⚖️ Teisinė prizmė — 2026-06-16

12 straipsnis. 58 straipsnio pakeitimas Pakeisti 58 straipsnio 14 punktą ir jį išdėstyti taip: „14) jis yra įgijęs šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte, 14013 straipsnio 1 dalies 2 punkte arba 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą teisę;“.

105 straipsnis. Suimtų asmenų laikymo tvarka Asmenų, kuriems kardomąja priemone paskirtas kardomasis kalinimas (suėmimas), laikymo tvarką bei sąlygas nustato Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas. l06 straipsnis. Kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo trukmė Kardomasis kalinimas (suėmimas) negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų terminą nustato teisėjas, priėmęs nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), šį terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki šešių mėnesių, gali tas pats arba kitas tos pačios apylinkės teismo teisėjas. Dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties kardomojo kalinimo (suėmimo) maksimalų terminą, numatytą šio straipsnio pirmojoje dalyje, pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių, gali apygardos teismo teisėjas. Pratęsimas gali būti pakartotas, bet bylos parengtinio tyrimo stadijoje terminas negali būti pratęsiamas ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių. Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti apylinkės ar apygardos teismo teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant būtinumui, - ir suimtasis. Prokuroro ir gynėjo dalyvavimas tokiame posėdyje yra būtinas. Teisėjas priima nutartį pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminus arba jų nepratęsti. Šios nutarties turinį nustato šio kodekso 1043 straipsnis. Jeigu teismas grąžina bylą tardymui papildyti, maksimalus kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas gali būti pratęstas dar, bel ne ilgiau kaip iki keturių mėnesių. Šiuo atveju kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrinio ar termino pratęsimo klausimą išsprendžia teismas ir grąžina bylą tardymui papildyti. Viso baudžiamojo proceso metu kardomasis kalinimas (suėmimas) negali trukti ilgiau kaip du trečdalius laisvės atėmimo bausmės aukščiausios ribos, įstatymo numatytos už inkriminuojamą sunkiausią nusikaltimą. l07 straipsnis. Pranešimas apie kaltinamojo suėmimą Prokuroras, dalyvavęs paskiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą), privalo apie suėmimą pranešti vienam iš suimtojo nurodytų artimųjų. Jeigu suimtasis pats nenurodo jokio asmens, prokuroras turi savo nuožiūra pranešti vienam iš kaltinamojo artimųjų, jei tokį pavyksta nustatyti. Prokuroras gali atsisakyti pranešti, jei suimtasis motyvuotai paaiškino, kad tokiu pranešimu gali būti pakenkta jo artimųjų saugumui. Kaltinamajam gali būti sudaryta ga1imybė pačiam informuoti artimuosius apie kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrimą. Prokuroras nutarties paskirti kardomąjį ka1inimą (suėmimą) arba pratęsti jo terminus kopiją pasiunčia į kardomojo kalinimo vietą. Jeigu kardomasis kalinimas (suėmimas) paskirtas kitos valstybės piliečiui, apie tai prokuroras praneša Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir, jeigu suimtasis pageidauja, - jo valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

# Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo Įstatymas netenka galios 2003-05-01: Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1162, 2002-10-29, Žin., 2002, Nr. 112-4970 (2002-11-22), i. k. 1021010ISTA0IX-1162 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas Suvestinė redakcija nuo 1997-03-29 iki 2003-04-30 Įstatymas paskelbtas: Žin. 1993, Nr. 70-1310, i. k. 0931010ISTA000I-336 LIETUVOS RESPUBLIKOS Į S T A T Y M A S 1993 m. gruodžio 15 d. Nr. I-336 Vilnius DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO PAPILDYMO 1. Papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (Žin., 1961, Nr. 18-148) šiuo 501 straipsniu: „501 straipsnis. Asmens prevencinis sulaikymas Remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad asmuo gali padaryti pavojingą veiką, kurios požymiai numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75, 2271 arba 2272 straipsniuose, ir siekdamas užkardyti tokio nusikaltimo padarymą, Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento ar miesto (rajono) policijos komisariato vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas motyvuotu nutarimu, sankcionuotu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro arba jo pavaduotojų ar miestų (rajonų) vyriausiųjų prokurorų, turi teisę tokį asmenį sulaikyti. Klausimą, ar sankcionuoti sulaikymą, prokuroras sprendžia tik susipažinęs su visa medžiaga, duodančia pagrindą asmenį sulaikyti. Miestų (rajonų) vyriausieji prokurorai tuojau pat praneša Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie sankcijas, kurias jie yra davę šiame straipsnyje numatyta tvarka. Prokuroro sankcionuotas nutarimas ne vėliau kaip per 24 valandas po sulaikymo paskelbiamas sulaikytajam asmeniui pasirašytinai. Per 48 valandas, dalyvaujant policijos pareigūnui, priėmusiam nutarimą dėl sulaikymo, ir prokuratūros pareigūnui, jį sankcionavusiam, arba jų įgaliotiems pareigūnams, sulaikymo pagrįstumo klausimą sprendžia apylinkės teismo pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas ar Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas. Teisėjo nuožiūra sprendžiant sulaikymo pagrįstumo klausimą gali dalyvauti sulaikytasis asmuo, tačiau teisėjas gali priimti sprendimą ir sulaikytajam nedalyvaujant. Asmenys, dalyvaujantys teisėjui sprendžiant sulaikymo pagrįstumo klausimą, turi teisę duoti teisėjui paaiškinimus dėl sulaikymo. Be to, teisėjas susipažįsta su visa policijos pareigūno pateikta medžiaga, duodančia pagrindą asmenį sulaikyti, tačiau neturi teisės medžiagos duomenų paskelbti. Išklausęs paaiškinimų, prokuroro išvadą ir susipažinęs su medžiaga, teisėjas priima sprendimą patvirtinti sulaikymą arba sulaikymo nepatvirtinti ir asmenį paleisti. Sulaikytasis asmuo turi teisę tiek pats, tiek per savo advokatą apskųsti, o prokuroras – užprotestuoti teisėjo sprendimą aukštesniajam teisėjui: apylinkės teismo pirmininko – Aukščiausiojo Teismo teisėjui, Aukščiausiojo Teismo teisėjo – Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojui, Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo – Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Skundas ir protestas paduodami per tris dienas nuo teisėjo sprendimo priėmimo dienos. Advokatas, būdamas sulaikytojo atstovu, turi teisę nuo teisėjo sprendimo dėl sulaikymo pagrįstumo priėmimo dienos iki skundo ar protesto padavimo dienos termino pasimatyti su sulaikytuoju asmeniu, dalyvaujant tame pasimatyme policijos ar prokuratūros pareigūnui. Tokio pasimatymo metu policijos ar prokuratūros pareigūnai turi teisę naudoti technines priemones. Aukštesnysis teisėjas išsprendžia skundą ar protestą per septynias dienas nuo jo gavimo dienos. Kol aukštesnysis teisėjas neišsprendžia skundo ar protesto, asmuo laikomas sulaikytas. Aukštesnysis teisėjas skundą ar protestą išsprendžia nutarimu. Aukštesniojo teisėjo sprendimas yra galutinis ir negali būti apskųstas ar užprotestuotas. Jeigu priimamas nutarimas paleisti asmenį, šio nutarimo nuorašas per vieną dieną po nutarimo priėmimo pasiunčiamas tiesiogiai sulaikymo vietos administracijai vykdyti. Jeigu teisėjo sprendimo nepatvirtinti sulaikymo ir asmenį paleisti prokuroras neužprotestuoja, tai suėjus protesto padavimo terminui, sulaikytasis asmuo tuojau pat paleidžiamas. Su prokuroro sankcija, patvirtinta teisėjo, asmuo gali būti sulaikomas ne ilgiau kaip du mėnesius. Tikslią sulaikymo trukmę nustato sankciją duodantis prokuroras. Pasibaigus prevencinio sulaikymo terminui, asmuo turi būti tuojau pat paleistas. Jeigu per sulaikymo laikotarpį sulaikytojo asmens veikoje nustatoma nusikaltimo požymių, tai dėl šio nusikaltimo iškeliama baudžiamoji byla ir sulaikytasis patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju prevencinio sulaikymo terminas įskaitomas į suėmimo terminą. Jeigu asmens sulaikymu buvo užkardytas nusikaltimas, tai sankciją davusiojo ar Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimu sulaikytasis asmuo gali būti paleidžiamas ir nepasibaigus sulaikymo terminui, kuriam buvo duota sankcija. Kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas pagal šį įstatymą, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka.“ 2. Įsigaliojus šiam įstatymui, visi asmenys, kurie yra sulaikyti pagal 1993 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos laikinajame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo papildymo“ nustatytą tvarką, per septynias dienas turi būti paleisti arba jų sulaikymo pagrįstumo klausimas turi būti pradėtas spręsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 501 straipsnyje nustatyta tvarka, o 1993 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos laikinasis įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo papildymo“ (Žin., 1993, Nr. 30-679) netenka galios (bet ne vėliau kaip 1994 m. sausio 1 d.). 3. Patvirtinus asmens sulaikymo pagrįstumą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 501 straipsnyje numatytais atvejais, bendras sulaikymo terminas, įskaitant faktiškai sulaikytam išbūtą laiką pagal 1993 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos laikinojo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo papildymo“ nustatytą tvarką, negali būti ilgesnis kaip šešiasdešimt dienų. 4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 501 straipsnis galioja iki 1997 m. birželio 30 d.

