⚖️ Teisinė prizmė — 2026-07-22

Esmė. Teisinis klausimas yra, kokiomis sąlygomis kolektyvinė sutartis tampa privaloma darbuotojams ir darbdaviams, ir kiek plačiai ja galima keisti darbo sąlygas. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 190, 191, 193, 195 ir 197 straipsnius. Pagal Darbo kodekso 190 straipsnį kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, nustatantis darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos. Darbo kodekso 191 straipsnis leidžia sudaryti nacionalines, teritorines, šakos, darbdavio lygmens ir darbovietės lygmens kolektyvines sutartis. Darbo kodekso 165 straipsnio 3 dalis nustato, kad kolektyvinės derybos ir kolektyvinių sutarčių sudarymas yra išimtinė profesinių sąjungų teisė. Todėl žinioje aptariama kolektyvinių sutarčių plėtra teisiškai reiškia ne abstraktų bendradarbiavimą, o profesinių sąjungų, darbdavių ir jų organizacijų sudaromų norminių susitarimų aprėpties didėjimą. Darbo kodekso 193 straipsnis yra pagrindinė norma, apibrėžianti, kokį turinį tokios sutartys gali turėti ir kada jos gali nukrypti nuo bendrųjų darbo teisės taisyklių

Teisinis vertinimas. Pagal Darbo kodekso 193 straipsnio 1 dalį kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatomos darbuotojų darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos bei garantijos, taip pat abipusės teisės, pareigos ir atsakomybė. Tai apima žinioje minimą susitarimą dėl geresnių darbo sąlygų, nes tokios sąlygos patenka į kolektyvinės sutarties turinio branduolį. Tačiau Darbo kodekso 193 straipsnio 2 dalis įpareigoja šalis vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl kolektyvinė sutartis nėra neribotos diskrecijos dokumentas. Darbo kodekso 193 straipsnio 3 dalis nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu leidžia nukrypti nuo Darbo kodekso ar kitų darbo teisės normų imperatyvių taisyklių, bet ne nuo taisyklių dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko, darbo sutarties sudarymo ar pasibaigimo, minimalaus darbo užmokesčio, darbuotojų saugos ir sveikatos, lyčių lygybės ir nediskriminavimo. Ta pati norma reikalauja darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyros, o nustačius prieštaravimą imperatyvioms taisyklėms ar tokios pusiausvyros nebuvimą sąlyga netaikoma, vietoj jos taikoma Darbo kodekso ar kitos darbo teisės normos taisyklė. Darbdavio ir darbovietės lygmens sutartys pagal Darbo kodekso 197 straipsnio 1 dalį pirmiausia taikomos jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio ar darbovietės lygmens sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji visiems taikoma tik tada, kai ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas arba konferencija. Pagal Darbo kodekso 197 straipsnio 2 dalį darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys, kuris yra šios sutarties šalis. Nacionalinės, teritorinės ir šakos kolektyvinės sutartys pagal Darbo kodekso 197 straipsnio 3 dalį privalomos atitinkamiems darbdaviams, kurie yra sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos nariai, prisijungė prie jos po sutarties pasirašymo arba buvo jos nariai ir išstojo. Viešojo sektoriaus kontekste svarbus Darbo kodekso 181 straipsnis: šakos ar nacionaliniu lygmeniu biudžetinėms ir valstybės ar savivaldybės valdomoms įstaigoms atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, o teritoriniu lygmeniu tam tikrais atvejais – savivaldybės taryba. Darbo kodekso 195 straipsnis nustato procedūrą: sutartys sudaromos vedant kolektyvines derybas, raštu, bent dviem egzemplioriais, pasirašant įgaliotiems atstovams. Jeigu sutartis atnaujinama, derybos turi prasidėti likus ne mažiau kaip dviem mėnesiams iki jos galiojimo pabaigos. Galiojančios kolektyvinės sutartys pagal Darbo kodekso 195 straipsnio 5 dalį privalo būti registruojamos ir viešai skelbiamos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, o profesinei sąjungai jų neįregistravus per dvidešimt dienų nuo pasirašymo, registruoti gali kita šalis. Darbo kodekso 175 straipsnio 2 dalis papildomai atriboja kolektyvinę sutartį nuo darbdavio ir darbo tarybos susitarimo, nes pastarajame negalima tartis dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio, darbo ir poilsio laiko bei kitų klausimų, reglamentuotinių kolektyvinėje sutartyje

