Projektas Nr Projekto lyginamasis variantas
2,
25¹
straipsnio pakeitimas
1Papildyti 2 straipsnį nauja 3 dalimi:
„3. Asmeninė pagalba – asmeninio asistento individualiai teikiama pagalba neįgaliajam atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse.“
2Papildyti 2 straipsnį nauja 4 dalimi:
„4. Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais.“
straipsnio 3–16 dalis laikyti atitinkamai 5–18 dalimis. 2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „6) savivaldybės vykdo neįgaliųjų socialinės integracijos, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimo vertinant asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje ir teikiant asmeninę pagalbą, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse veiklą ir planuoja ją savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose;“. 3 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Papildyti 18 straipsnio 2 dalį 8 punktu: „8) neįgaliesiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių.“
pakeitimas
1Papildyti 20¹ straipsnio 1 dalį 7 punktu:
„7) asmeninės pagalbos.“
2Pakeisti 20¹ straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10.
Gali būti nustatomi trys du specialiųjų poreikių lygiai:
1) didelių specialiųjų poreikių lygis – nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 0–30 procentų darbingumo lygis;
2) vidutinių specialiųjų poreikių lygis – nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 35–55 procentų darbingumo lygis;
3) nedidelių specialiųjų poreikių lygis, nustatomas asmenims, kuriems nustatytas antro lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos poreikis).“
papildymas 25¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 25¹ straipsniu:
„25¹ straipsnis. Asmeninės pagalbos teikimas, apmokėjimas ir finansavimas
gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 2. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas individualiai kiekvienam neįgaliajam, vertinant kompleksiškai sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurios yra būtinos siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 3. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos. 4.
4Asmeninis asistentas,
pradėdamas teikti asmeninio asistento paslaugas, turi būti išklausęs įžanginius individualios priežiūros personalo mokymus, jei neturi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyto išsilavinimo arba nėra įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento kvalifikacijos pagal socialinių darbuotojų padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento profesinio mokymo programą. Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai vykdomi pagal individualios priežiūros personalo profesinės kompetencijos tobulinimo programas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. 5. Už asmeninės pagalbos teikimo organizavimą ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos. 6. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis nei 20 procentų neįgaliojo pajamų, nustatytų ir apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 7. Valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“
įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, prilyginami asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, iki nustatyto specialiųjų poreikių lygio termino pabaigos. 3.
specialiųjų poreikių lygis“ atstoja sąvoka „vidutinių specialiųjų poreikių lygis“. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki
aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projektas Nr Projekto lyginamasis variantas Nr. XIIIP-5015(2)
2,
25¹
2020 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas
1Papildyti 2 straipsnį nauja 3 dalimi:
„3. Asmeninė pagalba
nauja 4 dalimi: „4. Asmeninis asistentas
laikyti atitinkamai 5–18 dalimis. 2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitima Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip „6) savivaldybės vykdo neįgaliųjų socialinės integracijos, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimo vertinant asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje ir teikiant asmeninę pagalbą, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse veiklą priemones ir projektus ir planuoja ją juos savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose;“. 3 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Papildyti 18 straipsnio 2 dalį 8 punktu: „8) neįgaliesiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių.“
pakeitimas
1Papildyti 20¹ straipsnio 1 dalį 7 punktu:
„7) asmeninės pagalbos.“
2Pakeisti 20¹ straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10.
Gali būti nustatomi trys du specialiųjų poreikių lygiai:
1) didelių specialiųjų poreikių lygis – nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 0–30 procentų darbingumo lygis;
2) vidutinių specialiųjų poreikių lygis – nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 35–55 procentų darbingumo lygis;
3) nedidelių specialiųjų poreikių lygis, nustatomas asmenims, kuriems nustatytas antro lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos poreikis).“
papildymas 25¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 25¹ straipsniu: „25¹ straipsnis. Asmeninės pagalbos teikimas, apmokėjimas ir finansavimas
poreikis nustatomas individualiai kiekvienam neįgaliajam, vertinant kompleksiškai sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurie yra būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 2. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos. 3.
asistentas, pradėdamas teikti asmeninio asistento paslaugas, turi būti išklausęs įžanginius individualios priežiūros personalo mokymus, jeigu neturi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyto išsilavinimo arba nėra įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento kvalifikacijos pagal socialinių darbuotojų padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento profesinio mokymo programą. Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai vykdomi pagal individualios priežiūros personalo profesinės kompetencijos tobulinimo programas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. 4. Už asmeninės pagalbos teikimo organizavimą ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos. 5. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis negu 20 procentų neįgaliojo pajamų, nustatytų ir apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybės vykdomoji institucija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 6. Valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“
iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, prilyginami asmenims, kurie sukako senatvės pensijos amžių ir kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, iki nustatyto specialiųjų poreikių lygio termino pabaigos. 3.
specialiųjų poreikių lygis“ atstoja sąvoka „vidutinių specialiųjų poreikių lygis“. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir savivaldybių institucijos iki 2021 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Socialinių reikalų ir darbo komiteto vardu Komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė
projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 2, 16, 18 ir 20¹ straipsnių pakeitimo bei Įstatymo papildymo 25ˡ straipsniu įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“,
bendruomeninių paslaugų neįgaliajam ir jo šeimai (apsaugotas būstas, socialinė reabilitacija po ilgalaikės institucinės globos ar hospitalizacijos, asmeninis asistentas, savarankiško gyvenimo namai, atokvėpio paslaugos) sukūrimas ir plėtra, skatinant žmonių su negalia savarankiškumą ir jų įgalinimą. Asmeninės pagalbos reglamentavimas ypač aktualus dabar, kai valstybė pertvarko socialinės globos sistemą – siekiama globos įstaigose gyvenančius neįgaliuosius apgyvendinti savarankiškai ir sudaryti sąlygas šiems asmenims, jų šeimoms (globėjams, rūpintojams) gauti individualias jų poreikius atitinkančias bendruomenines paslaugas, taip užtikrinant neįgaliųjų savarankiškumą ir pasirinkimo laisvę.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. pabaigoje socialinės globos įstaigose gyveno 5 489 neįgalieji, turintys proto ir (ar) psichikos negalią (iš jų: 45 vaikai, 4 539 darbingo amžiaus asmenys, 905 senyvo amžiaus asmenys);
įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, ratifikuotų Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo ratifikavimo“ (toliau – Konvencija), 19 straipsnio nuostatas, pagal kurias Konvenciją ratifikavusios valstybės, taip pat ir Lietuvos Respublika, pripažįsta lygias visų neįgaliųjų teises gyventi bendruomenėje, lygias galimybes su kitais rinktis ir imasi veiksmingų priemonių, kad sudarytų sąlygas neįgaliesiems visapusiškai įgyvendinti šias teises ir būti visiškai įtrauktiems į bendruomenę, dalyvauti joje, be kita ko, užtikrinant, kad neįgalieji turėtų galimybę pasinaudoti įvairiomis namuose, gyvenamojoje vietoje ir bendruomenėje teikiamomis paslaugomis, įskaitant asmeninę pagalbą, būtiną padėti gyventi ir integruotis į bendruomenę ir užkirsti kelią izoliavimui ar atskyrimui nuo bendruomenės;
užtikrinti ir sudaryti neįgaliesiems tokias pat, kaip ir kitiems visuomenės nariams, ugdymo, darbo, laisvalaikio praleidimo, dalyvavimo visuomenės ir bendruomenės gyvenime sąlygas. Įstatymo projektu siūloma asmeninės pagalbos poreikį reglamentuoti kaip vieną iš specialiųjų poreikių rūšių, o asmeninės pagalbos teikimą neįgaliajam – kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonę.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Ministerija) duomenimis, 2019 m. Lietuvoje gyveno apie 236 tūkst. neįgaliųjų, iš jų – apie 160 tūkst. darbingo amžiaus asmenų ir 15 tūkst. neįgalių vaikų, tai sudarė apie 8 procentus bendro šalies gyventojų skaičiaus. Neįgaliųjų užimtumo lygis 2019 m. buvo beveik 29 proc., o Europos Sąjungos šalyse šis rodiklis vidutiniškai siekia 40,7 proc. Aktyviai darbo rinkoje dalyvauja 29 proc. vidutinę ir 48 proc. lengvą negalią turinčių asmenų nuo bendro darbingo amžiaus neįgalių asmenų skaičiaus, o sunkią negalią turinčių asmenų darbo rinkoje dalyvauja mažiau nei 10 proc. Svarbu pažymėti, kad sunkiausia į darbo rinką įsilieti proto ir (ar) psichikos negalią turintiems asmenims, kuriems be kito asmens pagalbos sunku orientuotis aplinkoje, laikytis dienos režimo, nueiti į darbo pokalbį ar net nuvykti į darbo vietą. Lietuvoje neįgalių asmenų nedarbo lygis yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Atlikti tyrimai atskleidė[1], kad daugiau nei pusės šeimų, kuriose auga neįgalus vaikas, vienas iš tėvų nedirba arba dirba tik pavienius, nenuolatinio pobūdžio darbus, kurie leidžia derinti neįgalaus vaiko priežiūrą ir darbą. Taip pat buvo ištirta[2], kad mažiau nei pusė bendrojo lavinimo mokyklų yra pritaikytos judėjimo negalią turintiems vaikams (513 mokyklų iš 1 123), tik 46,3 proc. kultūros įstaigų yra visiškai pritaikytos neįgaliesiems savarankiškai judėti, o neįgaliesiems pritaikytos žemagrindės transporto priemonės nesiekia 30 proc. visų transporto priemonių skaičiaus.
Svarbu paminėti, kad viena iš neįgaliųjų nedarbo, nedalyvavimo visuomenės ir bendruomenės gyvenime priežasčių – nepritaikyta aplinka, t. y. dažnai neįgalusis negali patekti į tam tikrą patalpą ar judėti iš vieno taško į kitą be kito asmens pagalbos. Reglamentuojant asmeninę pagalbą, taip pat siekiama motyvuoti ir įgalinti sunkiausią negalią turinčius asmenis dalyvauti darbo rinkoje. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad specialiosios pagalbos priemonės yra specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes, o specialieji poreikiai suprantami kaip specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių (specialiųjų poreikių rūšys nurodytos Įstatymo 20¹ straipsnio 1 dalyje). Specialieji poreikiai nustatomi kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę ir galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad specialieji poreikiai tenkinami šiose neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime.