711 straipsnis. Kiti registravimo PVM mokėtojais atvejai 1. Jeigu apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 72 straipsnį ir neprivalo registruotis PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį, taip pat juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, įsigyja šalies teritorijoje prekių iš kitos valstybės narės, jis privalo už prekes, įsigyjamas iš kitos valstybės narės, skaičiuoti PVM ir jį mokėti į biudžetą, taip pat registruotis PVM mokėtoju prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių tikslais, neatsižvelgdamas į tai, ar jis buvo įsiregistravęs PVM mokėtoju šio Įstatymo XII skyriaus penktajame, šeštajame ir septintajame skirsniuose nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai tenkinamos visos šios sąlygos: 1) prekių įsigyjantis asmuo yra: a) ūkininkas, įsigyjantis prekių savo vykdomai ekonominei veiklai, kuriai taikoma šio Įstatymo XII skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta kompensacinio PVM tarifo schema, arba b) apmokestinamasis asmuo, vykdantis tik tokią veiklą, kuriai skirtų prekių ir paslaugų pirkimo (importo) PVM pagal šį Įstatymą negali būti atskaitomas, arba c) juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo; 2) visų asmens įsigytų iš kitų valstybių narių prekių (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamas prekes) vertė (neįskaitant PVM, sumokėto ar mokėtino valstybėje narėje, iš kurios prekės atgabentos) praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 14 000 eurų ir einamaisiais kalendoriniais metais nenumatoma šios ribos viršyti. 2. Jeigu apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 72 straipsnį ir neprivalo registruotis PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį, įsigyja užsienio valstybių apmokestinamųjų asmenų šalies teritorijoje teikiamų paslaugų, už kurias jis šio Įstatymo 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka privalo apskaičiuoti ir sumokėti PVM, taip pat šalies teritorijoje įsikūręs apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 72 straipsnį ir neprivalo registruotis PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį, teikia paslaugas, kurių teikimo vieta, remiantis paslaugų teikimo vietos nustatymo kriterijais (pagal nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms), yra kita valstybė narė (išskyrus paslaugas, kurios toje kitoje valstybėje narėje neapmokestinamos PVM arba apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą), šis apmokestinamasis asmuo privalo registruotis PVM mokėtoju paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių ir (arba) paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse tikslais. 3. Jeigu iš kitų valstybių narių įsigytų prekių vertė viršija šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą ribą, už įsigytas prekes, kurių vertė neviršija 14 000 eurų sumos, PVM neskaičiuojamas, tačiau tuo atveju, kai nurodyta vertė viršijama, PVM privalo būti apskaičiuojamas už visas įsigytas prekes, dėl kurių įsigijimo ši riba buvo viršyta. 4. Užsienio asmuo, kuris šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės įsigyja tik tokių prekių, kurių įsigijimui taikomos šio Įstatymo 331 straipsnio 3 dalies nuostatos, neprivalo registruotis PVM mokėtoju. 5. Užsienio asmeniui, įsisteigusiam trečiojoje valstybėje ir privalančiam registruotis PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, taikomos šio Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl registravimosi būdo. 6. Neįsiregistravimas PVM mokėtoju neatleidžia asmens nuo prievolės skaičiuoti PVM už jo įsigyjamas iš kitos valstybės narės prekes, už jam užsienio apmokestinamojo asmens šalies teritorijoje teikiamas paslaugas ir mokėti jį į biudžetą, jeigu tai privaloma daryti pagal šio straipsnio nuostatas. 7. Šio Įstatymo 71 straipsnio 7 dalies nuostatos mutatis mutandis taikomos ir nustatant to paties asmens kontroliuojamų apmokestinamųjų asmenų ar juridinių asmenų, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, prievolę registruotis PVM mokėtojais pagal šio straipsnio 1 dalį. 8. Bet kuris asmuo, kuris nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 72 straipsnį ir neprivalo registruotis PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį arba šio straipsnio 1 dalį, iš kitos valstybės narės įsigijęs naują transporto priemonę, taip pat bet kuris neįsiregistravęs PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 72 straipsnį ir neprivalantis registruotis PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį arba šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo, iš kitos valstybės narės įsigijęs akcizais apmokestinamų prekių, PVM mokėtojais nesiregistruoja ir privalo mokestį deklaruoti ir sumokėti šio Įstatymo 92 straipsnyje nustatyta tvarka. 9. Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo ir apmokestinamasis asmuo, įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, kurie šiame straipsnyje nustatytais pagrindais yra įsiregistravę arba privalo registruotis PVM mokėtojais prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių ir (arba) paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse tikslais ir kurie atitinka šio Įstatymo 71 straipsnio 2 ir 21 dalyse nustatytas sąlygas ir neviršija šiose dalyse nurodytų ribų, gali taikyti smulkiojo verslo schemą Lietuvoje. Šio įstatymo taikymo tikslais šioje dalyje nurodyti asmenys, pasirinkę taikyti smulkiojo verslo schemą Lietuvoje, vadinami PVM mokėtojais, taikančiais smulkiojo verslo schemą Lietuvoje.

6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus 2 ir 5 straipsnius ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 m. liepos 1 d. 2. Prekėms, dėl kurių prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį arba importo pridėtinės vertės mokestį atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taikomi iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galioję reikalavimai. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2022 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

16 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d. 2. Prekėms, dėl kurių prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį arba importo pridėtinės vertės mokestį atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusios taisyklės. 3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iki 2019 m. lapkričio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis įsigalioja 2016 m. gegužės 31 d. 2. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis pripažįstama netekusia galios nuo 2024 m. sausio 1 d. 3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktas įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 4. Nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. galioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija: „2. Indėlių draudimo išmokos išmokamos, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis, per 15 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos.“ 5. Nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. galioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija: „2. Indėlių draudimo išmokos išmokamos, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis, per 10 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos.“ 6. Nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija: „2. Indėlių draudimo išmokos išmokamos, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis, per 7 darbo dienas nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos.“ 7. 2016 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies redakcija: „1. Pertvarkymo fonde ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. turi būti sukaupta suma, lygi daliai, kurią šio straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai turėtų sumokėti, jeigu reikėtų sukaupti sumą, lygią vienam procentui visų įstaigų – bankų, Centrinės kredito unijos ir finansų maklerio įmonių, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 121 straipsnio 2 dalyje nurodytas reikalavimas (toliau šiame straipsnyje – įstaigos), licencijuotų Lietuvos Respublikoje, pagrindinių apdraustųjų indėlių, o įmokas mokėtų visos Lietuvos Respublikos licencijuotos įstaigos ir trečiosiose valstybėse licencijuotų įstaigų Lietuvos Respublikoje įsteigti filialai (toliau – Pertvarkymo fondo tikslinis lygis).“ 8. 2016 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalies redakcija: „2. Pertvarkymo fondas finansuojamas Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų subjektų, kurie nepatenka į 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 225, p. 1), 2 straipsnyje nurodytą to reglamento taikymo apimtį, ir trečiose valstybėse licencijuotų kredito įstaigų ir finansų maklerio įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, lėšomis (toliau – Pertvarkymo fondo dalyviai). Kiti Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai moka įmokas į Bendrą pertvarkymo fondą Reglamento (ES) Nr. 806/2014 ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.“ 9. Nuo 2016 m. sausio 1 d. galioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 35 straipsnio redakcija: „35 straipsnis. Pertvarkymo fondo administravimo finansavimas 1. Pertvarkymo fondo administravimas finansuojamas iš Pertvarkymo fondo dalyvių mokamų administravimo įmokų. Kiti Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai moka įmokas Bendros pertvarkymo valdybos administracinėms išlaidoms finansuoti Reglamento (ES) Nr. 806/2014 ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 2. Pertvarkymo fondo dalyvio administravimo įmokos metinė norma yra ne didesnė kaip 0,1 procento nuo jo metinės įmokos sumos, mokamos į Pertvarkymo fondą pagal šio įstatymo 33 straipsnį, bet visais atvejais mokėtina įmokos suma yra ne mažesnė kaip 1 000 eurų. 3. Tam tikrų metų administravimo įmokų dydžius nustato draudimo įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Nustatant įmokų dydį, atsižvelgiama į draudimo įmonės atliekamas funkcijas ir patiriamas išlaidas, susijusias su Pertvarkymo fondo administravimu. Draudimo įmonė, pasikonsultavusi su Pertvarkymo fondo dalyviais, pateikia draudimo įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai pagrįstus pasiūlymus dėl tam tikrų metų administravimo įmokų dydžio. Detalią įmokų apskaičiavimo metodiką nustato draudimo įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. 4. Jeigu tam tikrais metais Pertvarkymo fondo dalyvių sumokėtų administravimo įmokų suma viršija draudimo įmonės tais metais patirtas išlaidas Pertvarkymo fondui administruoti, draudimo įmonė atitinkamai sumažina kitų metų planuojamas įmokas Pertvarkymo fondo dalyviams, o perviršį panaudoja kitų metų Pertvarkymo fondo administravimui finansuoti. Jeigu tam tikrais metais Pertvarkymo fondo dalyvių sumokėtų įmokų suma yra nepakankama Pertvarkymo fondo administravimo išlaidoms padengti, draudimo įmonė atitinkamai padidina kitų metų planuojamas įmokas ir dalį įmokų panaudoja ankstesnių metų įsiskolinimui padengti. 5. Pertvarkymo fondo dalyviai administravimo įmokas už einamuosius metus privalo pervesti į draudimo įmonės nurodytą sąskaitą ne vėliau kaip iki einamųjų metų sausio 15 dienos. Už praleistą terminą sumokėti administravimo įmokas Pertvarkymo fondo dalyviai privalo už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 0,02 procento delspinigius nuo nesumokėtos sumos. Pertvarkymo fondo dalyvių sumokėtos sumos pirmiausia užskaitomos delspinigiams sumokėti. Delspinigių sumokėjimas neatleidžia nuo pareigos sumokėti visą uždelstą sumą.“ 10. Pirmasis indėlių draudimo sistemos testavimas pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 39 straipsnį turi būti atliktas ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 3 d. 11. Indėlių draudimo sistemos dalyviai esamus indėlininkus privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka informuoti apie indėlius, kurie, įsigaliojus šiam įstatymui, nebebus draudžiami. 12. Teisiniams santykiams, atsiradusiems iš draudžiamųjų įvykių, įvykusių iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomos teisės normos, galiojusios iki šio įstatymo įsigaliojimo. 13. Iki šio įstatymo įsigaliojimo patvirtintų valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos narių kadencijos terminas skaičiuojamas nuo jų patvirtinimo dienos. 14. Per vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka nustatoma visų indėlių draudimo sistemos dalyvių į Indėlių draudimo fondą mokėtina metinė periodinių (ex ante) indėlių draudimo įmokų suma ir apskaičiuojama kiekvieno indėlių draudimo sistemos dalyvio mokėtinos indėlių draudimo įmokos dydis laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Nustatant metinę periodinių (ex ante) indėlių draudimo įmokų sumą šioje dalyje nurodytam laikotarpiui, vertinami 2015 m. birželio 30 d. duomenys. 15. Jeigu nuo 2015 m. liepos 3 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo indėlių draudimo sistemos dalyvių apskaičiuota ir į Indėlių draudimo fondą sumokėta indėlių draudimo įmokų suma viršija indėlių draudimo įmokų sumą, apskaičiuotą už tą patį laikotarpį pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytame Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytą tvarką, perviršis užskaitomas kaip artimiausios mokėtinos periodinės (ex ante) indėlių draudimo įmokos. 16. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nuorodos į 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 2 tomas, p. 252) ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/14/EB iš dalies keičiančią Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino (OL 2009 L 68, p. 3) reiškia nuorodą į 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2 …