Pasekmės. Praktiškai kolektyvinių sutarčių daugėjimas reiškia, kad daugiau darbo sąlygų bus nustatoma ne vien individualiose darbo sutartyse ar darbdavio vidaus aktuose, o kolektyviniu norminiu susitarimu. Darbuotojams tai svarbu todėl, kad profesinė sąjunga gali kolektyviai sukurti ar pakeisti jų darbo, socialines ir ekonomines teises pagal Darbo kodekso 165 straipsnį. Darbdaviams tai svarbu todėl, kad pasirašyta ir taikytina kolektyvinė sutartis tampa privalomu darbo santykių reguliavimo šaltiniu, ypač pagal Darbo kodekso 197 straipsnio 2 ir 3 dalis. Jeigu darbdavio lygmens sutartį siekiama taikyti visiems darbuotojams, būtinas visuotinio darbuotojų susirinkimo arba konferencijos patvirtinimas pagal Darbo kodekso 197 straipsnio 1 dalį. Jeigu sutarties sąlygos peržengia Darbo kodekso 193 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribas, realus ginčas bus ne dėl sutarties politinio naudingumo, o dėl konkrečios sąlygos taikymo darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Todėl žinioje minimi 2026 m. aprėpties rodikliai teisiškai svarbūs tiek profesinių sąjungų derybinei galiai, tiek darbdavių pareigai aiškiai žinoti, kuri kolektyvinė sutartis, kokiu lygmeniu ir kuriems darbuotojams yra privaloma

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar žemės ūkiui ekonomiškai reikia užsieniečių, o kokiomis sąlygomis trečiųjų šalių piliečiai gali teisėtai dirbti sezoninius, nekvalifikuotus ar kvalifikuotus darbus Lietuvos ūkiuose ir kada toks darbas tampa neteisėtas. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnį, 57 straipsnį, 62¹ straipsnį ir 64 straipsnį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 1 straipsnį, 30¹ straipsnį, 57 straipsnį ir 8 straipsnį. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis, neatleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, privalo jį įsigyti, jeigu atvyksta dirbti sezoninio darbo arba yra trečiosios valstybės įmonės darbuotojas, komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvą. To paties įstatymo 57 straipsnio 3 dalis kompetenciją išduoti, panaikinti ir pratęsti leidimus dirbti priskiria Užimtumo tarnybai. Sezoniniam darbui specialiai taikomas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62¹ straipsnis, pagal kurį leidimas gali būti išduodamas tik esant visoms matomoms sąlygoms: nėra tinkamo darbuotojo Lietuvoje, užsieniečio pagrindinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, darbo sutartis sudaroma tiesiogiai su darbdaviu, o apgyvendinimas atitinka nustatytą 7 kvadratinių metrų vienam pilnamečiam asmeniui reikalavimą. Neteisėto darbo riba apibrėžta Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 64 straipsnyje: darbas laikomas neteisėtu, kai dirbama be būtino leidimo dirbti ir arba be darbo sutarties, leidimo laikinai gyventi ar vizos

Teisinis vertinimas. 2026 m. liepos 1 d. žemės ūkyje dirbę 4,6 tūkst. trečiųjų šalių piliečiai patenka į griežtesnį leidimų ir dokumentų režimą negu 774 Europos valstybių piliečiai, nes Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnio 2¹ dalis Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiams numato kitokį šio įstatymo skyrių taikymą. Šaltinyje nurodyta ankstesnė taisyklė, kad Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams leidimo dirbti nereikia, dera su tuo, kad pagrindinė leidimų problema kyla dėl trečiųjų šalių piliečių. Ūkiams, kurie samdo užsieniečius derliaus nuėmimui, laukų priežiūrai ar ravėjimui vienam ar trims mėnesiams, esminė norma yra Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62¹ straipsnis dėl sezoninio darbo leidimo. Šioje normoje „darbuotojų trūkumas“ nėra abstrakti darbdavio nuomonė: leidimas siejamas su sąlyga, kad Lietuvos Respublikoje nėra tinkamo darbuotojo dirbti sezoninį darbą. Todėl Užimtumo tarnybos duomenys apie neužpildomas darbo vietas praktiškai svarbūs ne tik rinkos aprašymui, bet ir leidimo išdavimo prielaidai pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą. Darbdavys, pasitelkiantis trečiosios šalies pilietį, turi ne tik sudaryti darbo santykį, bet ir turėti tvarkingą užsieniečio buvimo bei darbo pagrindą, nes pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 2 punktą privaloma darbo Lietuvoje laikotarpiu saugoti teisę būti, gyventi ir arba dirbti patvirtinančių dokumentų kopijas bei pateikti jas reikalaujančioms institucijoms. Kai kalbama apie kvalifikuotus technikos mechanikus, remonto specialistus ar modernios technikos operatorius, Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas tampa ypač reikšmingas, nes pažeidimu laikomas kvalifikacijos ar darbo patirties dokumentų nepateikimas, kai tokia kvalifikacija ar patirtis vertinama. Tai reiškia, kad grūdininkų minima kompetencija valdyti modernią techniką turi būti ne vien faktinis darbdavio įsitikinimas, bet ir dokumentais pagrindžiama, jeigu jos vertinimas reikalingas leidimo dirbti ar darbo atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams procedūroje. Darbuotojų nuomos atveju teisinė rizika didesnė sezoniniam darbui, nes Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas leidimą sezoniniam darbui sieja su darbo sutartimi, sudaroma tik tiesiogiai su darbdaviu. Užimtumo įstatymo 30¹ straipsnio 1 dalis taip pat atskiria tarpininkavimo įdarbinant paslaugas trečiųjų šalių piliečiams nuo atvejų, kai ketinama dirbti pagal laikinojo darbo sutartį. Todėl ūkiui paprastesnis komercinis kelias „išsinuomoti darbuotoją“ savaime neišsprendžia leidimo dirbti ir tiesioginės sezoninio darbo sutarties reikalavimų, jeigu darbuotojas yra trečiosios šalies pilietis ir jo darbas kvalifikuojamas kaip sezoninis. Smulkiesiems ūkiams ši tvarka objektyviai sunkesnė, nes jie turi įvykdyti tas pačias sąlygas dėl tinkamo vietos darbuotojo nebuvimo, tiesioginės sutarties, apgyvendinimo ir dokumentų saugojimo, nors administracinių išteklių turi mažiau. Darbo inspekcijos nurodymas, kad 2026 m. pirmąjį ketvirtį ir 2025 m. žemės ūkyje nebuvo nustatyta užsieniečių nelegalaus darbo, teisiškai reiškia tik tai, kad pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 64 straipsnyje nurodytus požymius tokie pažeidimai nebuvo konstatuoti. Vis dėlto jeigu patikrinimo metu paaiškėtų darbas be būtino leidimo, darbo sutarties, leidimo laikinai gyventi ar vizos, jis pagal 64 straipsnį būtų neteisėtas, nepriklausomai nuo to, ar užsienietis gavo pajamų