Kadangi pagal galiojančio Įstatymo nuostatas asmeninė pagalba neteikiama, nesudaromos tinkamos sąlygos neįgaliajam ugdytis, dirbti bei visapusiškai integruotis į visuomenę;
užtikrinti, kad asmenys, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ir asmenys, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (vidutinių specialiųjų poreikių lygis ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), turėtų galimybę pasinaudoti tomis pačiomis lengvatomis. Ministerijos duomenimis, senatvės pensijos amžių sukakusių asmenų, kuriems nustatyti specialieji poreikiai, šalyje yra apie 65 tūkst., iš jų – 50 tūkst. asmenų, kuriems nustatytas didelių ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis, 15 tūkst. asmenų, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis. Asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas nedidelių specialiųjų poreikių lygis.
Pažymėtina, kad asmenys, kuriems nustatomas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, nors yra neįgalūs, negali pasinaudoti lengvatomis (pvz., transporto lengvata, t. y. asmenys, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, turi teisę įsigyti vienkartinį arba terminuotą važiavimo tolimojo, vietinio (miesto ir priemiesčio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 proc. nuolaida, tačiau asmenys, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, šios lengvatos neturi[3]; rinkliavų lengvata, t. y. valstybės rinkliava neimama už asmens tapatybės kortelės arba paso išdavimą ir keitimą bendra tvarka asmenims, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, tačiau asmenys, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, šios lengvatos neturi). Pažymėtina, kad toks specialiųjų poreikių lygio nustatymo reglamentavimas, kai asmenys, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, nors yra neįgalūs, negali pasinaudoti lengvatomis, yra socialiai neteisingas šių asmenų atžvilgiu ir nesudaro sąlygų jiems turėti daugiau galimybių aktyviai dalyvauti visose gyvenimo srityse ir įgyvendinti Konvencijoje įtvirtintą lygių galimybių principą.
Siekiant užtikrinti, kad visi senatvės pensijos amžių sukakę neįgalieji turėtų teisę naudotis dėl negalios jiems priklausančiomis lengvatomis, būtina keisti teisinį reglamentavimą ir nustatyti vietoj šiuo metu galiojančių trijų specialiųjų poreikių lygių du specialiųjų poreikių lygius (didelių ar vidutinių);
5siekiant užtikrinti,
kad tuo pačiu metu būtų iš karto identifikuojamas asmenims, kuriems nustatomas neįgalumo lygis, darbingumo lygis, specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių poreikis, t. y. kokia pagalba (socialinės paslaugos, slaugos paslaugos, piniginė parama, asmeninė pagalba ir kt.) jiems reikalinga. Šiuo metu neįgalusis, kuriam nustatomas neįgalumo lygis, darbingumo lygis, specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, neinformuojamas, o ir pats dažnai nežino, kokios specialiosios pagalbos priemonės jam būtų reikalingos, kad jas gavus jam būtų užtikrintos lygios ugdymo, profesinės, socialinės bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybės.
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) priimtas sprendimas dėl neįgaliajam rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių leistų užtikrinti informacijos teikimą neįgaliajam vieno langelio principu. Tarnybos duomenimis, kasmet į ją dėl negalios nustatymo kreipiasi apie 100 tūkst. asmenų, iš jų apie 35 tūkst. – pirmą kartą. Įstatymo projekto tikslas – reglamentuoti asmeninės pagalbos poreikį kaip vieną iš specialiųjų poreikių rūšių, o asmeninės pagalbos teikimą neįgaliajam – kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonę, sudaryti sąlygas gauti asmeninę pagalbą neįgaliesiems, taip siekiant užtikrinti jiems galimybę visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime bei darbo rinkoje; nustatyti, kad asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas vidutinių specialiųjų poreikių lygis; užtikrinti negalios nustatymo tęstinumą asmenims, kuriems darbingumo lygis buvo nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus; nustatyti, kad dėl asmenų, kuriems nustatomas neįgalumo lygis, darbingumo lygis, specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, tuo pačiu metu būtų priimamas sprendimas dėl jiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių poreikio.
Įstatymo projekto uždaviniai:
pagalbos poreikio, kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, nustatymo, asmeninės pagalbos teikimo organizavimo, finansavimo ir apmokėjimo sąlygas;
ar vidutinių specialiųjų poreikių lygio nustatymą asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis;
nedidelių specialiųjų poreikių lygio nustatymo;
Tarnyba priima sprendimą dėl neįgaliesiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių.
Minėta rekomendacija užtikrintų vieno langelio principo taikymą gaunant informaciją apie neįgaliajam reikalingas specialiosios pagalbos priemones ir sudarytų galimybę užtikrinti lygias neįgaliojo ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes;
teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, sklandaus Įstatymo taikymo praktikoje, atlikti tam tikrų Įstatymo nuostatų pakeitimus. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus vedėja Daiva Zabarauskienė, tel. 8 706 68 129, el. p. [email protected], Tikslinės pagalbos skyriaus vyresnioji patarėja Jurgita Čiuladaitė-Pritulskienė, tel. 8 706 68 225, el. p. [email protected], Tikslinės pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Zilnienė, tel. 8 706
Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Konvencijos 19 straipsnio komentare aiškinama, kad sąvoka „gyvenimas savarankiškai“ reiškia, jog neįgalieji yra aprūpinti visomis priemonėmis, kurios jiems suteikia galimybę laisvai rinktis ir valdyti savo gyvenimą, priimti su juo susijusius sprendimus.
Asmeninė laisvė ir apsisprendimas yra savarankiško gyvenimo pagrindas, suteikiantis galimybę naudotis teisėmis, susijusiomis su transportu, informacija, bendravimu ir asmenine pagalba, gyvenamąja vieta, darbu, asmeniniais santykiais, apsirengimu, mityba, higiena ir sveikatos priežiūra, religija, kultūra, seksualine ir reprodukcine sveikata. Sąvoka „asmeninė pagalba“ (angl. personal assistance) reiškia neįgaliajam teikiamą žmogiškąją paramą, kuri yra savarankiško gyvenimo įrankis. Sąvoka „asmeninė pagalba“ atitinka Konvencijos 19 straipsnį tik tada, jei neįgalusis turi visišką savarankiškumo ir savikontrolės laisvę. Asmenys, turintys ryškių bendravimo sutrikimų, įskaitant ir tuos, kurie bendrauja tik neverbaliniu būdu (veido išraiška, kūno pozicija) ar gestų kalba, turi būti aprūpinti tinkama įranga, suteikiančia jiems galimybę vykdyti ir perduoti nurodymus, sprendimus, pasirinkimus ir (ar) alternatyvas. Neįgalieji turi teisę pasirinkti asmeninio asistento paslaugas ir jų teikėją pagal savo individualius poreikius, o ši pagalba turėtų būti pakankamai lanksti, kad būtų patenkinti paslaugos gavėjų poreikiai. Taigi valstybės privalo užtikrinti, kad būtų pakankamai kvalifikuotų specialistų, pajėgiančių identifikuoti ir išspręsti problemas, trukdančias neįgaliesiems savarankiškai gyventi bendruomenėje. Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai šiuo metu nėra sistemiškai sureguliuoti.
Iki 2019 m. asmeninės pagalbos veikla buvo remiama įgyvendinant Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus (toliau – socialinės reabilitacijos paslaugų projektai), vadovaujantis Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkurso organizavimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A1-345 „Dėl Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkurso organizavimo nuostatų, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų vertinimo ir atrankos komisijos darbo organizavimo tvarkos aprašo, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektui vykdyti skirtų lėšų pervedimo ir naudojimo sutarties formos patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai). Nuostatuose nustatytas asmeninio asistento pagalbos dažnumas (ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę) ir galimi šios paslaugos gavėjai (asmenys, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, arba 0–40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis). Pažymėtina, kad asmeninio asistento pagalba, remiama įgyvendinant socialinės reabilitacijos paslaugų projektus, neapėmė visų neįgaliųjų savarankiškumui svarbių sričių ir svarbiausių asmens gyvybinių veiklos funkcijų, kurios vertinamos nustatant neįgalumo ar darbingumo lygį ar (ir) specialiuosius poreikius, taip pat tik iš dalies atitinka Konvencijos 19 straipsnio nuostatas. Be to, nėra aiškaus asmeninės pagalbos nustatymo ir teikimo mechanizmo. Vadovaujantis Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo bei asmeninio asistento veiklos gairėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr.
A1-83 „Dėl Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo bei asmeninio asistento veiklos gairių patvirtinimo“, įgyvendinami bandomieji asmeninio asistento paslaugų organizavimo projektai: bandomasis asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo proto ir (ar) psichikos negalią turintiems asmenims projektas (toliau – Pirmas projektas) ir nuo
ir teikimo fizinę negalią (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimai) ir (ar) kompleksinę negalią turintiems asmenims projektas (toliau – Antras projektas). Minėtų bandomųjų asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo projektų įgyvendinimo tvarkos aprašai patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. A1-231 „Dėl Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A1-657 „Dėl Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pirmo projekto trukmė – 16 mėnesių. Įgyvendinant Pirmą projektą (nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. spalio mėn.), asmeninė pagalba buvo teikiama Kauno ir Šiaulių apskrityse, paslaugas gavo 50 asmenų (20 procentų paslaugų gavėjų gyveno kaimiškose vietovėse), turinčių proto ir (ar) psichikos negalią.
Įvertinus Pirmo projekto rezultatus, nustatyta, kad visi paslaugos gavėjai atitiko vertinimo kriterijus ir paslauga jiems buvo teikiama, tačiau iš paslaugos gavėjų anketų, gyvenimo aprašymų, jų darbingumo lygio būtų galima spręsti, jog gavėjų darbingumo lygis buvo 0–40 procentų, t. y. nėra griežtos priklausomybės tarp paslaugų gavėjų darbingumo lygio ir reikalingos paslaugos teikimo valandų skaičiaus. Vidutiniškai paslaugos gavėjui asmeninio asistento paslauga buvo teikiama 4 val. per parą (maksimalus valandų skaičius per parą – 4 valandos). Dažniausiai buvo teikiama tokia asmeninio asistento pagalba: didesnė nei vidutinė – mitybos, asmens higienos srityse (žodinė priežiūra); minimali kito asmens pagalba bendraujant su aplinkiniais; pagalba skatinant, motyvuojant organizuoti savo laisvalaikį, planuoti, tvarkyti ir užbaigti savo kasdieninius reikalus; pagalba ir priežiūra valdant finansinius išteklius; pagalba ir priežiūra judant iš vienos vietos į kitą. Taip pat pradėtas vykdyti Antras projektas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. A1-157 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. A1-364
„Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8
prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistas 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr.