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – apsaugoti indėlininkų ir investuotojų interesus, išlaikyti jų pasitikėjimą finansų įstaigomis, prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, patikimumo ir saugumo stiprinimo. 2. Šis įstatymas reglamentuoja indėlių draudimo sistemos ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos veiklą Lietuvos Respublikoje. 3. Šio įstatymo reguliuojamiems santykiams netaikomos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatos. 4. Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo 2 priede.

8 straipsnis. Investavimo sritys 1. Investicijos Lietuvos Respublikoje leidžiamos į visas teisėtas komercines-ūkines veiklas, atsižvelgiant į šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus apribojimus. 2. Užsienio investicijos neleidžiamos į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo veiklą (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių ūkio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba). 3. Investicijos į svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį ūkio sektorių arba ypatingą strateginę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių nacionaliniam saugumui svarbios apsaugos zonos teritorijoje leidžiamos tik įvertinus potencialaus dalyvio atitiktį nacionalinio saugumo interesams Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-1271, 2014-10-21, paskelbta TAR 2014-10-22, i. k. 2014-14494 4. Investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licencijuojama, ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenciją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

24 straipsnis. Valstybės stipendijos mokėjimo sąlygos ir tvarka 1. Sportininkas turi teisę šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis gauti kas mėnesį mokamą valstybės stipendiją, jeigu jis, turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę ir atstovaudamas Lietuvos Respublikai, tapo: 1) olimpinių žaidynių 1–16 vietos laimėtoju arba 17–24 vietos laimėtoju, jeigu į olimpines žaidynes sportininkas pateko dalyvaudamas į olimpines žaidynes organizuojamose atrankos varžybose; 2) į olimpinių žaidynių programą įtrauktos rungties pasaulio čempionatų (arba užėmė atitinkamą vietą tos sporto šakos sportininkų reitinge, jeigu tos sporto šakos pasaulio čempionatai nevykdomi, o geriausias tos rungties sportininkas nustatomas pagal tarptautinės (pasaulio) sporto šakos federacijos sudaromą sportininkų reitingą) (toliau – pasaulio čempionatas) 1–16 vietos laimėtoju; 3) į olimpinių žaidynių programą įtrauktos rungties Europos čempionatų (toliau – Europos čempionatas), Europos žaidynių (jeigu atitinkamoje sporto šakoje neorganizuojami Europos čempionatai), paralimpinių ar kurčiųjų žaidynių 1–8 vietos laimėtoju; 4) į olimpinių žaidynių programą įtrauktos rungties pasaulio jaunimo čempionatų (arba užėmė atitinkamą vietą tos sporto šakos sportininkų (jaunimo) reitinge, jeigu tos sporto šakos pasaulio jaunimo čempionatai nevykdomi, o geriausias tos rungties sportininkas nustatomas pagal tarptautinės (pasaulio) sporto šakos federacijos sudaromą sportininkų (jaunimo) reitingą) (toliau – pasaulio jaunimo čempionatas) ar Europos jaunimo čempionatų (toliau – Europos jaunimo čempionatas), jaunimo olimpinių žaidynių 1–6 vietos laimėtoju; 5) į paralimpinių ar kurčiųjų žaidynių programą įtrauktos rungties pasaulio neįgaliųjų čempionatų (arba užėmė atitinkamą vietą tos sporto šakos sportininkų reitinge, jeigu tos sporto šakos pasaulio neįgaliųjų čempionatai nevykdomi, o geriausias tos rungties sportininkas nustatomas pagal tarptautinės (pasaulio) sporto šakos federacijos sudaromą sportininkų reitingą) (toliau – pasaulio neįgaliųjų čempionatas) 1–6 vietos laimėtoju; 6) į paralimpinių ar kurčiųjų žaidynių programą įtrauktos rungties Europos neįgaliųjų čempionatų (toliau – Europos neįgaliųjų čempionatas), pasaulio jaunimo neįgaliųjų čempionatų (arba užėmė atitinkamą vietą tos sporto šakos sportininkų (jaunimo neįgaliųjų) reitinge, jeigu tos sporto šakos pasaulio jaunimo neįgaliųjų čempionatai nevykdomi, o geriausias tos rungties sportininkas nustatomas pagal tarptautinės (pasaulio) sporto šakos federacijos sudaromą sportininkų (jaunimo neįgaliųjų) reitingą) (toliau – pasaulio jaunimo neįgaliųjų čempionatas) ar Europos jaunimo neįgaliųjų čempionatų (toliau – Europos jaunimo neįgaliųjų čempionatas) 1–3 vietos laimėtoju. 2. Valstybės stipendiją turi teisę gauti šie sportininkai: 1) olimpinių, paralimpinių ar kurčiųjų žaidynių 1–4 vietos, pasaulio čempionatų, pasaulio neįgaliųjų čempionatų 1–3 vietos laimėtojai – 57 bazinių socialinių išmokų dydžio; 2) olimpinių, paralimpinių ar kurčiųjų žaidynių 5–8 vietos, pasaulio čempionatų, pasaulio neįgaliųjų čempionatų 4–6 vietos, Europos čempionatų, Europos žaidynių (jeigu tos sporto šakos Europos čempionatai neorganizuojami), Europos neįgaliųjų čempionatų 1–3 vietos laimėtojai – 43 bazinių socialinių išmokų dydžio; 3) olimpinių žaidynių 9–12 vietos, pasaulio čempionatų 7–9 vietos, Europos čempionatų, Europos žaidynių (jeigu tam tikros sporto šakos Europos čempionatai neorganizuojami) 4–6 vietos laimėtojai – 37 bazinių socialinių išmokų dydžio; 4) olimpinių žaidynių 13–16 vietos, pasaulio čempionatų 10–12 vietos laimėtojai – 35 bazinių socialinių išmokų dydžio; 5) olimpinių žaidynių 17–24 vietos, pasaulio čempionatų 13–16 vietos, Europos čempionatų, Europos žaidynių (jeigu tam tikros sporto šakos Europos čempionatai neorganizuojami) 7, 8 vietos laimėtojai – 31 bazinės socialinės išmokos dydžio; 6) pasaulio jaunimo čempionatų, jaunimo olimpinių žaidynių, Europos jaunimo čempionatų, pasaulio ir Europos jaunimo neįgaliųjų čempionatų 1–3 vietos laimėtojai – 20 bazinių socialinių išmokų dydžio; 7) pasaulio jaunimo čempionatų, jaunimo olimpinių žaidynių, Europos jaunimo čempionatų 4–6 vietos laimėtojai – 15 bazinių socialinių išmokų dydžio. 3. Jeigu yra kelios šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, sportininkas turi teisę vienu metu gauti tik vieną valstybės stipendiją savo pasirinkimu. 4. Neteko galios nuo 2022-07-01. 5. Sportininkas, tapęs olimpinių žaidynių 1–16 vietos, paralimpinių, kurčiųjų žaidynių ar pasaulio čempionatų 1–6 vietos, Europos čempionatų, Europos žaidynių (jeigu tam tikros sporto šakos Europos čempionatai neorganizuojami) 1–3 vietos, pasaulio neįgaliųjų čempionatų 1 vietos laimėtoju, turi teisę valstybės stipendiją gauti 4 metus nuo tam tikro laimėjimo pasiekimo dienos arba iki kitų tos pačios kategorijos tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kurios vyksta po tų tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kuriose buvo pasiektas tam tikras laimėjimas, paskutinės dienos, jeigu dėl valstybės stipendijos skyrimo į švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotą instituciją jis kreipėsi ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio laimėjimo pasiekimo dienos. Jeigu sportininkas dėl valstybės stipendijos skyrimo į švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotą instituciją kreipėsi vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tam tikro laimėjimo pasiekimo dienos, jam valstybės stipendija skiriama tik nuo šio kreipimosi dienos iki dienos, kai sueina 4 metų terminas, skaičiuojant nuo šio laimėjimo pasiekimo dienos, arba iki kitų tos pačios kategorijos tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kurios vyksta po tų tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kuriose buvo pasiektas tam tikras laimėjimas, paskutinės dienos. Valstybės stipendijos mokėjimas nutraukiamas, jeigu sportininkas per 2 metus nuo tam tikro laimėjimo pasiekimo dienos nedalyvavo bent vienose iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų (išskyrus atvejus, kai jis šiose sporto varžybose nedalyvavo dėl aplinkybių, nustatytų šio straipsnio 9 dalyje nurodyta švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka). Sportininkas ir (ar) sporto šakos federacija privalo pranešti valstybės stipendiją mokančiai švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotai institucijai apie šias nurodytas aplinkybes per 5 darbo dienas nuo jų atsiradimo dienos. Jeigu apie šias aplinkybes laiku nepranešama ir dėl to valstybės stipendija permokama, permokėtos valstybės stipendijos sumą sportininkas privalo grąžinti švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka valstybės stipendiją mokančiai institucijai, o jos negrąžinus, permokėtos valstybės stipendijos suma išieškoma iš valstybės stipendijos gavėjo įstatymų nustatyta tvarka. 6. Sportininkas, tapęs olimpinių žaidynių 17–24 vietos, pasaulio čempionatų 7–16 vietos, Europos čempionatų, Europos žaidynių (jeigu tam tikros sporto šakos Europos čempionatai neorganizuojami) 4–8 vietos, paralimpinių ar kurčiųjų žaidynių 7, 8 vietos, pasaulio neįgaliųjų čempionatų 2–6 vietos, Europos neįgaliųjų čempionatų 1–3 vietos, pasaulio jaunimo čempionatų, jaunimo olimpinių žaidynių, Europos jaunimo čempionatų 1–6 vietos, pasaulio jaunimo neįgaliųjų ar Europos jaunimo neįgaliųjų čempionatų 1–3 vietos laimėtoju, turi teisę valstybės stipendiją gauti iki kitų tos pačios kategorijos tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kurios vyksta po tų tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kuriose buvo pasiektas tam tikras laimėjimas, paskutinės dienos, bet ne ilgiau kaip 2 metus, jeigu dėl valstybės stipendijos skyrimo į švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotą instituciją jis kreipėsi ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tam tikro laimėjimo pasiekimo dienos. Jeigu sportininkas dėl valstybės stipendijos skyrimo į švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotą instituciją kreipėsi vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tam tikro laimėjimo pasiekimo dienos, jam valstybės stipendija skiriama tik nuo jo kreipimosi dienos iki kitų tos pačios kategorijos tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kurios vyksta po tų tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kuriose buvo pasiektas tam tikras laimėjimas, paskutinės dienos, bet ne ilgiau kaip 2 metams (skaičiuojant nuo tam tikro laimėjimo pasiekimo dienos). 7. Jeigu paskutiniais valstybės stipendijos, paskirtos vadovaujantis šio straipsnio 5 ar 6 dalimi, mokėjimo metais turėjusios vykti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos tarptautinės aukšto meistriškumo sporto varžybos, kuriose turėtų galimybę dalyvauti valstybės stipendiją gaunantis sportininkas, nukeliamos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo šias tarptautines aukšto meistriškumo sporto varžybas organizuojančių subjektų valios, valstybės stipendijos mokėjimas pratęsiamas iki kitų tos pačios kategorijos tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų, kuriose pasiekto laimėjimo pagrindu sportininkui mokama valstybės stipendija, paskuti …