Pasekmės. Pirmasis realus scenarijus yra teisėtas plėtimasis: ūkiai, pagrindę vietos tinkamų darbuotojų trūkumą ir įvykdę Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62¹ straipsnio sąlygas, toliau samdys trečiųjų šalių piliečius sezoniniams darbams per Užimtumo tarnybos leidimų procedūrą. Antrasis scenarijus yra didėjantis dėmesys dokumentams, nes Užimtumo įstatymo 57 straipsnis atsakomybės riziką sieja ne tik su faktiniu neteisėtu darbu, bet ir su kvalifikacijos, patirties bei teisę dirbti ar būti Lietuvoje patvirtinančių dokumentų nepateikimu ar nesaugojimu. Trečiasis scenarijus yra atsargesnis darbuotojų nuomos naudojimas, nes sezoninio darbo leidimo modelis pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62¹ straipsnį remiasi tiesiogine darbo sutartimi su darbdaviu. Ketvirtasis scenarijus svarbus kvalifikuotų darbų segmentui: ūkininkai, ieškantys modernią techniką valdančių užsieniečių, turės derinti darbo rinkos poreikio pagrindimą su dokumentuotu kvalifikacijos ar patirties vertinimu pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnį. Praktinė reikšmė ūkiams yra ta, kad pigesnė ar greičiau prieinama darbo jėga teisiškai naudinga tik tiek, kiek ji įdarbinama pagal leidimų, sutarčių ir buvimo Lietuvoje dokumentų režimą. Užimtumo tarnybai tai reiškia centrinį vaidmenį sprendžiant dėl leidimų dirbti, jų pratęsimo ir panaikinimo pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnio 3 dalį. Darbuotojams užsieniečiams svarbiausia tai, kad jų darbo teisėtumas priklauso nuo kelių vienu metu esančių pagrindų: leidimo dirbti, darbo sutarties ir, kai būtina, leidimo laikinai gyventi ar vizos. Smulkiesiems ir šeimos ūkiams praktinė pasekmė yra konkurencinė ne per atlyginimą, o per atitikties teisės reikalavimams pajėgumą: kas negali administruoti leidimų, apgyvendinimo ir dokumentų, tas sunkiau pasiekia tą pačią darbo jėgą

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar pardavėjas privalo visą darbo laiką laikyti atidarytą įprastą kasą, o ar jo pasirinktas atsiskaitymo organizavimas faktiškai neapriboja vartotojo galimybės įsigyti prekes ir gauti būtiną informaciją iki sutarties sudarymo. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6 ir 9 punktus, Civilinio kodekso 6.2282 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, Mažmeninės prekybos taisyklių 2, 27.1, 27.6, 28 ir 29 punktus, taip pat Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Mažmeninės prekybos taisyklių 2 punktas taikomas pardavėjams, parduodantiems prekes vartotojams, todėl kasų tvarka vertinama kaip vartojimo pirkimo–pardavimo proceso dalis. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas saugo vartotojo teisę savo nuožiūra įsigyti prekes ir pasirinkti pardavėją, o 3 punktas – teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba. Civilinio kodekso 6.2282 straipsnio 1 dalis draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai panaikinti ar apriboti vartotojų teises, o 4 dalis draudžia verslininkui vykdyti nesąžiningą komercinę veiklą vartotojams