08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“ projektų finansavimo sąlygų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. A1-364 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“, kuriuo įtvirtinta nauja paslauga (asmeninio asistento paslauga asmenims su fizine ir (ar) kompleksine negalia) ir numatyta skirti finansavimą šiai paslaugai teikti. Finansavimas asmeninio asistento paslaugai asmenims su fizine ir (ar) kompleksine negalia teikti gali būti skiriamas visoms savivaldybėms, norinčioms dalyvauti Antrame projekte. Iki 2020 m. sausio 1 d. Ministerija priėmė sprendimą skirti finansavimą 58 savivaldybėms. Širvintų savivaldybė informavo, kad šiuo metu teikti asmeninio asistento paslaugų asmenims su fizine ir (ar) kompleksine negalia Širvintų savivaldybėje nėra poreikio. Neringos savivaldybė tik žodžiu informavo, kad neplanuoja teikti tokių paslaugų. Antram projektui įgyvendinti skirta 4,9 mln. Eur Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Pagal savivaldybių pateiktą informaciją, įgyvendinant Antrą projektą (2019–2021 m.), minėtos paslaugos bus teikiamos 1
parą 7 dienas per savaitę.
Šiuo metu Įstatyme nustatyta, kad asmenims gali būti nustatyti trys specialiųjų poreikių lygiai:
1) didelių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis);
2) vidutinių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis);
3) nedidelių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis). Tiek asmenys, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tiek asmenys, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, gali pasinaudoti tokiomis pačiomis lengvatomis, nes ir vieniems, ir kitiems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Asmenys, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, o asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, todėl pastarieji negali pasinaudoti tokiomis pačiomis lengvatomis, kaip asmenys, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Specialiųjų poreikių lygio nustatymas asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis, reglamentuojamas tik Įstatymo įgyvendinamajame teisės akte, t. y. Specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. spalio 12 d. įsakymu Nr.
A1-563 „Dėl Specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šiuo metu du specialiųjų poreikių lygiai (didelių specialiųjų poreikių lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis) nustatomi tik asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis. Toks specialiųjų poreikių lygio nustatymo būdas pasirinktas, atsižvelgus į šių asmenų ilgalaikį sveikatos būklės sutrikimą. Asmuo, kuriam nustatytas specialiųjų poreikių lygis, turi panašias socialines garantijas ir lengvatas, kokios taikomos asmenims, kuriems nustatytas neįgalumo ar darbingumo lygis. Jam nereikia vėl kreiptis į gydantį asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytoją dėl siuntimo specialiesiems poreikiams nustatyti. Šiuo metu Įstatyme nustatyta, kad, įvertinusi neįgalumo lygį, darbingumo lygį, specialiųjų poreikių lygį, specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį, specialųjį lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikį nustato Tarnyba. Šie poreikiai nustatomi vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką, galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos, ir kt. 4.
naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Teikiamu Įstatymo projektu siūloma:
1) įtraukti į Įstatymą asmeninės pagalbos sąvoką, apibrėžti asmeninę pagalbą kaip asmeninio asistento individualiai teikiamą pagalbą neįgaliajam atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse;
2) įtraukti į Įstatymą asmeninio asistento sąvoką, apibrėžti asmeninį asistentą kaip fizinį asmenį, darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantį asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais;
3) reglamentuoti asmeninę pagalbą kaip vieną iš specialiųjų poreikių rūšių, o asmeninės pagalbos teikimą neįgaliajam – kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonę, taip siekti užtikrinti tinkamas sąlygas neįgaliajam ugdytis, dirbti ir visapusiškai integruotis į visuomenę;
4) nustatyti, kad asmeninės pagalbos poreikis nustatomas individualiai kiekvienam neįgaliajam, vertinant kompleksiškai jo sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurios yra būtinos siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse;
5) nustatyti, kad asmeninės pagalbos poreikį nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka, o asmeninės pagalbos nustatymo ir teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima savivaldybės vykdomoji institucija socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu.
Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos;
6) nustatyti, kad už asmeninės pagalbos teikimo organizavimą ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos;
7) nustatyti, kad asmeninis asistentas, pradėdamas teikti asmeninio asistento paslaugas, turi būti išklausęs įžanginius individualios priežiūros personalo mokymus, jei neturi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyto išsilavinimo ar nėra įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento kvalifikacijos pagal socialinių darbuotojų padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento profesinio mokymo programą. Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai vykdomi pagal individualios priežiūros personalo profesinės kompetencijos tobulinimo programas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka;
8) nustatyti, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis nei 20 procentų neįgaliojo pajamų, nustatytų ir apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė, laikydamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos;
pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką nustatys socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Šios tvarkos apraše bus nustatyta valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo ir perdavimo savivaldybėms, jų naudojimo, atsiskaitymo už jas tvarka, šiame procese dalyvaujantys subjektai, jų teisės ir pareigos;
10) nustatyti, kad sprendimus dėl neįgaliesiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių priima Tarnyba. Taip užtikrinamas specialiosios pagalbos priemonių prieinamumo didinimas neįgaliesiems, asmens galimybė vieno langelio principu gauti informaciją apie jam reikalingos pagalbos priemones;
11) nustatyti, kad gali būti nustatomi du specialiųjų poreikių lygiai:
specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 0–30 procentų darbingumo lygis);
12) siūlomomis Įstatymo projekto nuostatomis siekiama asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (vidutinių specialiųjų poreikių lygis), teikti tokias pačias garantijas ir lengvatas;
13) nustatyti, kad asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis, gali būti nustatyti du specialiųjų poreikių lygiai.
Šiems asmenims iš naujo nereikėtų kreiptis į juos gydančius asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojus dėl specialiųjų poreikių nustatymo, nesvarbu, kad, sukakus senatvės pensijos amžių, jų sveikatos būklė nepasikeitė. Taip būtų užtikrinta šių asmenų galimybė gauti tokias pačias lengvatas, kokiomis jie naudojosi būdami darbingo amžiaus, t. y. sukakus senatvės pensijos amžių būtų užtikrintas lengvatų teikimo tęstinumas;
14) nustatyti, kad Įstatymo projektas, išskyrus Įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2021 m. liepos 1 d.
Priėmus siūlomas teisinio reguliavimo nuostatas pagerės neįgaliųjų ir jų šeimos narių integracija į visuomenę, bus sudarytos palankesnės sąlygos neįgaliesiems gauti tinkamą išsilavinimą ir įgyti profesiją, bus panaikintos diskriminacinės nuostatos dėl pensinio amžiaus asmenų, kuriems nustatytas nuolatinės priežiūros poreikis, naudojimosi lengvatomis. Ministerija tikisi, kad iki 2030 m. bus pasiekti šie rezultatai:
35 proc.;
bendro neįgaliųjų skaičiaus – 38 proc.;
neįgalųjį ir „dirba asmeniniais asistentais“, integruosis ar reintegruosis į darbo rinką;
priklausiančias specialiosios pagalbos priemones, jų gavimo būdus. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant Įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą, padidės administracinė našta savivaldybėms, nes, vykdydamos savarankiškąją funkciją, t. y. sudarydamos sąlygas savo teritorijose gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę, jos turės vykdyti ir asmeninės pagalbos nustatymo bei teikimo funkciją.
Numatomos teigiamos teisinio reguliavimo pasekmės aptartos šio aiškinamojo rašto 4 punkte ir Didesnio poveikio teisės aktų projektų poveikio vertinimo rezultatų pateikimo formoje. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu Įstatymo projektu nenumatoma reguliuoti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas neatliktas. Priimtas įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priimtas Įstatymo projektas tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Įstatymo projektu siūloma atsisakyti nedidelių specialiųjų poreikių lygio nustatymo, todėl asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, prilyginami asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, iki nustatyto specialiųjų poreikių lygio termino pabaigos.
Atitinkamai siūloma Įstatymo projekte numatyti, kad kituose teisės aktuose vartojamą sąvoką „nedidelių specialiųjų poreikių lygis“ atstoja sąvoka „vidutinių specialių poreikių lygis“. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymų projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai suderinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės normoms. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Įstatymo projektą, iki įsigaliojant įstatymui: 1.
Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės parengti ir patvirtinti mokėjimo už asmeninę pagalbą tvarką, kuri reglamentuos neįgaliojo mokėjimo už asmeninės pagalbos teikimą išlaidų dydžio nustatymą, neįgaliojo finansinių galimybių mokėti už asmeninės pagalbos teikimą vertinimą. 2. Ministerija turės parengti, o socialinės apsaugos ir darbo ministras – patvirtinti asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir teikimo tvarką, kuri reglamentuos asmeninės pagalbos negalią turintiems asmenims poreikio vertinimo kriterijus, asmeninio asistento pagalbos organizavimo ir teikimo, teikimo sustabdymo ir atnaujinimo bei nutraukimo tvarką, asmeninio asistento atliekamas funkcijas, teikiamą pagalbą, jos finansavimą ir kontrolę. 3. Ministerija turės parengti, o socialinės apsaugos ir darbo ministras – patvirtinti valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Dėl asmeninės pagalbos. Pagal savivaldybių 2018 m. pabaigoje pateiktą informaciją asmeninio asistento pagalbos reikia 5 828 asmenims, tačiau, atsižvelgiant į tarpinius Pirmo projekto, Antro projekto rezultatus ir valstybės finansines galimybes, siūloma numatyti, kad asmeninė pagalba kasmet būtų suteikta apie 1 500 neįgaliųjų. Priėmus įstatymą,
reikėtų 2 mln. Eur, o šias paslaugas gautų 600 neįgaliųjų. Pažymėtina, kad 2021 m. asmeninės pagalbos paslaugos būtų teikiamos ir įgyvendinant Antrą projektą.