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos sporto įstatymą Nr. I-1151 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS SPORTO ĮSTATYMAS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos sporto įstatymą Nr. I-1151 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS SPORTO ĮSTATYMAS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo Nr. XIII-198 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą Nr. XIII-198 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO IR KOMISIJŲ NARIŲ atlygio už darbą ĮSTATYMAS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

31. Kituose teisės aktuose nuoroda į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą reiškia nuorodą į Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą.

1. Komisijos nario atlygio už darbą komisijoje dydis nustatomas už vieną komisijos posėdyje dirbtą valandą ir diferencijuojamas pagal komisijos veiklos pobūdį: 1) jeigu komisija priima sprendimus, kuriuos vykdyti privalo valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kiti juridiniai ar (ir) fiziniai asmenys ir kuriuos pakeisti arba panaikinti gali tik pati komisija arba teismas, komisijos nariui nustatomas 0,005–0,011 pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio atlygis; 2) jeigu komisija priima rekomendacinio pobūdžio sprendimus (teikia išvadas, pasiūlymus), komisijos nariui nustatomas 0,004–0,01 pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio atlygis.

4 straipsnis. 201 straipsnio pakeitimas Pakeisti 201 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „201 straipsnis. Gaminančių vartotojų veiklos plėtra ir jos kainodara 1. Gaminantys vartotojai ir asmenys, siekiantys tapti gaminančiais vartotojais, turi teisę įsirengti atsinaujinančius išteklius naudojančias elektrines, kurių įrengtoji galia neviršija vartotojo objektui suteiktos leistinosios naudoti galios ir nėra didesnė kaip 500 kW. 2. Gaminančių vartotojų nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomose atsinaujinančius išteklius naudojančiose elektrinėse pagaminto elektros energijos kiekio apskaita tvarkoma pagal elektros energijos apskaitos prietaisų, fiksuojančių suvartotą ir (ar) pagamintą elektros energiją, rodmenis: 1) jeigu gaminantis vartotojas per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiekia daugiau elektros energijos, negu suvartoja, tai per einamąjį kalendorinį mėnesį tarp į elektros tinklus patiektos ir suvartotos elektros energijos susidaręs elektros energijos skirtumas perkeliamas į kitą kalendorinį mėnesį kaip gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis, kuris yra kaupiamas nuo einamųjų metų balandžio 1 dienos iki kitų metų kovo 31 dienos (toliau – kaupimo laikotarpis); 2) jeigu gaminantis vartotojas per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiekia mažiau elektros energijos, negu suvartoja, tai per einamąjį kalendorinį mėnesį tarp patiektos į elektros tinklus ir suvartotos elektros energijos susidaręs elektros energijos skirtumas yra atimamas iš kaupimo laikotarpiu gaminančio vartotojo sukaupto į elektros tinklus patiekto elektros energijos kiekio; 3) jeigu pasibaigus kalendoriniam mėnesiui gaminančio vartotojo suvartotas elektros energijos kiekis yra didesnis negu jo kaupimo laikotarpiu sukauptas į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis, už šį skirtumą gaminantis vartotojas moka gaminančio vartotojo ir elektros energijos tiekėjo sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą kainą; 4) gaminančio vartotojo per kaupimo laikotarpį suvartotos elektros energijos kiekį viršijantis į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis į kitą kaupimo laikotarpį nėra perkeliamas ir už šį kiekį gaminančiam vartotojui nėra mokama; 5) gaminančių vartotojų grupės elektrinėse, kurių prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku, pagaminto elektros energijos kiekio apskaita tvarkoma atsižvelgiant į gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos elektrinės dalį. Tokiu atveju įrengiamas tik vienas elektros energijos apskaitos prietaisas, o atskiro gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis apskaičiuojamas pagal apskaitos prietaiso rodmenis proporcingai gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos elektrinės daliai. 3. Elektros energijos apskaitos prietaisai turi fiksuoti per kalendorinį mėnesį gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekį ir iš elektros tinklų suvartotos elektros energijos kiekį. 4. Gaminantis vartotojas moka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą, kuri: 1) nustatoma vienų kalendorinių metų laikotarpiui, įvertinus skirstomųjų tinklų operatoriaus ekonomiškai pagrįstas (būtinas) metines kapitalo, veiklos ir kitas su naudojimosi elektros tinklais paslaugų teikimu susijusias sąnaudas, gaunamą naudą ir planuojamą atgauti gaminančių vartotojų elektros energijos kiekį ir suminę elektrinių įrengtąją galią; 2) diferencijuojama atsižvelgiant į skirstomųjų tinklų, prie kurių prijungtas gaminančio vartotojo objektas, įtampą; 3) ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jos taikymo pradžios yra viešai skelbiama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos interneto svetainėje. 5. Naudojimosi elektros tinklais paslaugų kaina gali būti vienanarė, mokama už 1 kWh iš skirstomųjų tinklų atgauto elektros energijos kiekio arba už 1 kW elektrinės įrengtosios galios, arba dvinarė, mokama už 1 kWh iš skirstomųjų tinklų atgauto elektros energijos kiekio ir už 1 kW elektrinės įrengtosios galios. 6. Gaminantis vartotojas gali rinktis vienanarę ar dvinarę naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą arba atsiskaityti elektros energijos kiekiu pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą procentą nuo kaupimo laikotarpiu gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekio. Gaminantis vartotojas gali keisti atsiskaitymo už naudojimosi elektros tinklais paslaugas būdą ne dažniau kaip vieną kartą per 12 mėnesių. 7. Elektros energija gali būti gaminama gaminančio vartotojo elektrinėje, kuri yra geografiškai nutolusi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo gaminančio vartotojo elektros energijos vartojimo vietos. Elektrinėje, kurios prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku, visas pagamintas elektros energijos kiekis ar atskiram gaminančiam vartotojui priskirta jo dalis laikomi patiektais į elektros tinklus, nepaisant gaminančio vartotojo ar jų grupės elektros energijos vartojimo kiekio. Tokiu atveju gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdoma viena elektrinė arba jos dalis gali būti susieta tik su to paties gaminančio vartotojo viena elektros energijos vartojimo vieta. 8. Gaminančių vartotojų ir asmenų, siekiančių tapti gaminančiais vartotojais, elektrinės gali būti statomos, įrengiamos ir eksploatuojamos Elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka kitų asmenų, turinčių leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir leidimą gaminti elektros energiją. Tokiu atveju gali būti statomos ir įrengiamos tik naujos atsinaujinančius išteklius naudojančios elektrinės, kurių statybai ar įrengimui naudojama anksčiau neeksploatuota elektrotechninė įranga. 9. Gaminantis vartotojas nemoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje už tą elektros energijos kiekį, kurį kaupimo laikotarpiu gaminantis vartotojas patiekė į elektros tinklus ir po to suvartojo savo reikmėms ir ūkio poreikiams. 10. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių įrengtoji suminė galia neturi viršyti 200 MW, iš kurių 100 MW galia paskirstoma buitiniams vartotojams ir 100 MW galia – nebuitiniams vartotojams, ir yra apskaičiuojama, kaip nurodyta šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje. Pasiekus 200 MW gaminančių vartotojų elektrinių įrengtąją suminę galią, Vyriausybės įgaliota institucija atlieka technologinį ir ekonominį gaminančių vartotojų elektrinių plėtros vertinimą ir, atsižvelgdama į Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos nuostatas, teikia Vyriausybei pasiūlymą dėl gaminančių vartotojų elektrinių įrengtosios suminės galios didinimo arba argumentuotą pagrindimą, kodėl tolesnė gaminančių vartotojų elektrinių plėtra neturėtų būti skatinama. 