Teisinis vertinimas. Vien žinia, kad įprastos kasos dirba nuo 10 iki 20 valandos, savaime nėra pakankama konstatuoti pažeidimą, jeigu kitu metu vartotojui realiai užtikrinamas atsiskaitymas savitarnos kasoje arba darbuotojui operatyviai atidarant įprastą kasą. Lemiamas kriterijus yra praktinė galimybė sudaryti ir įvykdyti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, nes Mažmeninės prekybos taisyklių 28 punktas nustato vartotojo pareigą atsiskaityti už perkamą prekę, o pardavėjo tvarka neturi šios pareigos paversti neproporcinga kliūtimi. Jeigu pirkėjas dėl amžiaus, sveikatos būklės ar kitų poreikių negali savarankiškai naudotis savitarnos kasa, pardavėjo pareiga kyla iš bendro draudimo riboti vartotojo teises pagal Civilinio kodekso 6.2282 straipsnio 1 dalį ir iš vartotojo teisės į ekonominių interesų apsaugą pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Informaciniai stendai yra reikšmingi, nes Mažmeninės prekybos taisyklių 27.1 punktas suteikia vartotojui teisę iki sutarties sudarymo gauti būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinamą informaciją apie parduodamas prekes, o Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas reikalauja teisingos ir visapusiškos informacijos valstybine kalba. Jei stenduose aiškiai nurodyta, kad po 20 valandos įprasta kasa atidaroma kreipusis į darbuotoją, vartotojas gali įvertinti aptarnavimo tvarką prieš pirkimą. Jei tokia informacija būtų pateikta taip, kad vidutinis vartotojas pagrįstai manytų, jog atsiskaityti įprastoje kasoje neįmanoma, galėtų kilti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies klausimas dėl klaidinančio informacijos pateikimo apie produkto pardavimo būdą ar prieinamumą. Procedūriškai vartotojas pirmiausia gali reikšti reikalavimą pardavėjui, o Mažmeninės prekybos taisyklių 27.6 punktas numato teisę kreiptis į Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatytas institucijas ar teismą, jeigu pardavėjas nevykdo teisėtų reikalavimų. Civilinio kodekso 6.2282 straipsnio 2 dalis taip pat įtvirtina teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į vartotojų teisių apsaugos institucijas ar teismą, o 3 dalis institucijas ir gynimo tvarką sieja su įstatymais. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 7 straipsnis rodo, kad apsauga įgyvendinama prevencinėmis priemonėmis, administracine, civiline ir baudžiamąja atsakomybe, taip pat ginant vartotojų teises ne teisme ir teisme. Pateiktuose šaltiniuose nėra teismų praktikos, todėl analogiškų bylų vertinimas šioje analizėje nedaromas

Pasekmės. Praktiškai tvarka išliktų teisėtai taikoma, jei parduotuvė visą darbo laiką užtikrintų realų atsiskaitymą ir aiškiai informuotų, kaip gauti aptarnavimą įprastoje kasoje. Rizika pardavėjui atsirastų tada, kai vartotojas faktiškai negalėtų atsiskaityti arba turėtų nepagrįstai ieškoti darbuotojo, nes tokia situacija galėtų būti vertinama kaip vartotojo teisės įsigyti prekę ir ekonominių interesų apsaugos ribojimas pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnį ir Civilinio kodekso 6.2282 straipsnį. Kitas scenarijus – institucinis vertinimas dėl informacijos pateikimo: jeigu pranešimai parduotuvėje yra neišsamūs ar klaidinantys, ginčas galėtų persikelti į informavimo pareigos ir klaidinančių veiksmų vertinimą pagal Mažmeninės prekybos taisyklių 27.1 punktą ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vartotojams ši tvarka svarbi todėl, kad jų pareiga sumokėti pagal Mažmeninės prekybos taisyklių 28 punktą turi būti įgyvendinama realiai, o ne tik formaliai paliekant savitarnos kasą kaip vienintelį veiksmingą kanalą. Pardavėjui svarbiausia įrodyti ne darbo organizavimo efektyvumą, bet faktinį prieinamumą: darbuotojo buvimą, aiškią iškvietimo tvarką ir galimybę be perteklinių kliūčių atidaryti įprastą kasą. Ginčui neišsisprendus vietoje, vartotojas gali remtis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais bei Civilinio kodekso 6.2282 straipsnio 2 dalimi ir kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar DI sukurtas įrašas savaime draudžiamas, o ar į „Spotify“ įkelti ir viešai prieinami įrašai reiškia neteisėtą kūrinių, atlikimų ar kitų saugomų objektų atgaminimą, viešą paskelbimą, platinimą arba teisių valdymo informacijos pakeitimą. Tai pirmiausia spręstina pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnį, 65 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 73 straipsnį ir 76 straipsnį. Jeigu toks naudojimas įgyja administracinio nusižengimo požymių, taikytinas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122 straipsnis. Duomenų masinio nuskaitymo modelių mokymui klausimas pagal pateiktus šaltinius vertintinas per Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 18 straipsnio 1–5 dalis ir 63 straipsnio 1 dalį