Nuo
lėšų kasmet, ši pagalba kasmet būtų suteikta apie 1 500 neįgaliųjų (pagalbos gavėjų skaičius nustatytas, atsižvelgiant į ją gavusių ir gausiančių asmenų skaičių, įgyvendinant Pirmą ir Antrą projektus). Atsižvelgiant į Pirmo projekto rezultatus ir tarpinius Antro projekto rezultatus, asmeninė pagalba galėtų būti teikiama vidutiniškai apie 30 valandų per savaitę, o asmeninės pagalbos valandinis įkainis būtų 6 Eur, kurį sudarytų darbo užmokestis asmeniniam asistentui, darbo užmokesčio mokesčiai, asmeninio asistento mokymų ir kvalifikacijos kėlimo, transporto paslaugų, asmeninės pagalbos administravimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad vienas neįgalus asmuo per metus gautų 1 400 valandų trukmės asmeninės pagalbos, o vieno neįgalaus asmens asmeninės pagalbos lėšų poreikis metams būtų apie 8 400 Eur. Lėšų poreikis
neįgalus asmuo savo lėšomis dengtų 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų, lėšų poreikis 1 500 neįgalių asmenų metams būtų 10 mln. Eur. Tikėtina, kad, užtikrinus pakankamą valstybės biudžeto lėšų skyrimą asmeninei pagalbai teikti, kasmet neįgaliųjų, gaunančių asmeninę pagalbą, skaičius didės ir iki 2030 m. bus pasiekti poveikio vertinimo pažymoje nurodyti rezultatai. Dėl transporto lengvatų ir rinkliavų.
Priėmus įstatymą, asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, bus prilyginami asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, todėl jie galės įsigyti miesto ir priemiesčio transporto bei tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusų, reguliaraus susisiekimo laivų ir keltų bilietus su 50 proc. nuolaida, jei to nenumato Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo nuostatos (Ministerijos duomenimis apie 6 000 asmenų). Bendra transporto išlaidų kompensacijoms papildomai reikalinga suma metams būtų 365
gyventojui tenkantis kelionių autobusais 2018 m. skaičius – 103. Kelionės mieste bilietai kainuoja mažiau nei 1 Eur, o priemiestyje – dažniausiai daugiau nei 1 Eur. Kadangi daugiau žmonių keliauja mieste, laikytina, kad vidutinė kaina, kuri bus naudojama skaičiavimui, yra apie 1 Eur (Vilniaus miesto viešojo transporto priemonėje įsigyjamo bilieto kaina). Bendra miesto ir priemiesčio transporto išlaidų kompensacijoms papildomai reikalinga suma metams apskaičiuojama taip: 103 x 6 000 x 1 x 1 x 0,5 = 309 000 Eur. Tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusų, reguliaraus susisiekimo laivų ir keltų visa bilieto kaina yra 5,1 Eur, o su 50 proc. nuolaida – 2,55 Eur, todėl valstybės biudžetui vienas bilietas kainuotų 2,55 Eur. 2018 m. duomenimis, tolimojo reguliaraus susisiekimo maršrutais vežta
2,7 kelionės. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, geležinkelių transportu šalyje 2018 m. buvo vežta 4 299 900 keleivių, t. y. 1 gyventojui 2018 m. teko vidutiniškai 1,5 kelionės. Pagal AB
„Lietuvos geležinkeliai“ pateiktą informaciją, vidutinė kelionės traukiniu
bilieto kaina yra 3,3 Eur.
Bendra tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių ir geležinkelių transporto išlaidų kompensacijoms papildomai reikalinga suma metams yra 56 160 Eur (2,7 x 6 000 x 1 x 2,55 + 1,5 x 6 000 x 1 x 3,3 x 0,5 = 56 160 Eur). Per metus nebus surinkta 23 736 Eur rinkliavos už asmens tapatybės kortelės ar paso išdavimą ar keitimą (Asmens dokumentų išrašymo centro prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kasmet išduodama apie 5 000 asmens tapatybės kortelių (33 proc.) ir pasų (67 proc.) asmenims, kuriems nustatytas vidutinis ar didelių specialiųjų poreikių lygis, t. y. 10 proc. vidutinių ar didelių specialiųjų poreikių turinčių asmenų, todėl darytina prielaida, kad kasmet dėl šių dokumentų kreipsis 10 proc. (1 500) asmenų, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis: 1 005 – dėl paso, 495 – dėl tapatybės kortelės). Nesurinksimos rinkliavos dydis apskaičiuotas taip: 1 005 x 21,5 + 495 x 4,3 = 23 736 Eur. 13. Rengiant Įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymo projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra
„asmeninė pagalba“, „asmeninis asistentas“, „neįgaliųjų socialinė integracija“,
„lygios galimybės“, „specialiųjų poreikių lygis“. 15. Kiti,
iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. [1] 2018–2019 m.
Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu Lietuvos neįgaliųjų draugijos atlikti tyrimai: „Neįgaliųjų individualių specialiųjų poreikių tenkinimo tyrimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“,
„Kultūros objektų (teatrų, kino centrų, muziejų ir kt.) ir turizmo objektų
aplinkos prieinamumo vertinimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“, „Švietimo, specialiojo ugdymosi ir švietimo pagalbos prieinamumo neįgaliems vaikams tyrimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“. [2] Ten pat. [3] Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 8 straipsniu, savivaldybės savo nustatyta tvarka gali papildomai leisti įsigyti važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais bilietą su nuolaida ir kitų kategorijų asmenims, taip pat įsigyti važiavimo bilietą su nuolaida tam tikromis savaitės dienomis ar paros valandomis. Su šiomis lengvatomis susijusias išlaidas savivaldybės kompensuoja iš savo biudžeto lėšų. Be to, minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad 70–80 metų asmenys turi teisę įsigyti vienkartinį arba terminuotą vardinį važiavimo tolimojo, vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 procentų nuolaida.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
įstatymo (toliau –keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais“. Siūloma nuostata tarpusavyje derintina su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymu, kuriame yra aiškiai apibrėžtos asmenų užimtumo formos, t.y. kas laikytina asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartis ir darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu, savarankiškai dirbančiais asmenimis ir asmenimis, kurie užsiima individualia veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje apibrėžta sąvoka ,,darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys santykiai“ yra skirta nustatyti gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinimo tvarką, bet ne asmens teisinių santykių vertinimui darbo santykių esmei. Kita vertus, abejotina, ar tikslinga sąvokoje nurodyti tokį siūlomą asmeninio asistento požymį, kadangi pagal Užimtumo įstatymą, už nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą yra numatyta atsakomybė. 2. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija“.
Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną, su asmens teisių ir laisvių įgyvendinimu susijęs reguliavimas gali būti nustatomas tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Todėl atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindai, neturėtų būti įtvirtinti keičiamame įstatyme. 3. Siekiant teisės akto glaustumo, projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalis brauktina kaip perteklinė, nes asmeninės pagalbos tikslai jau nurodyti šios sąvokos apibrėžtyje (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). 4. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 3 dalyje siūlome patikslinti, kad neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka (nes būtent ši institucija bus atsakinga ir už sprendimų dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priėmimą). 5. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnyje pateiktus sąvokų ,,savivaldybė“ ir ,,savivaldybės institucijos” apibrėžimus, tikslintina įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė.
Atsižvelgiant į tai, kad tuo atveju, kai teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai, bei siekiant aiškumo, galbūt tikslinga nustatyti, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybės taryba. 6. Projekto 6 straipsnio 4 dalyje turėtų būti pasiūlymas ir savivaldybių institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMO NR. I-2044 2, 16, 18 IR 20¹ STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 25¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO 2021-03-17 Nr. XIIIP-5015(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
žmogaus teisių komitetas
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik; Komiteto nariai Sergejus Jovaiša, Andrius Navickas, Leonard Talmont, Mindaugas Puidokas, Zenonas Streikus; komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, komiteto biuro patarėjos Eglė Lukšienė, Rūta Ragaliauskienė; komiteto biuro padėjėjos Ingrida Aidietienė, Inga Ališauskienė. Kviestieji asmenys: – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslinės pagalbos skyriaus vedėja Daiva Zabarauskienė ir vyresnioji patarėja Jurgita Čiuladaitė-Pritulskienė, Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė ir komisijos nariai Dalia Mikalauskaitė ir Vytautas Pivoras. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau –keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais“.
Siūloma nuostata tarpusavyje derintina su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymu, kuriame yra aiškiai apibrėžtos asmenų užimtumo formos, t.y. kas laikytina asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartis ir darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu, savarankiškai dirbančiais asmenimis ir asmenimis, kurie užsiima individualia veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje apibrėžta sąvoka ,,darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys santykiai“ yra skirta nustatyti gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinimo tvarką, bet ne asmens teisinių santykių vertinimui darbo santykių esmei. Kita vertus, abejotina, ar tikslinga sąvokoje nurodyti tokį siūlomą asmeninio asistento požymį, kadangi pagal Užimtumo įstatymą, už nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą yra numatyta atsakomybė. Pritarti Siūloma 2 straipsnio 4 dalį dėstyti taip: „4. Asmeninis asistentas
siūloma nustatyti, kad ,,sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija“.
Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną, su asmens teisių ir laisvių įgyvendinimu susijęs reguliavimas gali būti nustatomas tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Todėl atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindai, neturėtų būti įtvirtinti keičiamame įstatyme. Nepritarti Atsižvelgiant į susidariusią praktiką teikiant asmeninę pagalbą bandomųjų projektų metu, asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindų gali būti labai daug dėl įvairių gyvenimiškų situacijų ir individualių neįgaliojo poreikių, todėl kyla rizika, kad Įstatymo projekte apibrėžus asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindus ir atsiradus naujiems asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindams – neįgaliajam bus užkirstas kelias gauti asmeninę pagalbą, kol nebus pakeistos galiojančios įstatymo nuostatos. Siekiant lanksčiai ir greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją, galimi asmeninės pagalbos skyrimo sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindai bus numatyti Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarkoje, kurią tvirtins socialinės apsaugos ir darbo ministras. 5 (25¹⁾
straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalis brauktina kaip perteklinė, nes asmeninės pagalbos tikslai jau nurodyti šios sąvokos apibrėžtyje (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Pritarti Atitinkamai 25¹ straipsnio 2-7 dalis, laikyti 1-6 dalimis. 5 (25¹⁾
5 (25¹⁾
projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 3 dalyje siūlome patikslinti, kad neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka (nes būtent ši institucija bus atsakinga ir už sprendimų dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priėmimą). Pritarti Siūloma 25¹ straipsnio 2 dalį (buvusi 3 dalis) dėstyti taip: „2. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos.“5 (25¹⁾
įstatymo 3 straipsnyje pateiktus sąvokų ,,savivaldybė“ ir ,,savivaldybės institucijos” apibrėžimus, tikslintina įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė. Atsižvelgiant į tai, kad tuo atveju, kai teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai, bei siekiant aiškumo, galbūt tikslinga nustatyti, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybės taryba. Nepritarti Komitetas siūlo atsisakyti 25¹ straipsnio 5 dalies (buvusi 6 dalis).