11. Tinklų operatorių sąnaudos, susijusios su gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti gaminančiu vartotoju, elektros įrenginių prijungimu prie elektros tinklų, paskirstomos tokia tvarka: 1) kai prijungiami elektros vartojimo ir gamybos įrenginiai, buitiniai vartotojai, įskaitant ir pažeidžiamus vartotojus, apmoka 20 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų, o kiti vartotojai – 40 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų arba moka pagal šį dydį apskaičiuotą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą įkainį; 2) kai prijungiami elektros gamybos įrenginiai, o elektros vartojimo įrenginiai yra prijungti prie skirstomųjų tinklų, vartotojai apmoka 100 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų arba moka pagal šį dydį apskaičiuotą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą įkainį; 3) kai prijungiami elektros energijos gamybos įrenginiai, kurių prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku, vartotojai apmoka 100 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų arba moka pagal šį dydį apskaičiuotą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą įkainį. 12. Skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudos, nurodytos šio straipsnio 11 dalyje, apima ir perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudas, patiriamas dėl elektros perdavimo tinklų plėtros ar atnaujinimo, susijusio su gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti gaminančiu vartotoju, elektros įrenginių prijungimu prie skirstomųjų tinklų. Tokias perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudas gaminantis vartotojas ar asmuo, siekiantis tapti gaminančiu vartotoju, taikant šio straipsnio 11 dalyje nustatytą sąnaudų paskirstymo tvarką, apmoka skirstomųjų tinklų operatoriui, o skirstomųjų tinklų operatorius padengia perdavimo sistemos operatoriui 100 procentų visų perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudų, patirtų prijungiant gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti ga …

2 straipsnis. Įstatymo papildymas 201 straipsniu Papildyti Įstatymą 201 straipsniu: „201 straipsnis. Elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių gaminančių vartotojų veiklos plėtra ir jos kainodara 1. Elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių gaminantys vartotojai (toliau – gaminantys vartotojai) turi teisę įsirengti saulės šviesos, vėjo ir biomasės energijos išteklius naudojančias elektrines, kurių įrengtoji galia neviršija 10 kW, jeigu elektrinę įsirengia fizinis asmuo, išskyrus ūkininkus, kurių ūkiai įregistruoti Ūkininkų ūkių registre ir kurių ūkių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurių ekonominis dydis praėjusių metų mokestiniu laikotarpiu nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus yra didesnis negu 14 ekonominio dydžio vienetų, arba 100 kW, jeigu elektrinę įsirengia juridinis asmuo arba ūkininkas, kurio ūkis įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ir kurio ūkio metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurių ekonominis dydis praėjusių metų mokestiniu laikotarpiu nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus yra didesnis negu 14 ekonominio dydžio vienetų. Gaminančio vartotojo įsirengiamos elektrinės įrengtoji galia negali viršyti gaminančio vartotojo objektui suteiktos leistinosios naudoti galios. 2. Gaminančių vartotojų saulės šviesos, vėjo ir biomasės energijos išteklius naudojančiose elektrinėse pagaminto elektros energijos kiekio apskaita tvarkoma pagal elektros energijos apskaitos prietaisų, fiksuojančių ir suvartotą, ir pagamintą elektros energiją, rodmenis. 3. Elektros energijos apskaitos prietaisai turi fiksuoti: 1) per kalendorinį mėnesį gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekį ir iš elektros tinklų suvartotos elektros energijos kiekį; 2) per laikotarpį nuo einamųjų metų balandžio 1 dienos iki kitų metų kovo 31 dienos (toliau – kaupimo laikotarpis) gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekio ir iš elektros tinklų suvartotos elektros energijos kiekio santykį. 4. Jeigu gaminantis vartotojas per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiekia daugiau elektros energijos, negu suvartoja, tai patiektos į elektros tinklus ir suvartotos elektros energijos susidaręs elektros energijos skirtumas perkeliamas į kitą kalendorinį mėnesį kaip gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekis, kuris yra kaupiamas kaupimo laikotarpiu. Jeigu gaminantis vartotojas per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiekia mažiau elektros energijos, negu suvartoja, tai per einamąjį kalendorinį mėnesį patiektos į elektros tinklus ir suvartotos elektros energijos susidaręs elektros energijos skirtumas yra atimamas iš per kaupimo laikotarpį gaminančio vartotojo sukaupto į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekio. Jeigu pasibaigus kalendoriniam mėnesiui gaminančio vartotojo suvartotos elektros energijos kiekis yra didesnis negu jo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekis, už šį skirtumą gaminantis vartotojas moka pagal gaminančio vartotojo ir elektros tiekėjo sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą kainą. Per kaupimo laikotarpį gaminančio vartotojo suvartotą elektros energiją viršijantis į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekis į kitą kaupimo laikotarpį nėra perkeliamas ir už šį kiekį gaminančiam vartotojui nėra mokama. 5. Gaminantis vartotojas moka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą. 6. Naudojimosi elektros tinklais paslaugų kaina nustatoma vienų kalendorinių metų laikotarpiui, įvertinus skirstomųjų tinklų operatoriaus ekonomiškai pagrįstus (būtinus) metinius kapitalo, veiklos ir kitus su naudojimosi elektros tinklais paslaugų teikimu susijusius kaštus, gaunamą naudą ir planuojamą atgauti gaminančių vartotojų elektros energijos kiekį ir suminę elektrinių įrengtąją galią, ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jos taikymo pradžios yra viešai skelbiama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos interneto svetainėje. Naudojimosi elektros tinklais paslaugų kaina yra diferencijuojama atsižvelgiant į skirstomųjų tinklų, prie kurių prijungtas gaminančio vartotojo objektas, įtampą. 7. Naudojimosi elektros tinklais paslaugų kaina gali būti vienanarė, mokama už 1 kWh iš skirstomųjų tinklų atgauto elektros energijos kiekio arba už 1 kW elektrinės įrengtosios galios, arba dvinarė, mokama už 1 kW elektrinės įrengtosios galios ir už 1 kWh iš skirstomųjų tinklų atgauto elektros energijos kiekio, arba atsiskaitoma elektros energijos kiekiu pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą procentą nuo kaupimo laikotarpiu gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekio. Gaminantis vartotojas gali rinktis vienanarę ar dvinarę kainą arba atsiskaityti elektros energijos kiekiu. Gaminantis vartotojas gali keisti atsiskaitymo už naudojimosi elektros tinklais paslaugas būdą ne dažniau kaip vieną kartą per kalendorinius metus. 8. Gaminantis vartotojas nemoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje už tą elektros energijos kiekį, kurį kaupimo laikotarpiu gaminantis vartotojas patiekė į elektros tinklus ir po to suvartojo savo reikmėms ir ūkio poreikiams. 9. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų saulės šviesos, vėjo ir biomasės energijos išteklius naudojančių elektrinių įrengtoji suminė galia neturi viršyti 100 MW, iš kurių: 1) 70 MW galia paskirstoma fiziniams asmenims, išskyrus ūkininkus, kurių ūkiai įregistruoti Ūkininkų ūkių registre ir kurių ūkių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurių ekonominis dydis praėjusių metų mokestiniu laikotarpiu nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus yra didesnis negu 14 ekonominio dydžio vienetų; 2) 30 MW galia paskirstoma juridiniams asmenims ir ūkininkams, kurių ūkiai įregistruoti Ūkininkų ūkių registre ir kurių ūkių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurių ekonominis dydis praėjusių metų mokestiniu laikotarpiu nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus yra didesnis negu 14 ekonominio dydžio vienetų. 10. Šio straipsnio 9 dalyje nurodyta elektrinių įrengtoji suminė galia į šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas sumines galias neįskaitoma.“

41. Kiti (nebuitiniai) gaminantys vartotojai už naudojimosi elektros tinklais paslaugas atsiskaito pagal pasirinktą elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifą.