Teisinis vertinimas. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalis autoriui suteikia išimtines teises leisti arba uždrausti kūrinio atgaminimą, išleidimą, perdirbimą, platinimą, viešą atlikimą ir viešą paskelbimą, įskaitant padarymą viešai prieinamu internete. Todėl įkėlimas į srautinio perdavimo platformą teisiškai reikšmingas tada, kai įrašas naudoja saugomą kūrinį ar jo dalį be autoriaus, teisių perėmėjo ar įgalioto asmens leidimo, nes 15 straipsnio 2 dalis tokį naudojimą laiko neteisėtu. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 73 straipsnio 1 punktas pažeidimu tiesiogiai laiko kūrinio ar gretutinių teisių objekto naudojimą, įskaitant atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą ar kitokį viešą paskelbimą, be teisių subjekto licencijos arba pažeidžiant sutarties sąlygas. Jei DI sugeneruotas įrašas tik masiškai sukurtas, bet pagal pateiktas normas nenaudoja saugomo kūrinio, atlikimo, fonogramos ar duomenų bazės turinio neteisėtu būdu, vien DI kilmė šiose normose nėra savarankiškas autorių teisių pažeidimo požymis. Tačiau jei įrašai mėgina imituoti žinomus atlikėjus panaudodami saugomus atlikimus ar fonogramas, vertinimas pereina į gretutinių teisių sritį, nes įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas saugo atlikėjų ir fonogramų gamintojų teises. Internetinių muzikos paslaugų teikimui svarbus ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 65 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nes kolektyvinis administravimas gali apimti kūrinių ir gretutinių teisių objektų atgaminimą bei padarymą viešai prieinamų internete, įskaitant internetines muzikos paslaugas. Tai reiškia, kad teisėtas muzikos katalogo naudojimas platformoje praktiniu požiūriu turi remtis licencijomis, sutartimis arba kolektyvinio administravimo mechanizmais, o ne vien techniniu įkėlimo faktu. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis taip pat įtvirtina autoriaus teisę į tinkamą ir proporcingą atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, todėl manipuliacijos perklausomis gali būti reikšmingos tiek, kiek jos iškreipia atlyginimo už teisėtai administruojamas teises apskaičiavimą ar mokėjimą. Metaduomenų ir DI žymėjimo klausimas pagal pateiktus šaltinius tiesiogiai susijęs su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 76 straipsniu: be leidimo panaikinta ar pakeista informacija apie teisių valdymą ir tokių objektų viešas paskelbimas gali būti pažeidimas, jeigu asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad taip skatinamas, leidžiamas, palengvinamas ar slepiamas saugomų teisių pažeidimas. Dėl automatizuoto turinio nuskaitymo modelių mokymui Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis leidžia teisėtam viešai prieinamos duomenų bazės naudotojui perkelti ar naujai panaudoti nedideles duomenų bazės turinio dalis, tačiau 18 straipsnio 3 dalis draudžia veiksmus, prieštaraujančius įprastam duomenų bazės naudojimui arba pažeidžiančius gamintojo teisėtus interesus. To paties 18 straipsnio 4 dalis įpareigoja nepažeisti autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, sudarančius duomenų bazės turinį. Didesnės duomenų bazės dalies panaudojimas be leidimo pagal 63 straipsnio 1 dalį leidžiamas tik nurodytais atvejais, pavyzdžiui, neelektroninės duomenų bazės turinį perkeliant asmeniniam naudojimui arba pateikiant dalį kaip pavyzdį mokymo ar mokslinio tyrimo tikslais, kai tai pateisina nekomercinis tikslas. Administracinė atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodekso 122 straipsnio 1 dalį kyla už neteisėtą saugomo objekto naudojimą nekomerciniais tikslais, o pagal 122 straipsnio 3 dalį – už tokį naudojimą komerciniais tikslais arba neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą komerciniais tikslais. Komercinio pažeidimo atveju bauda pagal 122 straipsnio 3 dalį siekia nuo 300 iki 3500 eurų, o pakartotinumo atveju pagal 122 straipsnio 4 dalį – nuo 700 iki 4500 eurų. Pagal 122 straipsnio 5 dalį privalomas neteisėtų kopijų konfiskavimas, o už 2, 3 ir 4 dalyse numatytus nusižengimus – ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimas. Instituciškai pateikti šaltiniai rodo, kad autorių teisių ir gretutinių teisių politiką bei koordinavimą pagal kompetenciją vykdo Kultūros ministerija, o teisių gynimo ir kovos su piratavimu srityje reikšmingos prokuratūra, teismai, policija ir muitinės įstaigos