Komitetas siūlo Įstatymo projekte numatyti, kad visiems neįgaliesiems reikalinga asmeninė pagalba būtų teikiama nemokamai, o su šia teikiama paslauga susijusios išlaidos būtų finansuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. 64
ir savivaldybių institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarti Siūloma 6 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip:
Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir savivaldybių institucijos iki 2021 m. gegužės 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5001 Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – Komisija), vadovaudamasi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – Konvencija) bei ją lydinčių dokumentų nuostatomis, teikia pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 2, 6, 18 ir 20(1) straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 25(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-5015 (toliau – Projektas). Siūlome Projekto 1 straipsnį, kuriuo keičiama galiojančios įstatymo redakcijos 2 straipsnio 3 dalis, išdėstyti taip: „3.
Asmeninė pagalba – asmeninio asistento individualiai teikiama pagalba asmeniui su negalia atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse.“ Nepritarti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – NSĮ) ar kitame teisės akte nėra išaiškinta ar apibrėžta tokios sąvokos kaip „asmuo su negalia“. NSĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta sąvoka „neįgalusis - asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis“. Šiuo įstatymo projektu nėra keičiama ši sąvoka, todėl laikantis teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principo siūlome palikti visame įstatyme vartojamą sąvoką ,,neįgalusis“. 2. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5001 Komisijos nuomone, esant situacijai, kai asmeninės individualios pagalbos asistentų yra nepakankamai ir dėl to asmens su negalia galimybės bus varžomos visose gyvenimo srityse ir tam, kad išvengti tokių žmogaus su negalia teisių pažeidimų, tikslinga laikinai (iki bus surastas kvalifikuotas asmeninės pagalbos asistentas) darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindų asmeninę individualią pagalbą teikti artimiesiems, todėl Komisija siūlo papildyti Projektu siūlomo 2 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip: „4.
Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę individualią pagalbą asmeniui su negalia, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais, išskyrus atvejus, kai objektyviai nėra kitos alternatyvos, laikinai asmeninės individualios pagalbos asistentais gali būti artimieji.“ Nepritarti Įstatymo projektu yra siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri savo apibrėžtyje jau nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“. Be to, žodžiai
„asmeninis“ ir „individualus“ turi vienodą reikšmę. Aiškiai įstatymo
projekte neapibrėžus, kas yra „objektyviai nėra kitos alternatyvos“ ir termino „laikinai“ asmeninės pagalbos teikėjai gali netinkamai vykdyti savo funkcijas. Be to, asmeninės pagalbos tikslas – užtikrinti savarankiškumą neįgaliesiems ir sudaryti galimybę artimiesiems, kurie dabar vykdo asmeninio asistento funkcijas, reintegruotis į darbo rinką, užsiimti kita veikla. 3.
stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5002 Komisijos nuomone, tikslinga papildyti Projekto 2 straipsnį, kuriuo keičiamas 16 straipsnio 2 dalies 6 punktas ir išdėstyti jį taip: „6) savivaldybės vykdo neįgaliųjų socialinės integracijos, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimo vertinant asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje ir teikiant asmeninę individualią pagalbą, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse veiklą ir planuoja ją savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose;“. Nepritarti Įstatymo projektu yra siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri savo apibrėžtyje jau nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“, todėl manytina, kad siūlymas yra perteklinis. 4. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5003 Komisijos nuomone, nėra teisinga ir/ar tikslinga asmeninę pagalbą asmeniui su negalia traktuoti kaip specialų poreikį pagal lygius, nes asmeniui, kurio galimybės sumažėję dėl negalios, asmeninė pagalba yra gyvybiškai būtina nuolat, nes ji yra jo savarankiško gyvenimo įrankis, kas atitinka ir Konvencijos nuostatas, kurias įgyvendinti Lietuva įsipareigojo 2010 m.
Komisija siūlo asmeninės pagalbos asistento darbą reglamentuoti kaip atskirą individualią būtinąją pagalbą, todėl siūlo Projekto 3 straipsniu keičiamą 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą išdėstyti taip: „8) asmenims su negalia nustatomos individualios pagalbos ir/ar priemonės.“ Nepritarti Įstatymo projekto 3 straipsniu siūloma papildyti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) priimamų sprendimų sąrašą ir nustatyti, kad NDNT priimtų sprendimą dėl asmeniui rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių, kurios pagal NSĮ yra apibrėžtos kaip „specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes.“ Priimtas sprendimas dėl neįgaliajam rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių leistų užtikrinti informacijos teikimą neįgaliajam vieno langelio principu. Komisijos siūlymas susiaurina specialiosios pagalbos priemonių sąvoką ir neužtikrina teisėkūros sistemiškumo ir aiškumo principo. 5.
stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5004 Komisijos nuomone, Projekto 4 straipsniu siūlomą 20¹straipsnio 1 dalis 7 punktą tikslinga išdėstyti taip: „7) asmeninės individualios pagalbos.“ Nepritarti Įstatymo projektu yra siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri savo apibrėžtyje jau nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“, todėl manytina, kad siūlymas yra perteklinis. 6. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisija taip pat siūlo Projekto 5 straipsnyje siūlomą 25¹ straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotę išdėstyti taip: „25¹ straipsnis. Asmeninės individualios pagalbos teikimas ir finansavimas
pagalba siekiama sudaryti sąlygas asmeniui su negalia gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 2. Asmeninės individualios pagalbos poreikis nustatomas individualiai kiekvienam asmeniui su negalia, vertinant kompleksiškai sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurios yra būtinos siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse.“ Nepritarti NSĮ ar kitame teisės akte nėra išaiškinta ar apibrėžta tokios sąvokos kaip „asmuo su negalia“. NSĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta sąvoka „neįgalusis“ Šiuo įstatymo projektu nėra keičiama ši sąvoka, todėl laikantis teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principo siūlome palikti visame įstatyme vartojamą sąvoką ,,neįgalusis“. Įstatymo projektu yra siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri savo apibrėžtyje jau nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“, todėl manytina, kad siūlymas yra perteklinis. 7.
stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisijos nuomone, dėl negalios asmens galimybės savarankiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse yra nuolat ribotos, tad nėra pagrindo individualią pagalbą nustatyti apibrėžtam laikotarpiui, nes žmogaus negalia savaime neišnyksta, todėl, pagal Konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatas turi būti užtikrinta teisė pačiam asmeniui su negalia rinktis asmeninės individualios pagalbos laikotarpius pagal poreikius (su galimybe pratęsti). Komisija siūlo Projekto 5 straipsniu siūlomą 25¹ straipsnio 3 dalies formuluotę išdėstyti taip: „3. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę individualią pagalbą, asmeninės individualios pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės individualios pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės individualios pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės individualios pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės individualios pagalbos poreikis nustatomas pasirinktam asmens su negalia laikotarpiui su galimybe jį pratęsti.“ Nepritarti Dėl ,,individualios“ pagalbos žr. ankstesnius argumentus. Konkretaus termino nustatymas reikalingas savivaldybėms ir valstybės institucijoms tikslingiau apsiskaičiuoti reikiamą lėšų poreikį šiai pagalbai finansuoti. Taip pat nustatytas terminas sudarys ir asmeninės pagalbos teikimo prevencijos sąlygas, kai neįgaliajam pakartotinai bus įvertinas asmeninės pagalbos poreikis ir pakartotinio vertinimo metu bus įvertinta ar neįgalusis tikrai gauna tiek pagalbos, kiek jam reikia. 8.
stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisijos nuomone, Projekto 5 straipsnyje pateikiamoje 25¹ straipsnio 4 dalies formuluotėje iš esmės numatomos tik priežiūros individualios pagalbos asistento kompetencijos, kurios tikrai pakankamos, padedant asmeniui su negalia buityje (higiena, maitinimasis ir kt.) bei jį palydint, tačiau nėra garantijų, kad, įgijęs socialinio darbuotojo ar bent jo padėjėjo kompetencijas, asmeninės individualios pagalbos asistentas gebės padėti asmeniui su negalia darbo vietoje ir/ar mokantis. Komisija, vadovaudamasi Konvencija ir 2016 m. Komiteto Rekomendacijomis Lietuvai, siūlo, kad asmeninis individualios pagalbos asistentas įgytų papildomas žinias dėl pagalbos žmogui su negalia mokymo(si) procese ir darbiniuose santykiuose arba papildyti Įstatymo 25¹ straipsnį
gyvenimo, už asmeninės individualios pagalbos teikimą atsako tų sričių ministrai ir išdėstyti ją taip: „5. Visose kitose gyvenimo srityse, kuriose dalyvauja ir veikia asmuo su negalia (užimtumo, mokymo(si), darbo santykiuose, susisiekimo, sporto ir kt.) už individualios pagalbos asistento parengimą ir kompetencijas atsakingi tų sričių ministrai.“ Nepritarti Siūloma nuostata yra perteklinė, nes atitinkamų sričių (pvz., užimtumo, švietimo) teisės aktai įtvirtina pagalbos teikimą neįgaliesiems darbo ar švietimo procesuose (pvz., Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas numato švietimo pagalbą mokiniams, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas – įdarbinimas su pagalba), o minėtų sričių pagalbos teikėjams taikomi reikalavimai numatyti įstatymus įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. 9.
stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Projektu siūlomos 25¹ straipsnio
6 ir 7 dalimis ir išdėstyti jas taip: „6. Už asmeninės individualios pagalbos teikimo organizavimą asmeniui su negalia visose gyvenimo srityse ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos.“ Nepritarti Įstatymo projektu yra siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri savo apibrėžtyje jau nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“ „siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse“, todėl manytina, kad siūlymas yra perteklinis. 10. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisija, remdamasi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto (toliau – Komitetas) Konvencijos nuostatų išaiškinimo valstybėms narėms 5-a Bendrąja pastaba, rekomenduoja teisingai įgyvendinti Konvenciją ir asmeninę pagalbą (angl. - personal assistance) teikti kaip būtinybę tam, kad asmeniui su negalia būtų užtikrintos visos savarankiško gyvenimo galimybės. Komiteto 5-je Bendroje pastaboje aiškiai nurodyta valstybėms narėms, kad: „Asmeninė pagalba: asmeninė pagalba reiškia konkrečiam neįgaliam asmeniui teikiamą žmogiškąją pagalbą, kurią kontroliuoja jos gavėjas ir kuri yra jo savarankiško gyvenimo įrankis. Nors esama įvairių asmeninės pagalbos būdų, visiems jiems būdingi tam tikri toliau išvardyti elementai, dėl kurių ši pagalba skiriasi nuo kitų pagalbos formų: i) asmeninės pagalbos finansavimas turi būti teikiamas remiantis individualiais kriterijais ir atsižvelgiant į žmogaus teisių normas, užtikrinančias tinkamą užimtumą. Finansavimą turi kontroliuoti neįgalusis, kuriam šios lėšos turi būti skiriamos sumokėti už bet kokią reikalingą pagalbą.