3 straipsnis. Vidutinės, mažos ir labai mažos įmonės 1. Vidutinė įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 50 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 43 mln. eurų. 2. Maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 10 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 10 mln. eurų. 3. Labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų. 4. Įmonės gali deklaruoti esančios vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre. 5. Įmonės darbuotojų skaičių atitinka vidutinis metinis darbuotojų skaičius. Vidutinis metinis darbuotojų skaičius nustatomas pagal paskutinių metų arba, jeigu įmonė veikia ilgiau kaip dvejus metus, – pagal paskutinių dvejų metų įmonės duomenis. Vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus nustatymo tvarkos aprašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija. 6. Vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės statuso (toliau – statusas) deklaravimo dieną (toliau – deklaravimo diena) įmonės finansiniai duomenys turi patvirtinti įmonės atitiktį šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse nustatytoms sąlygoms. 7. Įmonės finansiniai duomenys nustatomi pagal paskutinių metų arba, jeigu įmonė veikia daugiau kaip dvejus metus, – pagal paskutinių dvejų metų patvirtintų įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – metinės finansinės ataskaitos) arba įmonių grupės metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos). Jeigu sudaryti ir tvirtinti metines finansines ataskaitas arba metines konsoliduotąsias finansines ataskaitas įmonei nėra privaloma, įmonės finansiniai duomenys nustatomi vadovaujantis kitais finansiniais dokumentais, kuriuose sukauptos informacijos pakanka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytiems finansiniams duomenims nustatyti (toliau – kiti finansiniai dokumentai). 8. Įmonės atitiktis šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse nurodytoms sąlygoms fiksuojama nuo metinių finansinių ataskaitų, metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ar kitų finansinių dokumentų patvirtinimo dienos, išskyrus atvejus, kai įmonė turi patvirtinusi trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus arba kai nustatomas naujos įsteigtos įmonės, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, statusas. Įmonė, turinti patvirtintas trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus, ir nauja įsteigta įmonė, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, priskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei šio straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka nustačius, kad ji atitinka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas sąlygas. 9. Įmonės, turinčios patvirtintas trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus, ir naujos įsteigtos įmonės, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nėra patvirtinti, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų atitiktis nustatoma pagal vidutinį metinį darbuotojų skaičių, finansinius duomenis (pasirinktinai – balanse nurodyto turto vertę arba metines pajamas) nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre ir planuojamus finansinių metų duomenis. 10. Deklaruodamos savo statusą, įmonės privalo nurodyti ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus duomenis. Už deklaracijoje pateikiamų duomenų teisingumą ir tikrumą atsako deklaraciją pasirašęs asmuo. Deklaracijos formą ir deklaravimo tvarkos aprašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 11. Įmonė nepriskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei, jeigu 25 procentus ir daugiau įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba 25 procentus ir daugiau įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) atskirai arba kartu turi valstybė ir (ar) savivaldybė, išskyrus atvejus, kai ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 50 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 50 procentų visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi šio straipsnio 15 dalies 1–4 punktuose nurodyti investuotojai. 12. Savarankiškos įmonės darbuotojų skaičiumi laikomas tik šios įmonės darbuotojų skaičius, o įmonės finansiniai duomenys nustatomi vadovaujantis tik šios įmonės metinėmis finansinėmis ataskaitomis ar kitais finansiniais dokumentais. 13. Įmonės, laikotarpiu, pagal kurį nustatomi įmonės finansiniai duomenys, kaip nurodyta šio straipsnio 7 dalyje, turinčios partnerinių įmonių ir (ar) susijusių įmonių, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys (darbuotojų skaičius ir įmonės finansiniai duomenys) apskaičiuojami pagal formulę DAg = DA + ∑kn DPn + ∑DSn, čia: 1) DAg – šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys, skaičiuojami statusą deklaruojančiai įmonei; 2) DA – statusą deklaruojančios įmonės duomenys; 3) DPn – n-tosios partnerinės įmonės duomenys; 4) DSn – n-tosios susijusios įmonės duomenys (jeigu nebuvo įtraukti į statusą deklaruojančios įmonės metinę konsoliduotąją finansinę ataskaitą); 5) kn – koeficientas, parodantis, kokia dalis n-tosios partnerinės įmonės duomenų sumuojama su statusą deklaruojančios įmonės duomenimis. Jis nustatomas imant didžiausią iš šių koeficientų, parodančių, kokią dalį statusą deklaruojančios įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi partnerinė įmonė arba kokią dalį partnerinės įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi statusą deklaruojanti įmonė, arba kokią dalį statusą deklaruojančios įmonės dalyvių balsų turi partnerinė įmonė, arba kokią dalį partnerinės įmonės dalyvių balsų turi statusą deklaruojanti įmonė. 14. Partnerinės įmonės duomenys (DPn) nustatomi pagal šioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, o finansiniai duomenys – vadovaujantis šios įmonės paskutinių finansinių metų patvirtintomis metinėmis finansinėmis arba konsoliduotosiomis finansinėmis ataskaitomis ar kitais finansiniais dokumentais. Prie šių duomenų pridedamas su šia partnerine įmone susijusių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys, jeigu šie duomenys nebuvo įtraukti į metines konsoliduotąsias finansines ataskaitas. Taip pat prie šių duomenų pridedamas partnerinės įmonės kitų partnerinių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys proporcingai pirmosios partnerinės įmonės turimų jos partnerinės įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba dalyvių balsų skaičiui, jeigu partnerinės įmonės kitos partnerinės įmonės su statusą deklaruojančia įmone (DA) yra susijusios tiekimo ir vartojimo ryšiais (yra viena kitos produkcijos vartotojos (tiekėjos). 15. Nustatant partnerinės įmonės duomenis (DPn), šio straipsnio 13 dalyje nurodytas koeficientas kn laikomas lygiu nuliui, jeigu 25 procentus ir daugiau įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba 25 procentus ir daugiau visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi šie investuotojai, jeigu jie tarpusavyje nėra susiję: 1) neformalieji investuotojai, jeigu šių investuotojų bendra investicijų į tą pačią įmonę suma ne didesnė kaip 1,25 mln. eurų; 2) mokslo ir studijų institucijos, kurios gali investuoti turtą; 3) profesionalieji investuotojai; 4) savivaldybės, kurių metinis biudžetas mažesnis kaip 10 mln. eurų ir kurių teritorijoje gyvenamąją vietą yra deklaravę mažiau kaip 5 tūkstančiai gyventojų. 16. Įmonės, kurios atitinka bent vieną toliau nurodytų kriterijų, yra laikomos susijusiomis: 1) įmonės, kurias sieja kuris nors iš šių ryšių: a) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; b) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių; c) įmonei suteikta teisė daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; d) įmonė, turinti dalyvių balsų kitoje įmonėje, kuri dėl su tos kitos įmonės dalyviais sudarytų sutarčių kontroliuoja da …