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra platformos turinio šalinimas, kai įrašai pagal licencijų, teisių valdymo informacijos ar neteisėto naudojimo požymius patenka į Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 73 ar 76 straipsnių lauką. Antrasis scenarijus yra civilinio ar administracinio ginčo eskalavimas, kai teisių subjektai siekia sustabdyti neteisėtą atgaminimą, viešą paskelbimą ar platinimą, o administracinė atsakomybė vertinama pagal Administracinių nusižengimų kodekso 122 straipsnį. Trečiasis scenarijus susijęs su duomenų rinkimu DI mokymui: teisėtas naudotojas gali naudoti tik tokį viešai prieinamos duomenų bazės turinį ir tokiu mastu, kuris atitinka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 18 ir 63 straipsnių ribas. Kūrėjams ir atlikėjams tai svarbu dėl išimtinių teisių kontrolės ir atlyginimo pagal 15 straipsnio 3 dalį, platformoms – dėl licencijų, metaduomenų ir pašalinimo procedūrų pagrįstumo, o klausytojams – dėl to, ar rekomendacijose lieka teisėtai ir aiškiai identifikuotas turinys. Taigi pagal pateiktus šaltinius teisės centras yra ne „DI muzika“ kaip kategorija, o saugomų objektų naudojimo teisėtumas, teisių valdymo informacijos neliečiamumas ir atsakomybė už neteisėtą viešą paskelbimą internete

Esmė. Tikslus klausimas yra, kokią teisinę reikšmę vartotojo ginče turi kasos kvitas, sąskaita faktūra, mokėjimo kortelės išrašas ar kitas pirkimą patvirtinantis dokumentas, kai vartotojas siekia teisių dėl netinkamos kokybės prekės ar netinkamai suteiktos paslaugos. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1, 3, 7, 12, 21 ir 42 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.3641 ir 6.153 straipsnius, taip pat Mažmeninės prekybos taisyklių 21 ir 22 punktus. Šioje situacijoje „pirkimo dokumentas“ nėra tas pats dalykas kaip pirkimo dokumentai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo 48 straipsnyje, nes pagal šio įstatymo 1 straipsnį jis skirtas perkančiųjų subjektų atliekamų pirkimų procedūroms, o ne vartotojo mažmeniniam pirkimui parduotuvėje. Vartotojo teisių pagrindas kyla iš Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktų: teisės į tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, teisės į pažeistų teisių gynimą ir žalos atlyginimą bei teisės kreiptis į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą. Dokumento praktinė teisinė funkcija aiškiausiai įtvirtinta Mažmeninės prekybos taisyklių 21 punkte, pagal kurį prie prašymo dėl prekės keitimo ar grąžinimo pridedamas kasos aparato kvitas, pirkimo–pardavimo kvitas arba kitas pirkimą iš šio pardavėjo patvirtinantis dokumentas