Finansavimas nustatomas įvertinus individualius poreikius ir individualias gyvenimo sąlygas.“ Komisija pažymi, kad 2014 m. Eurostat duomenimis „Lietuvos neįgaliųjų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis yra 42,2 proc.“ , todėl, mokėdamas už kiekvieną būtiną dėl negalios pagalbą ir/ar paslaugą po
netektų galimybių, asmuo su negalia akivaizdžiai skurstų arba, dėl lėšų stygiaus, būtų privertas nesinaudoti būtinąja pagalba ir/ar paslauga, kas apribotų jo lygias galimybes gyventi savarankiškai atviroje visuomenėje ir prieštarautų Konvencijai, todėl Komisija siūlo Projektu siūlomą 25¹ straipsnio
išdėstyti jas taip: „7. Asmeninė individuali pagalba asmeniui su negalia finansuojama valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis.“
lėšų asmeninei individualiai pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką asmens su negalia visose gyvenimo srityse nustato ir koordinuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybes paskirta institucija.“ Iš dalies pritarti Komitetas siūlo Įstatymo projekte numatyti, kad visiems neįgaliesiems reikalinga asmeninė pagalba būtų teikiama nemokamai, o su šia teikiama paslauga susijusios išlaidos būtų finansuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Siūloma atsisakyti 25¹ straipsnio
savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
įstatymo projektui Nr.
XIIIP-5015 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir Komiteto siūlymus, kuriems komitetas pritarė ir pritarti Komiteto išvadoms. 6.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. Žmogaus teisių komitetas
2 Argumentai: Atsižvelgiant į LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, siūlome šiuos pakeitimus: Pasiūlymas: Siūloma 2 straipsnio 4 dalį dėstyti taip:
„4. Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę atitinkančių
santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais.“ Pritarti Žmogaus teisių komitetas 2020-09-305 Pasiūlymas: Siūloma 25¹ straipsnio 2 dalį (buvusi 3 dalis) dėstyti taip:
„2. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę
pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos.“ Pritarti
4 Pasiūlymas: Siūloma 6 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip:
Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir savivaldybių institucijos iki 2021 m. gegužės 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Pritarti Žmogaus teisių komitetas 2020-09-305 Argumentai: Komitetas siūlo Įstatymo projekte numatyti, kad visiems neįgaliesiems reikalinga asmeninė pagalba būtų teikiama nemokamai, o su šia teikiama paslauga susijusios išlaidos būtų finansuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Siūloma atsisakyti 25¹ straipsnio 5 dalies (buvusi 6 dalis). Pasiūlymas:
Išbraukti 25¹ straipsnio 5 dalį (buvusi 6 dalis):
viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis nei 20 procentų neįgaliojo pajamų, nustatytų ir apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pritarti
sutarimu ,,už“. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas: M. Puidokas, Z. Streikus. Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja, Rūta Ragaliauskienė, tel. 2396821
Socialinių reikalų ir darbo komitetas Pagrindinio komiteto IŠVADA DĖL
2020-10-28
1Komiteto posėdyje dalyvavo: R. Šalaševičiūtė – Komiteto pirmininkė, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, J. Džiugelis, P. Kuzmickienė, M. Navickienė, V. Rastenis, A. Sysas, T. Tomilinas, J. Varkalys; Komiteto biuras: E. Bulotaitė –
biuro vedėja, patarėjos D. Aleksejūnienė, D. Jonėnienė, A. Kazlauskienė, I. Kuodienė, padėjėjos R. Liekienė, I. Žukauskaitė; kviestieji asmenys: L. Kukuraitis – socialinės apsaugos ir darbo ministras, V. Augienė – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, D. Zabarauskeinė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus vedėja, J. Čiuladaitė-Pritulskienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus vyresnioji patarėja, K. Dudonytė – Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė, H. Varnienė – Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos direktorė, D. Mikalauskaitė – lobistė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-06-2512 Išvada dėl <...> įstatymo projekto Nr. XIIIP-5015: Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas: 1.
Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio
ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais“. Siūloma nuostata tarpusavyje derintina su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymu, kuriame yra aiškiai apibrėžtos asmenų užimtumo formos, t.y. kas laikytina asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartis ir darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu, savarankiškai dirbančiais asmenimis ir asmenimis, kurie užsiima individualia veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje apibrėžta sąvoka ,,darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys santykiai“ yra skirta nustatyti gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinimo tvarką, bet ne asmens teisinių santykių vertinimui darbo santykių esmei. Kita vertus, abejotina, ar tikslinga sąvokoje nurodyti tokį siūlomą asmeninio asistento požymį, kadangi pagal Užimtumo įstatymą, už nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą yra numatyta atsakomybė. Pritarti. Žr. Komiteto pasiūlymus. 2. LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-06-255
įstatymo 25¹straipsnio 1 dalis brauktina kaip perteklinė, nes asmeninės pagalbos tikslai jau nurodyti šios sąvokos apibrėžtyje (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Pritarti. Žr. Komiteto pasiūlymus. 3. LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-06-255 2.
Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija“. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną, su asmens teisių ir laisvių įgyvendinimu susijęs reguliavimas gali būti nustatomas tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Todėl atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindai, neturėtų būti įtvirtinti keičiamame įstatyme. Nepritarti. Atsižvelgiant į praktiką teikiant asmeninę pagalbą bandomųjų projektų metu, asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo pagrindų gali būti labai daug dėl įvairių gyvenimiškų situacijų ir individualių neįgaliojo poreikių. Todėl kyla rizika, kad įstatyme apibrėžus šiuos pagrindus, atsiradus naujiems pagrindams, neįgaliajam bus užkirstas kelias gauti asmeninę pagalbą tol, kol bus pakeistas įstatymas. Siekiant lanksčiai ir greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją, minėti pagrindai bus numatyti Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarkoje, kurią tvirtins socialinės apsaugos ir darbo ministras. 4. LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-06-255
keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 3 dalyje siūlome patikslinti, kad neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka (nes būtent ši institucija bus atsakinga ir už sprendimų dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priėmimą). Pritarti. Žr.
Žr. Komiteto pasiūlymus. 5. LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-06-255
straipsnyje pateiktus sąvokų ,,savivaldybė“ ir ,,savivaldybės institucijos” apibrėžimus, tikslintina įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė. Atsižvelgiant į tai, kad tuo atveju, kai teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai, bei siekiant aiškumo, galbūt tikslinga nustatyti, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybės taryba. Pritarti. Žr. Komiteto pasiūlymus. 6. LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-06-2564
savivaldybių institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarti. Žr. Komiteto pasiūlymus. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (Komisija),
1 Dėl įstatymo projekto Nr. XIIIP-5015: Komisija, vadovaudamasi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (Konvencija) bei ją lydinčių dokumentų nuostatomis, teikia pasiūlymus dėl įstatymo projekto Nr. XIIIP-5015 (Projektas). Siūlome Projekto 1 straipsnį, kuriuo keičiama galiojančios įstatymo redakcijos 2 straipsnio 3 dalis, išdėstyti taip: „3.
Asmeninė pagalba – asmeninio asistento individualiai teikiama pagalba asmeniui su negalia atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse.“ Nepritarti. Teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta sąvoka „asmuo su negalia“. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta sąvoka „neįgalusis
55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis“. Naudojant sąvoką „asmuo su negalia“ vietoj „neįgalusis“ nebūtų užtikrintas teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principas. 2. Komisija,
2 Komisijos nuomone, esant situacijai, kai asmeninės individualios pagalbos asistentų yra nepakankamai ir dėl to asmens su negalia galimybės bus varžomos visose gyvenimo srityse ir tam, kad išvengti tokių žmogaus su negalia teisių pažeidimų, tikslinga laikinai (iki bus surastas kvalifikuotas asmeninės pagalbos asistentas) darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindų asmeninę individualią pagalbą teikti artimiesiems, todėl Komisija siūlo papildyti Projektu siūlomo 2 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
„4. Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę
atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę individualią pagalbą asmeniui su negalia, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais, išskyrus atvejus, kai objektyviai nėra kitos alternatyvos, laikinai asmeninės individualios pagalbos asistentais gali būti artimieji.“ Nepritarti. Projektu siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri nusako, kad tai yra „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“.
Be to, žodžiai „asmeninis“ ir „individualus“ turi vienodą reikšmę. Projekte aiškiai neapibrėžus, kas yra „objektyviai nėra kitos alternatyvos“ ir termino „laikinai“ asmeninės pagalbos teikėjai gali netinkamai vykdyti savo funkcijas. Asmeninės pagalbos tikslas – užtikrinti savarankiškumą neįgaliesiems ir sudaryti galimybę artimiesiems, kurie dabar vykdo asmeninio asistento funkcijas, grįžti į darbo rinką. 3. Komisija, 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5002 Komisijos nuomone, tikslinga papildyti Projekto 2 straipsnį, kuriuo keičiamas 16 straipsnio 2 dalies 6 punktas ir išdėstyti jį taip: „6) savivaldybės vykdo neįgaliųjų socialinės integracijos, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimo vertinant asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje ir teikiant asmeninę individualią pagalbą, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse veiklą ir planuoja ją savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose;“. Nepritarti. Projektu siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“, todėl pasiūlymas yra perteklinis. 4. Komisija, 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5003 Komisijos nuomone, nėra teisinga ir/ar tikslinga asmeninę pagalbą asmeniui su negalia traktuoti kaip specialų poreikį pagal lygius, nes asmeniui, kurio galimybės sumažėję dėl negalios, asmeninė pagalba yra gyvybiškai būtina nuolat, nes ji yra jo savarankiško gyvenimo įrankis, kas atitinka ir Konvencijos nuostatas, kurias įgyvendinti Lietuva įsipareigojo 2010 m. Komisija siūlo asmeninės pagalbos asistento darbą reglamentuoti kaip atskirą individualią būtinąją pagalbą, todėl siūlo Projekto 3 straipsniu keičiamą 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą išdėstyti taip: „8) asmenims su negalia nustatomos individualios pagalbos ir/ar priemonės.“ Nepritarti.