3 straipsnis. Vidutinės, mažos ir labai mažos įmonės 1. Vidutinė įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 50 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 43 mln. eurų. 2. Maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 10 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 10 mln. eurų. 3. Labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų. 4. Socialinio verslo subjektas – labai maža, maža ar vidutinė įmonė, kuri vykdo ekonominę veiklą siekdama teigiamo socialinio ir (ar) aplinkosauginio poveikio ir atitinka visas šias sąlygas: 1) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta pelno dalis naudojama socialiniam ir (ar) aplinkosauginiam poveikiui kurti; 2) neatlygintinai galima susipažinti su socialinio verslo subjekto finansinės atskaitomybės dokumentais; 3) atitinka šio straipsnio 13 dalyje nustatytus nepriklausomumo reikalavimus Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 5. Socialinio verslo statuso įgijimo ir netekimo tvarką, nepriklausomumo reikalavimus, skatinimo formas ir socialinio ir (ar) aplinkosauginio poveikio matavimo metodiką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 6. Įmonės gali deklaruoti esančios vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 7. Įmonės darbuotojų skaičių atitinka vidutinis metinis darbuotojų skaičius. Vidutinis metinis darbuotojų skaičius nustatomas pagal paskutinių metų arba, jeigu įmonė veikia ilgiau kaip dvejus metus, – pagal paskutinių dvejų metų įmonės duomenis. Vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus nustatymo tvarkos aprašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 8. Vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės statuso (toliau – statusas) deklaravimo dieną (toliau – deklaravimo diena) įmonės finansiniai duomenys turi patvirtinti įmonės atitiktį šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse nustatytoms sąlygoms. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 9. Įmonės finansiniai duomenys nustatomi pagal paskutinių metų arba, jeigu įmonė veikia daugiau kaip dvejus metus, – pagal paskutinių dvejų metų patvirtintų įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – metinės finansinės ataskaitos) arba įmonių grupės metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos). Jeigu sudaryti ir tvirtinti metines finansines ataskaitas arba metines konsoliduotąsias finansines ataskaitas įmonei nėra privaloma, įmonės finansiniai duomenys nustatomi vadovaujantis kitais finansiniais dokumentais, kuriuose sukauptos informacijos pakanka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytiems finansiniams duomenims nustatyti (toliau – kiti finansiniai dokumentai). Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 10. Įmonės atitiktis šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse nurodytoms sąlygoms fiksuojama nuo metinių finansinių ataskaitų, metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ar kitų finansinių dokumentų patvirtinimo dienos, išskyrus atvejus, kai įmonė turi patvirtinusi trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus arba kai nustatomas naujos įsteigtos įmonės, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, statusas. Įmonė, turinti patvirtintas trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus, ir nauja įsteigta įmonė, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, priskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei šio straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka nustačius, kad ji atitinka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas sąlygas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 11. Įmonės, turinčios patvirtintas trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus, ir naujos įsteigtos įmonės, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nėra patvirtinti, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų atitiktis nustatoma pagal vidutinį metinį darbuotojų skaičių, finansinius duomenis (pasirinktinai – balanse nurodyto turto vertę arba metines pajamas) nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre ir planuojamus finansinių metų duomenis. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 12. Deklaruodamos savo statusą, įmonės privalo nurodyti ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus duomenis. Už deklaracijoje pateikiamų duomenų teisingumą ir tikrumą atsako deklaraciją pasirašęs asmuo. Deklaracijos formą ir deklaravimo tvarkos aprašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 13. Įmonė nepriskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei, jeigu 25 procentus ir daugiau įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba 25 procentus ir daugiau įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) atskirai arba kartu turi valstybė ir (ar) savivaldybė, išskyrus atvejus, kai ne mažiau kaip 25 procentus ir ne daugiau kaip 50 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba ne mažiau kaip 25 procentus ir ne daugiau kaip 50 procentų visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi šio straipsnio 17 dalies 1–4 punktuose nurodyti investuotojai. 14. Savarankiškos įmonės darbuotojų skaičiumi laikomas tik šios įmonės darbuotojų skaičius, o įmonės finansiniai duomenys nustatomi vadovaujantis tik šios įmonės metinėmis finansinėmis ataskaitomis ar kitais finansiniais dokumentais. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2375, 2023-12-14, paskelbta TAR 2023-12-23, i. k. 2023-25329 15. Įmonės, laikotarpiu, pagal kurį nustatomi įmonės finansiniai duomenys, kaip nurodyta šio straipsnio 9 dalyje, turinčios partnerinių įmonių ir (ar) susijusių įmonių, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys (darbuotojų skaičius ir įmonės finansiniai duomenys) apskaičiuojami pagal formulę DAg = DA + ∑kn DPn + ∑DSn, čia: 1) DAg – šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys, skaičiuojami statusą deklaruojančiai įmonei; 2) DA – statusą deklaruojančios įmonės duomenys; 3) DPn – n-tosios partnerinės įmonės duomenys; 4) DSn – n-tosios susijusios įmonės duomenys (jeigu nebuvo įtraukti į statusą deklaruojančios įmonės metinę konsoliduotąją finansinę ataskaitą); 5) kn – koeficientas, parodantis, kokia dalis n-tosios partnerinės įmonės duomenų sumuojama su statusą deklaruojančios įmonės duomenimis. Jis nustatomas imant didžiausią iš šių koeficientų, parodančių, kokią dalį statusą deklaruojančios įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi partnerinė įmonė arba kokią dalį partnerinės įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi statusą deklaruojanti įmonė, arba kokią dalį statusą deklaruojančios įmonės dalyvių balsų turi partnerinė įmonė, arba kokią dalį partnerinės įmonės dalyvių balsų turi statusą deklaruojanti įmonė. 16. Partnerinės įmonės duomenys (DPn) nustatomi pagal šioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, o finansiniai duomenys – vadovaujantis šios įmonės paskutinių finansinių metų patvirtintomis metinėmis finansinėmis arba konsoliduotosiomis finansinėmis ataskaitomis ar kitais finansiniais dokumentais. Prie šių duomenų pridedamas su šia partnerine įmone susijusių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys, jeigu šie duomenys nebuvo įtraukti į metines konsoliduotąsias finansines ataskaitas. Taip pat prie šių duomenų pridedamas partnerinės įmonės kitų partnerini …

3 straipsnis. Vidutinės, mažos ir labai mažos įmonės 1. Vidutinė įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 50 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 43 mln. eurų. 2. Maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 10 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 10 mln. eurų. 3. Labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų. 4. Įmonės gali deklaruoti esančios vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre. 5. Įmonės darbuotojų skaičių atitinka vidutinis metinis darbuotojų skaičius. Vidutinis metinis darbuotojų skaičius nustatomas pagal paskutinių metų arba, jeigu įmonė veikia ilgiau kaip dvejus metus, – pagal paskutinių dvejų metų įmonės duomenis. Vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus nustatymo tvarkos aprašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija. 6. Vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės statuso (toliau – statusas) deklaravimo dieną (toliau – deklaravimo diena) įmonės finansiniai duomenys turi patvirtinti įmonės atitiktį šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse nustatytoms sąlygoms. 7. Įmonės finansiniai duomenys nustatomi pagal paskutinių metų arba, jeigu įmonė veikia daugiau kaip dvejus metus, – pagal paskutinių dvejų metų patvirtintų įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – metinės finansinės ataskaitos) arba įmonių grupės metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos). Jeigu sudaryti ir tvirtinti metines finansines ataskaitas arba metines konsoliduotąsias finansines ataskaitas įmonei nėra privaloma, įmonės finansiniai duomenys nustatomi vadovaujantis kitais finansiniais dokumentais, kuriuose sukauptos informacijos pakanka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytiems finansiniams duomenims nustatyti (toliau – kiti finansiniai dokumentai). 8. Įmonės atitiktis šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse nurodytoms sąlygoms fiksuojama nuo metinių finansinių ataskaitų, metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ar kitų finansinių dokumentų patvirtinimo dienos, išskyrus atvejus, kai įmonė turi patvirtinusi trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus arba kai nustatomas naujos įsteigtos įmonės, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, statusas. Įmonė, turinti patvirtintas trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus, ir nauja įsteigta įmonė, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, priskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei šio straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka nustačius, kad ji atitinka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas sąlygas. 9. Įmonės, turinčios patvirtintas trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio finansines ataskaitas ar kitus finansinius dokumentus, ir naujos įsteigtos įmonės, kurios metinės finansinės ataskaitos, metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos ar kiti finansiniai dokumentai dar nėra patvirtinti, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų atitiktis nustatoma pagal vidutinį metinį darbuotojų skaičių, finansinius duomenis (pasirinktinai – balanse nurodyto turto vertę arba metines pajamas) nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre ir planuojamus finansinių metų duomenis. 10. Deklaruodamos savo statusą, įmonės privalo nurodyti ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus duomenis. Už deklaracijoje pateikiamų duomenų teisingumą ir tikrumą atsako deklaraciją pasirašęs asmuo. Deklaracijos formą ir deklaravimo tvarkos aprašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 11. Įmonė nepriskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei, jeigu 25 procentus ir daugiau įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba 25 procentus ir daugiau įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) atskirai arba kartu turi valstybė ir (ar) savivaldybė, išskyrus atvejus, kai ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 50 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 50 procentų visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi šio straipsnio 15 dalies 1–4 punktuose nurodyti investuotojai. 12. Savarankiškos įmonės darbuotojų skaičiumi laikomas tik šios įmonės darbuotojų skaičius, o įmonės finansiniai duomenys nustatomi vadovaujantis tik šios įmonės metinėmis finansinėmis ataskaitomis ar kitais finansiniais dokumentais. 13. Įmonės, laikotarpiu, pagal kurį nustatomi įmonės finansiniai duomenys, kaip nurodyta šio straipsnio 7 dalyje, turinčios partnerinių įmonių ir (ar) susijusių įmonių, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys (darbuotojų skaičius ir įmonės finansiniai duomenys) apskaičiuojami pagal formulę DAg = DA + ∑kn DPn + ∑DSn, čia: 1) DAg – šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys, skaičiuojami statusą deklaruojančiai įmonei; 2) DA – statusą deklaruojančios įmonės duomenys; 3) DPn – n-tosios partnerinės įmonės duomenys; 4) DSn – n-tosios susijusios įmonės duomenys (jeigu nebuvo įtraukti į statusą deklaruojančios įmonės metinę konsoliduotąją finansinę ataskaitą); 5) kn – koeficientas, parodantis, kokia dalis n-tosios partnerinės įmonės duomenų sumuojama su statusą deklaruojančios įmonės duomenimis. Jis nustatomas imant didžiausią iš šių koeficientų, parodančių, kokią dalį statusą deklaruojančios įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi partnerinė įmonė arba kokią dalį partnerinės įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi statusą deklaruojanti įmonė, arba kokią dalį statusą deklaruojančios įmonės dalyvių balsų turi partnerinė įmonė, arba kokią dalį partnerinės įmonės dalyvių balsų turi statusą deklaruojanti įmonė. 14. Partnerinės įmonės duomenys (DPn) nustatomi pagal šioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, o finansiniai duomenys – vadovaujantis šios įmonės paskutinių finansinių metų patvirtintomis metinėmis finansinėmis arba konsoliduotosiomis finansinėmis ataskaitomis ar kitais finansiniais dokumentais. Prie šių duomenų pridedamas su šia partnerine įmone susijusių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys, jeigu šie duomenys nebuvo įtraukti į metines konsoliduotąsias finansines ataskaitas. Taip pat prie šių duomenų pridedamas partnerinės įmonės kitų partnerinių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys proporcingai pirmosios partnerinės įmonės turimų jos partnerinės įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba dalyvių balsų skaičiui, jeigu partnerinės įmonės kitos partnerinės įmonės su statusą deklaruojančia įmone (DA) yra susijusios tiekimo ir vartojimo ryšiais (yra viena kitos produkcijos vartotojos (tiekėjos). 15. Nustatant partnerinės įmonės duomenis (DPn), šio straipsnio 13 dalyje nurodytas koeficientas kn laikomas lygiu nuliui, jeigu 25 procentus ir daugiau įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba 25 procentus ir daugiau visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi šie investuotojai, jeigu jie tarpusavyje nėra susiję: 1) neformalieji investuotojai, jeigu šių investuotojų bendra investicijų į tą pačią įmonę suma ne didesnė kaip 1,25 mln. eurų; 2) mokslo ir studijų institucijos, kurios gali investuoti turtą; 3) profesionalieji investuotojai; 4) savivaldybės, kurių metinis biudžetas mažesnis kaip 10 mln. eurų ir kurių teritorijoje gyvenamąją vietą yra deklaravę mažiau kaip 5 tūkstančiai gyventojų. 16. Įmonės, kurios atitinka bent vieną toliau nurodytų kriterijų, yra laikomos susijusiomis: 1) įmonės, kurias sieja kuris nors iš šių ryšių: a) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; b) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių; c) įmonei suteikta teisė daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; d) įmonė, turinti dalyvių balsų kitoje įmonėje, kuri dėl su tos kitos įmonės dalyviais sudarytų sutarčių kontroliuoja da …