Teisinis vertinimas. Vartotojas, turintis pirkimą patvirtinantį dokumentą, gali identifikuoti pardavėją, sandorį ir prekę, todėl jo reikalavimas tampa procesiškai lengviau pagrindžiamas pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Ši norma nustato privalomą pirmąjį žingsnį: vartotojas, manantis, kad pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, susiję su vartojimo sutartimi, pirmiausia raštu kreipiasi į pardavėją ar paslaugų teikėją, išskyrus tiesioginį kreipimąsi į teismą. Terminas šiam kreipimuisi yra ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią vartotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeidimą. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį privalo kreipimąsi išnagrinėti neatlygintinai ir, nesutikdamas su reikalavimais, per 14 dienų pateikti išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Jeigu reikalavimai netenkinami arba tenkinami tik iš dalies, atsakyme pagal 21 straipsnio 3 dalį turi būti nurodytas kompetentingas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas. Netinkamos kokybės prekės atveju materialiosios vartotojo teisės nustatytos Civilinio kodekso 6.3641 straipsnyje: vartotojas gali reikalauti užtikrinti tinkamą prekės kokybę, proporcingai sumažinti kainą arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal Civilinio kodekso 6.3641 straipsnio 2 dalį vartotojas pirmiausia gali rinktis reikalavimą prekę pataisyti arba pakeisti, nebent tai neįmanoma arba pardavėjui sukeltų neproporcingų išlaidų. Pardavėjas pagal 6.3641 straipsnio 3 dalį gali atsisakyti taisyti ar pakeisti prekę tik tada, kai tai neįmanoma arba neproporcingai brangu, vertinant prekės vertę be trūkumų ir trūkumų reikšmingumą. Jeigu prekė nepataisoma, nepakeičiama arba pardavėjas pagrįstai atsisako užtikrinti tinkamą kokybę, Civilinio kodekso 6.3641 straipsnio 4 dalis leidžia vartotojui pereiti prie kainos sumažinimo arba sutarties nutraukimo. Mažmeninės prekybos taisyklių 21 punktas šias teises susieja su įrodymu: vartotojo prašymas dėl prekės keitimo ar grąžinimo turi būti lydimas kasos aparato kvito, pirkimo–pardavimo kvito, PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos faktūros, mokėjimo kortelės sąskaitos išrašo, mokėjimo kortelės skaitytuvo čekio ar kito dokumento. Mažmeninės prekybos taisyklių 22 punktas nustato aiškią riziką vartotojui: jeigu pirkimo–pardavimo dokumentas nepateikiamas, prekė keičiama arba kiti reikalavimai vykdomi tik pardavėjui sutikus. Tai reiškia, kad kvito neišsaugojimas nepanaikina pačios vartotojo teisės į tinkamos kokybės prekę pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnį, bet gali susilpninti reikalavimo įgyvendinimą mažmeninėje procedūroje. Jeigu pardavėjas vartojimo sutarties sąlyga bandytų panaikinti ar apriboti vartotojo teises dėl savo netinkamo įsipareigojimų vykdymo, tokia sąlyga vertintina pagal Civilinio kodekso 6.153 straipsnio 2 dalies 2 punktą kaip galimai nesąžininga. Instituciškai svarbiausia yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba: pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7 ir 9 punktus ji prižiūri verslininkų pareigų laikymąsi, ne teismo tvarka sprendžia ginčus, taiko poveikio priemones ir organizuoja vartotojų švietimą. Skundas dėl galimo vartotojų teisių pažeidimo pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalis teikiamas raštu, nurodant faktines aplinkybes ir pridedant turimus dokumentus. Pagal 42 straipsnio 3 dalies 3 punktą procedūrą gali būti atsisakyta pradėti, jeigu nėra faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti pažeidimą, arba pareiškėjas be pateisinamos priežasties nepateikia skundą pagrindžiančių dokumentų. Pagal 42 straipsnio 3 dalies 4 punktą skundo pateikimo riba yra treji metai nuo galimo pažeidimo iki skundo pateikimo Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dienos. Teismų praktikos tarp pateiktų šaltinių nėra, todėl ginčo baigtis čia vertinama pagal nurodytas įstatymų ir taisyklių normas

Pasekmės. Praktiškai vartotojui saugiausias scenarijus yra išsaugoti kvitą arba kitą dokumentą visą laikotarpį, per kurį gali kilti reikalavimų dėl prekės ar paslaugos kokybės, nes tada jis gali pagrįsti rašytinį kreipimąsi ir greičiau pereiti prie Civilinio kodekso 6.3641 straipsnyje numatytų gynimo būdų. Jeigu dokumentas neišsaugotas, vartotojas pagal Mažmeninės prekybos taisyklių 22 punktą tampa labiau priklausomas nuo pardavėjo sutikimo pakeisti prekę ar įvykdyti kitą prašymą. Jeigu pardavėjas atsisako tenkinti reikalavimą, vartotojas turi laikytis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnyje nustatytos kreipimosi į pardavėją tvarkos, o po neigiamo arba dalinio atsakymo gali naudotis neteisminiu ginčo sprendimu ar teismine gynyba pagal 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 7 straipsnio 3 punktą. Pardavėjui ši žinia svarbi todėl, kad jo atsakymas vartotojui turi būti motyvuotas, pagrįstas dokumentais ir pateiktas per 14 dienų, o vartotojų teisių apsaugos reikalavimų laikymąsi prižiūri Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai tai yra ir prevencijos, ir ginčų nagrinėjimo klausimas: Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 7 straipsnis vartotojų apsaugą sieja su informavimu, rinkos priežiūra, atsakomybe ir gynimu ne teisme bei teisme. Todėl reali teisinė išvada yra siaura, bet reikšminga: pirkimą patvirtinantis dokumentas nėra vien apskaitos formalumas, o pagrindinis ryšys tarp vartotojo materialiosios teisės į kokybišką prekę ir procedūrinės galimybės tą teisę įgyvendinti prieš pardavėją ar institucijoje