Projekto 3 straipsniu siūloma papildyti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) priimamų sprendimų sąrašą ir nustatyti, kad NDNT priimtų sprendimą dėl asmeniui rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių, kurios pagal Įstatymą yra apibrėžtos kaip „specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes.“ Priimtas sprendimas dėl neįgaliajam rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių leistų užtikrinti informacijos teikimą neįgaliajam vieno langelio principu. Komisijos siūlymas susiaurina specialiosios pagalbos priemonių sąvoką, todėl nebūtų užtikrintas teisėkūros sistemiškumo ir aiškumo principas. 5. Komisija,
1 Komisijos nuomone, Projekto 4 straipsniu siūlomą 20¹ straipsnio 1 dalis 7 punktą tikslinga išdėstyti taip: „7) asmeninės individualios pagalbos.“ Nepritarti. Projektu siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“, todėl pasiūlymas yra perteklinis. 6. Komisija, 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisija taip pat siūlo Projekto 5 straipsnyje siūlomą 25¹straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotę išdėstyti taip:
„25¹straipsnis. Asmeninės individualios pagalbos teikimas ir finansavimas
negalia gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 2.
kiekvienam asmeniui su negalia, vertinant kompleksiškai sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurios yra būtinos siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse.“ Nepritarti. Teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta sąvoka
„asmuo su negalia“. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta sąvoka
„neįgalusis - asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas
neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis“. Naudojant sąvoką „asmuo su negalia“ vietoj
„neįgalusis“ nebūtų užtikrintas teisėkūros aiškumo ir
sistemiškumo principas. Projektu siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“, todėl pasiūlymas yra perteklinis. 7. Komisija 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisijos nuomone, dėl negalios asmens galimybės savarankiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse yra nuolat ribotos, tad nėra pagrindo individualią pagalbą nustatyti apibrėžtam laikotarpiui, nes žmogaus negalia savaime neišnyksta, todėl, pagal Konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatas turi būti užtikrinta teisė pačiam asmeniui su negalia rinktis asmeninės individualios pagalbos laikotarpius pagal poreikius (su galimybe pratęsti). Komisija siūlo Projekto
taip:
„3. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę individualią pagalbą,
asmeninės individualios pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės individualios pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės individualios pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Sprendimą dėl asmeninės individualios pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės individualios pagalbos poreikis nustatomas pasirinktam asmens su negalia laikotarpiui su galimybe jį pratęsti.“ Nepritarti. Konkretaus termino nustatymas sudarys ir asmeninės pagalbos teikimo prevencijos sąlygas, kai neįgaliajam pakartotinai bus įvertinas asmeninės pagalbos poreikis ir pakartotinio vertinimo metu bus įvertinta, ar neįgalusis tikrai gauna tiek pagalbos, kiek jam reikia, ir gal dar reikia papildomos ir kitokios pagalbos pasikeitus sveikatos būklei (pavyzdžiui, techninės pagalbos priemonių, būsto pritaikymo ir pan.). 8. Komisija, 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisijos nuomone, Projekto 5 straipsnyje pateikiamoje 25¹ straipsnio 4 dalies formuluotėje iš esmės numatomos tik priežiūros individualios pagalbos asistento kompetencijos, kurios tikrai pakankamos, padedant asmeniui su negalia buityje (higiena, maitinimasis ir kt.) bei jį palydint, tačiau nėra garantijų, kad, įgijęs socialinio darbuotojo ar bent jo padėjėjo kompetencijas, asmeninės individualios pagalbos asistentas gebės padėti asmeniui su negalia darbo vietoje ir/ar mokantis. Komisija, vadovaudamasi Konvencija ir 2016 m. Komiteto Rekomendacijomis Lietuvai, siūlo, kad asmeninis individualios pagalbos asistentas įgytų papildomas žinias dėl pagalbos žmogui su negalia mokymo(si) procese ir darbiniuose santykiuose arba papildyti Įstatymo 25¹ straipsnį 5 dalimi, nustatant, kad, asmeniui su negalia, dalyvaujant ir veikiant kitose gyvenimo, už asmeninės individualios pagalbos teikimą atsako tų sričių ministrai ir išdėstyti ją taip: „5.
Visose kitose gyvenimo srityse, kuriose dalyvauja ir veikia asmuo su negalia (užimtumo, mokymo(si), darbo santykiuose, susisiekimo, sporto ir kt.) už individualios pagalbos asistento parengimą ir kompetencijas atsakingi tų sričių ministrai.“ Nepritarti. Siūloma nuostata yra perteklinė, nes atitinkamų sričių (pvz., užimtumo, švietimo) įstatymai ir kiti teisės aktai įtvirtina pagalbos teikimą neįgaliesiems darbo ar švietimo procesuose (pvz., Švietimo įstatymas numato švietimo pagalbą mokiniams, Užimtumo įstatymas – įdarbinimą su pagalba), o minėtų sričių pagalbos teikėjams taikomi reikalavimai yra numatyti įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. 9. Komisija 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Projektu siūlomos 25¹ straipsnio 5 ir 6 dalis Komisija siūlo pervadinti atitinkamai 251 straipsnio 6 ir 7 dalimis ir išdėstyti jas taip:
„6. Už asmeninės individualios pagalbos teikimo organizavimą asmeniui
su negalia visose gyvenimo srityse ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos.“ Nepritarti. Projektu yra siūloma apibrėžti sąvoką „asmeninė pagalba“, kuri savo apibrėžtyje nusako, kad tai „individualiai teikiama pagalba neįgaliajam“ „siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse“, todėl siūlymas yra perteklinis. 10.
10. Komisija, 2020-09-17 Nr. (1.4)S-5005 Komisija, remdamasi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto (toliau – Komitetas) Konvencijos nuostatų išaiškinimo valstybėms narėms 5-a Bendrąja pastaba, rekomenduoja teisingai įgyvendinti Konvenciją ir asmeninę pagalbą (angl. - personal assistance) teikti kaip būtinybę tam, kad asmeniui su negalia būtų užtikrintos visos savarankiško gyvenimo galimybės. Komiteto 5-je Bendroje pastaboje aiškiai nurodyta valstybėms narėms, kad: „Asmeninė pagalba: asmeninė pagalba reiškia konkrečiam neįgaliam asmeniui teikiamą žmogiškąją pagalbą, kurią kontroliuoja jos gavėjas ir kuri yra jo savarankiško gyvenimo įrankis. Nors esama įvairių asmeninės pagalbos būdų, visiems jiems būdingi tam tikri toliau išvardyti elementai, dėl kurių ši pagalba skiriasi nuo kitų pagalbos formų: i) asmeninės pagalbos finansavimas turi būti teikiamas remiantis individualiais kriterijais ir atsižvelgiant į žmogaus teisių normas, užtikrinančias tinkamą užimtumą. Finansavimą turi kontroliuoti neįgalusis, kuriam šios lėšos turi būti skiriamos sumokėti už bet kokią reikalingą pagalbą. Finansavimas nustatomas įvertinus individualius poreikius ir individualias gyvenimo sąlygas.“ Komisija pažymi, kad 2014 m. Eurostat duomenimis „Lietuvos neįgaliųjų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis yra 42,2 proc.“ , todėl, mokėdamas už kiekvieną būtiną dėl negalios pagalbą ir/ar paslaugą po 20 proc. gaunamos šalpos pensijos, kuri yra valstybės parama asmeniui dėl netektų galimybių, asmuo su negalia akivaizdžiai skurstų arba, dėl lėšų stygiaus, būtų privertas nesinaudoti būtinąja pagalba ir/ar paslauga, kas apribotų jo lygias galimybes gyventi savarankiškai atviroje visuomenėje ir prieštarautų Konvencijai, todėl Komisija siūlo Projektu siūlomą 251 straipsnio 6 ir 7 dalis laikyti atitinkamai 251 straipsnio 7 ir 8 dalimis ir išdėstyti jas taip:
„7. Asmeninė individuali pagalba asmeniui su negalia finansuojama
valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis.“ 8.
Valstybės biudžeto lėšų asmeninei individualiai pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką asmens su negalia visose gyvenimo srityse nustato ir koordinuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybes paskirta institucija.“ Nepritarti. Neįgalieji gauna finansinę pagalbą specialiesiems poreikiams tenkinti. Skiriamos šios finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems rūšys: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos. Tikslinių kompensacijų paskirtis – kompensuoti asmens, turinčio teisę gauti tikslinę kompensaciją, išlaidas, patirtas tenkinant specialiuosius nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikius. Tikslinės kompensacijos gali būti naudojamos tik specialiesiems nuolatinės slaugos, priežiūros (pagalbos) poreikiams tenkinti ir (ar) specialiosios pagalbos priemonėms įsigyti, t.y. ir asmeninės pagalbos teikimo išlaidoms iš dalies apmokėti. Be to, Projekte numatyta, kad asmeninė pagalba gali būti teikiama nemokamai, jei neįgaliojo pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Taip pat siekiant padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių, priežasčių yra ribotas, gali būti teikiama piniginė socialinė parama. Įgyvendindamos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, savivaldybių tarybos tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustato pagrindus, kai ši parama skiriama ir kitais nenumatytais atvejais (pvz., skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa ir kita parama.).
Tai papildoma parama, kurią savivaldybės, administruodamos piniginę socialinę paramą, turi teisę savivaldybių tarybų nustatyta tvarka teikti iš savo biudžeto lėšų ypač pažeidžiamoms gyventojų grupėms tais atvejais, kai ji yra nepakankama ar asmenys neturi į ją teisės. Taigi savivaldybės, įvertinusios konkrečią situaciją, turi teisinį pagrindą skirti papildomą paramą asmenims, kuriems reikalinga asmeninė pagalba. 11. Komisija, 2020-10-28 Nr. (1.4)S-572 Dėl <...> įstatymo projekto Nr. XIIIP-5015:
Komisija, reaguodama Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2020 spalio 27 d. įvykusį pasitarimą su nevyriausybinėmis visuomeninėmis organizacijomis dėl <...> įstatymo projekto Nr. XIIIP-5015, teikia savo pastabas, nes pasitarimo metu Komisijai nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti. Komisija, vadovaudamasi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto (toliau – Komitetas) 5-a Bendrąja pastaba dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių Konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų išaiškinimo valstybėms narėms, siūlo atsižvelgti į Konvencijoje numatytus reikalavimus ir asmeninę pagalbą (angl.