1 straipsnis Nustatyti Lietuvos Respublikos apylinkių teismų teisėjų etatų skaičių: Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme – 35 teisėjų etatus; Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme – 22 teisėjų etatus; Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme – 13 teisėjų etatų; Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kauno miesto apylinkės teisme – 45 teisėjų etatus; Klaipėdos miesto apylinkės teisme – 22 teisėjų etatus; Šiaulių miesto apylinkės teisme – 17 teisėjų etatų; Panevėžio miesto apylinkės teisme – 21 teisėjų etatą; Druskininkų miesto apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Palangos miesto apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Visagino miesto apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Akmenės rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Alytaus rajono apylinkės teisme – 12 teisėjų etatų; Anykščių rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Biržų rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Ignalinos rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Jonavos rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Joniškio rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Jurbarko rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kaišiadorių rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kauno rajono apylinkės teisme – 8 teisėjų etatus; Kėdainių rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Kelmės rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Klaipėdos rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kretingos rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kupiškio rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Lazdijų rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Marijampolės rajono apylinkės teisme – 12 teisėjų etatų; Mažeikių rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Molėtų rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Pakruojo rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Pasvalio rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Plungės rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Prienų rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Radviliškio rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Raseinių rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Rokiškio rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Skuodo rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Šakių rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Šalčininkų rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Šiaulių rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Šilalės rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Šilutės rajono apylinkės teisme – 8 teisėjų etatus; Širvintų rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Švenčionių rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Tauragės rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Telšių rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Trakų rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Ukmergės rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Utenos rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Varėnos rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Vilkaviškio rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Vilniaus rajono apylinkės teisme – 9 teisėjų etatus; Zarasų rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus.

13 straipsnis. Teismų reorganizavimas ir likvidavimas 1. Teismai reorganizuojami ar likviduojami tik įstatymu. 2. Teismas negali būti reorganizuotas ar likviduotas, jeigu jo kompetencijai priskirtos teisingumo vykdymo funkcijos neperduotos kito teismo jurisdikcijai. III SKYRIUS LIETUVOS RESPUBLIKOS BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAI PIRMASIS SKIRSNIS APYLINKIŲ TEISMAI 14 straipsnis. Apylinkės teismas 1. Apylinkės teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų. Teismo pirmininko pavaduotojas gali būti skiriamas teisme, kuriame yra ne mažiau kaip dešimt teisėjų. Apylinkės teisme, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt teisėjų, gali būti skiriami du pirmininko pavaduotojai. 2. Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas Hipotekos skyrius. Straipsnio redakcija nuo 2012-07-01:

1 straipsnis Nustatyti Lietuvos Respublikos apylinkių teismų teisėjų etatų skaičių: Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme – 33 teisėjų etatus; Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme – 19 teisėjų etatų; Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme – 11 teisėjų etatų; Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kauno miesto apylinkės teisme – 45 teisėjų etatus; Klaipėdos miesto apylinkės teisme – 22 teisėjų etatus; Šiaulių miesto apylinkės teisme – 17 teisėjų etatų; Panevėžio miesto apylinkės teisme – 15 teisėjų etatų; Druskininkų miesto apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Palangos miesto apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Akmenės rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Alytaus rajono apylinkės teisme – 12 teisėjų etatų; Anykščių rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Biržų rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Ignalinos rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Jonavos rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Joniškio rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Jurbarko rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kaišiadorių rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kauno rajono apylinkės teisme – 8 teisėjų etatus; Kėdainių rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Kelmės rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Klaipėdos rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kretingos rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Kupiškio rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Lazdijų rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Marijampolės rajono apylinkės teisme – 12 teisėjų etatų; Mažeikių rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Molėtų rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Pakruojo rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Panevėžio rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Pasvalio rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Plungės rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Prienų rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Radviliškio rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Raseinių rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Rokiškio rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Skuodo rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Šakių rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Šalčininkų rajono apylinkės teisme – 5 teisėjų etatus; Šiaulių rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Šilalės rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Šilutės rajono apylinkės teisme – 8 teisėjų etatus; Širvintų rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Švenčionių rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus; Tauragės rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Telšių rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Trakų rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Ukmergės rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Utenos rajono apylinkės teisme – 7 teisėjų etatus; Varėnos rajono apylinkės teisme – 4 teisėjų etatus; Vilkaviškio rajono apylinkės teisme – 6 teisėjų etatus; Vilniaus rajono apylinkės teisme – 9 teisėjų etatus; Zarasų rajono apylinkės teisme – 3 teisėjų etatus.

6 straipsnis. Respublikos Prezidento teisė kalbėti per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją 1. Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje suteikiamas laikas kalbėti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais. 2. Esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui kalbėti turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose.

6 straipsnis. Respublikos Prezidento teisė kalbėti per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją 1. Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje suteikiamas laikas kalbėti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais. 2. Esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui kalbėti turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose.

3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymą ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGIOS LAIVYBOS įstatymas PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras iki 2018 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Saugios laivybos įstatymas nustato saugios laivybos reikalavimus laivams, plaukiojantiems su Lietuvos valstybės vėliava, bei užsienio laivams, įplaukiantiems į Lietuvos Respublikos jūrų uostus, taip pat reglamentuoja saugios laivybos valstybinę priežiūrą ir administravimą, žmonių ir laivų gelbėjimą, laivų avarijų tyrimą, paskendusio turto iškėlimą bei atsakomybę už saugios laivybos reikalavimų nevykdymą. 2. Šio įstatymo tikslas – įgyvendinant Lietuvos Respublikoje tarptautinės jūrų teisės ir Europos Sąjungos teisės normas saugios laivybos srityje: 1) užtikrinti, kad laivai, plaukiojantys su Lietuvos valstybės vėliava, atitiktų tarptautinius, Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytus saugios laivybos reikalavimus; 2) mažinti laivų, neatitinkančių tarptautinių saugios laivybos reikalavimų, skaičių. 3. Šio įstatymo ir pagal jį priimtų teisės aktų normos netaikomos: 1) užsienio valstybėse įregistruotiems laivams, kurie plaukia per Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą naudodamiesi taikaus plaukimo teise, ir juose esantiems asmenims; 2) Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių karo ir pakrančių apsaugos laivams. Karinių incidentų, agresijos, laivų pažeidėjų sulaikymo ar kitais ekstremaliais atvejais šiame punkte nurodyti laivai, plaukdami uostų akvatorijomis, naudojasi prioriteto teise; 3) laivams, plaukiojantiems vidaus vandenimis; 4) laivams, kurių maksimalus ilgis, nurodytas laivo dokumentuose, mažesnis negu 12 metrų; 5) pramoginiams laivams, nevykdantiems komercinių reisų; 6) mediniams primityvios konstrukcijos laivams. 4. Visais atvejais šio straipsnio 3 dalyje minimi laivai, plaukdami bendrojo naudojimo vandens keliais, vadovaujasi 1972 metų tarptautine konvencija dėl tarptautinių taisyklių, padedančių išvengti laivų susidūrimų jūroje, o plaukdami uostų akvatorijomis šių laivų kapitonai privalo vykdyti uostų laivybos taisyklių reikalavimus ir uostų laivų eismo tarnybų budinčių pareigūnų nurodymus saugios laivybos klausimais. 5. Šio įstatymo nuostatos suderintos su šio įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.