Konvenciją, Lietuva įsipareigojo visiems žmonėms su negalia užtikrinti tokias pačias teises kaip ir asmenims be negalios ir tam tikslui turi būti skiriamas tinkamas finansavimas už bet kokią dėl negalios reikalingą pagalbą, nediferencijuojant pagalbų į „gyvybiškai būtinas“ ir „mažiau būtinas“ ar kitokias, nes toks pagalbų reglamentavimas galimai būtų diskriminacinis paties asmens su negalia atžvilgiu. Pasitarime buvo minima Švedijos asmeninio asistento pagalbos teikimo patirtis. Komisija pažymi, kad pagal Švedijos įstatymą dėl asmeninės pagalbos, žmonėms, turintiems negalią (ypač psichosocialinę) yra užtikrinami šie pagrindiniai poreikiai: 1. asmens higiena; 2. mityba; 3. apsirengimas ir nusirengimas; 4. bendravimas su kitais; 5. kita pagalba, reikalaujanti išsamių žinių apie asmens negalią. Pabrėžtina, kad Švedijoje, skiriant tiesiogines išmokas asmenims su negalia, finansavimas užtikrinamas ne tik pagalboms dėl gyvybiškai būtinų funkcijų, bet ir visoms kitoms žmogui su negalia reikalingoms pagalboms. Žinant, kad faktiškai ne visi asmenys su negalia gali lengvai priimti ir/ar bendrauti su svetimu/nepažystamu žmogumi bei trūkstant socialinės srities darbuotojų, Komisija dėl projekto XIIIP-5015 teikė pasiūlymą, kad, nesant alternatyvai, asmeniniu individualios pagalbos asistentu žmogui su negalia galėtų būti artimasis.
Taip pat pasitarime buvo minimas Latvijos, kurioje asmeniniais asistentais gali būti ir artimieji, pavyzdys, nurodant, kad apie 90 proc. asmeninių asistentų yra neįgalaus asmens šeimos nariai ir/ar artimieji. Komisija neprieštarauja, kad asistentai - šeimos nariai/artimieji nėra optimaliausias sprendimas, tačiau svarbu išsiaiškinti priežastis, būtent kodėl vyrauja tokia situacija. Pastebėtina, kad Latvijos atstovai jau anksčiau yra įvardiję tokios situacijos priežastis: mažas atlyginimas, o darbas atsakingas ir sudėtingas, tad lieka tik toks pasirinkimas: arba asmenys su negalia (ypač su intelekto ir/ar psichosocialine negalia) ir toliau gyvena be jokios individualios pagalbos asistentų, arba jų asistentais sutinka darbintis artimieji, nes priešingu atveju – tie 90 proc. asmenų su negalia galimai liktų be jokios reikalingos pagalbos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje iki šiol, nei viena institucija niekaip net nebandė įvertinti tėvų/artimųjų teikiamų nuolatinių (ir neapmokamų) pagalbos paslaugų asmenims su negalia (ypač suaugusiems) indėlio į bendrą gėrį. Tačiau šiandien valstybė, prieš dešimt metų tarptautine sutartimi įsipareigojusi užtikrinti lygias teises asmenims su negalia, tokį asmeninės pagalbos teikimo finansavimą vertina beveik dviem milijardais biudžete „nerandamų/trūkstamų“ eurų. Kyla pagrįsta abejonė, ar 2010 m. ratifikuotos Konvencijos nuostatų teisingas įgyvendinimas Lietuvoje – nuolatinis pačių asmenų su negalia ir jų šeimos narių besąlygiškas rūpestis. Manytina, kad toks požiūris nėra suderinamas ir su gerovės valstybės siekiamybės tikslu. Nepritarti. Žr. argumentus į ankstesniame Komisijos rašte pateiktus pasiūlymus. 4.
pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijos pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2020-09-30 Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: iš esmės pritarti įstatymo projektui Nr. XIIIP-5015 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir Komiteto siūlymus, kuriems komitetas pritarė ir pritarti Komiteto išvadoms (pritarta bendru sutarimu ,,už“). Pritarti iš dalies (pritarti sprendimui ir tobulinimui pagal 1.1, 1.2 ir 1.3 pasiūlymus; nepritarti 1.4 pasiūlymui: argumentus žr. prie 1.4 pasiūlymo). 1.1. LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2020-09-3012 Argumentai: Atsižvelgiant į LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, siūlome šiuos pakeitimus:
straipsnio 4 dalį dėstyti taip:
„4. Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo
ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais.“ Pritarti. Žr. Komiteto pasiūlymus. 1.2. LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2020-09-305
dėstyti taip:
„2. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą,
asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija.
Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos.“ Pritarti. Žr. Komiteto pasiūlymus. 1.3. LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2020-09-3064
4 dalį išdėstyti taip: „4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir savivaldybių institucijos iki 2021 m. gegužės 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“ Pritarti iš dalies. Žr. Komiteto išvadą ir pasiūlymus. Komitetas siūlo įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus priimti iki 2021 m. birželio 30 d. (o ne iki 2021 m. gegužės 1 d., kaip siūloma Projekte), kadangi įstatymas įsigalios 2021 m. liepos 1 d. 1.4. LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2020-09-305 Argumentai: Komitetas siūlo Įstatymo projekte numatyti, kad visiems neįgaliesiems reikalinga asmeninė pagalba būtų teikiama nemokamai, o su šia teikiama paslauga susijusios išlaidos būtų finansuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Siūloma atsisakyti 25¹ straipsnio 5 dalies (buvusi 6 dalis). 4. Pasiūlymas: Išbraukti 25¹ straipsnio 5 dalį (buvusi 6 dalis):
„5. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų
asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis nei 20 procentų neįgaliojo pajamų, nustatytų ir apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.“ Nepritarti. Neįgalieji gauna finansinę pagalbą specialiesiems poreikiams tenkinti.
Skiriamos šios finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems rūšys: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos. Tikslinių kompensacijų paskirtis – kompensuoti asmens, turinčio teisę gauti tikslinę kompensaciją, išlaidas, patirtas tenkinant specialiuosius nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikius. Tikslinės kompensacijos gali būti naudojamos tik specialiesiems nuolatinės slaugos, priežiūros (pagalbos) poreikiams tenkinti ir (ar) specialiosios pagalbos priemonėms įsigyti, t.y. ir asmeninės pagalbos teikimo išlaidoms iš dalies apmokėti. Be to, Projekte numatyta, kad asmeninė pagalba gali būti teikiama nemokamai, jei neįgaliojo pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Taip pat siekiant padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių, priežasčių yra ribotas, gali būti teikiama piniginė socialinė parama. Įgyvendindamos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, savivaldybių tarybos tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustato pagrindus, kai ši parama skiriama ir kitais nenumatytais atvejais (pvz., skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa ir kita parama.). Tai papildoma parama, kurią savivaldybės, administruodamos piniginę socialinę paramą, turi teisę savivaldybių tarybų nustatyta tvarka teikti iš savo biudžeto lėšų ypač pažeidžiamoms gyventojų grupėms tais atvejais, kai ji yra nepakankama ar asmenys neturi į ją teisės. Taigi savivaldybės, įvertinusios konkrečią situaciją, turi teisinį pagrindą skirti papildomą paramą asmenims, kuriems reikalinga asmeninė pagalba. 7. Komiteto išvados rengėjų komitetui siūlomas sprendimas ir pasiūlymai:
patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadai.
7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2020-10-2812 Argumentai: Pritardami LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento 1-ai pastabai ir papildomo Seimo Žmogaus teisių komiteto 1-am pasiūlymui, siūlome pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Papildyti 2 straipsnį nauja 4 dalimi:
„4. Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, darbo ar jų esmę
atitinkančių santykių pagrindu teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais.“ Pritarti. 2. LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2020-10-282 Argumentai: Suderindami įstatymo projektą su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 6 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-3119, priimtu 2020 m. birželio 25 d., įsigaliosiančiu 2021 m. sausio 1 d., siūlome pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) savivaldybės vykdo neįgaliųjų socialinės integracijos, neįgaliųjų
specialiųjų poreikių tenkinimo vertinant asmens savarankiškumą kasdienėje veikloje ir teikiant asmeninę pagalbą, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse veiklą priemones ir projektus ir planuoja ją juos savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose;“. Pritarti. 3. LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2020-10-285 Argumentai: Pritardami LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento 3,
pasiūlymui, siūlome pakeisti įstatymo projekto 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis.
Įstatymo papildymas 25¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 25¹ straipsniu:
„25¹ straipsnis. Asmeninės pagalbos teikimas, apmokėjimas ir finansavimas
sudaryti sąlygas neįgaliajam gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 2. 1. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas individualiai kiekvienam neįgaliajam, vertinant kompleksiškai sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurios kurie yra būtinos būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 3. 2. Neįgaliojo, pageidaujančio gauti asmeninę pagalbą, asmeninės pagalbos poreikį neįgaliojo prašymu nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka. Asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu savivaldybės vykdomoji institucija. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos. 4. 3. Asmeninis asistentas, pradėdamas teikti asmeninio asistento paslaugas, turi būti išklausęs įžanginius individualios priežiūros personalo mokymus, jeigu neturi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyto išsilavinimo arba nėra įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento kvalifikacijos pagal socialinių darbuotojų padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento profesinio mokymo programą.
Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai vykdomi pagal individualios priežiūros personalo profesinės kompetencijos tobulinimo programas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. 5. 4. Už asmeninės pagalbos teikimo organizavimą ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos. 6. 5. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis nei negu
Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė savivaldybės vykdomoji institucija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 7. 6. Valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“ Pritarti. 4.
reikalų ir darbo komitetas, 2020-10-2864 Argumentai: Pritardami LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento 6-ai pastabai ir papildomo Seimo Žmogaus teisių komiteto 3-iam pasiūlymui, taip pat atsižvelgdami į įstatymo įsigaliojimą 2021 m. liepos 1 d. (šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus žemiau nurodyti subjektai galės priimti anksčiau nei iki 2021 m. birželio 30 d.), siūlome pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija,
ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir savivaldybių institucijos iki 2021 m. gegužės 1 d. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“ Pritarti. 8. Balsavimo rezultatai: už
Šalaševičiūtė Komiteto biuro patarėja Dalia Aleksejūnienė