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar prekybos centro antro aukšto pasiekiamumas tik laiptais sudaro faktinį naudojimosi prekėmis ar paslaugomis apribojimą negalios pagrindu. Jis pirmiausia spręstinas pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, apibrėžiančias diskriminaciją, lygias galimybes ir netiesioginę diskriminaciją. Kartu taikytinas Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnis: jo 1 dalis įtvirtina asmens su negalia teisę į prieinamą aplinką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 4 dalies 3 punktas atsakomybę už statinių pritaikymą asmens su negalia poreikiams priskiria statinių naudotojams. Statybos reguliavimo lygmeniu reikšmingas STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ 1 punktas, nustatantis prieinamumo reikalavimų taikymą rengiant statybos, rekonstravimo, atnaujinimo, kapitalinio ar paprastojo remonto projektus ir keičiant statinių paskirtį. Taip pat svarbus STR 2.02.02:2004 7 punktas, pagal kurį visuomeninės paskirties statiniai ir patalpos turi būti pritaikyti žmonių su negalia reikmėms pagal STR 2.03.01:2001 reikalavimus

Teisinis vertinimas. Laiptai kaip vienintelis kelias į prekybos salę formaliai taikomi visiems lankytojams vienodai, tačiau pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį tokia neutrali sąlyga gali tapti netiesiogine diskriminacija, jeigu ją taikant atsiranda faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas negalios pagrindu. Esminis vertinimo kriterijus būtų ne parduotuvės deklaruojamas geranoriškumas, o tai, ar asmuo su judėjimo negalia gali savarankiškai patekti į patalpas ir gauti prekes ar paslaugas lygiai su kitais. Darbuotojų pagalba ar pagalbos mygtukai gali būti praktinė priemonė, tačiau jie nepanaikina paties prieinamumo klausimo, jeigu antro aukšto pasiekimas išlieka priklausomas nuo personalo įsikišimo. Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis teisę į prieinamą aplinką formuluoja kaip bendrą teisę, o 5 straipsnio 4 dalies 3 punktas rodo, kad statinio naudotojas nėra pasyvus subjektas: jam tenka atsakomybė dėl statinio pritaikymo. Valstybės ir savivaldybių institucijų pareigos pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalį yra koordinuoti prieinamos aplinkos kūrimą, rengti ir tvirtinti standartus ar gaires, prižiūrėti ir kontroliuoti jų laikymąsi bei šviesti visuomenę. Aplinkos ministerijos kompetencija pagal 5 straipsnio 4 dalies 1 punktą siejama su fizinės aplinkos pritaikymo statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimu, patvirtinimu ir jų įgyvendinimo priežiūra. Lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nustato Lygių galimybių kontrolieriaus veiklos teisinius pagrindus ir įgaliojimus, taip pat skundų pateikimą ir tyrimą, todėl praktinis kelias tokioje situacijoje būtų kreipimasis į kontrolierių dėl galimos diskriminacijos. Šios tarnybos vertinimas turėtų koncentruotis į Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalies testą: ar yra neutrali praktika, ar ji sukelia faktinį apribojimą negalios pagrindu, ar ją pateisina teisėtas tikslas ir ar priemonės yra tinkamos bei būtinos. Statybos techninių reikalavimų taikymas priklausytų nuo to, ar buvo rengiami STR 2.03.01:2019 1 punkte nurodyti projektai arba keičiama statinio paskirtis. Pagal STR 2.03.01:2019 1 punktą, atnaujinant, rekonstruojant ar remontuojant reglamento priede nurodytus statinius, reglamento nuostatos taikomos pertvarkomoms statinio dalims, o paskirties keitimo atveju ši išimtis netaikoma. Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2020 metų programos ištrauka papildomai paaiškina sisteminę problemą: teisės aktai neįpareigoja pritaikyti esamų pastatų, jei nėra poreikio renovuoti pastato, ir nenustato terminų, per kuriuos esami visuomeninės paskirties pastatai būtų pritaikyti. Todėl šioje situacijoje skiriasi du vertinimo sluoksniai: lygių galimybių teisė vertina faktinį paslaugos prieinamumą, o statybos techniniai reikalavimai griežčiau siejami su projektavimu, remontu, rekonstrukcija, modernizavimu ar paskirties keitimu

Pasekmės. Realistiškiausias pirmasis scenarijus – asmuo kreipiasi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, o ši tiria, ar laiptai kaip vienintelė patekimo į antrą aukštą sąlyga sudaro netiesioginę diskriminaciją pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. Jei būtų pripažinta, kad lankytojai su judėjimo negalia negali savarankiškai gauti prekių ar paslaugų, praktinė pasekmė būtų spaudimas statinio naudotojui imtis prieinamumo priemonių, nes Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punktas atsakomybę sieja būtent su statinių naudotojais. Antras scenarijus – prekybos centras atnaujinamas ar remontuojamas, ir tuomet pagal STR 2.03.01:2019 1 punktą prieinamumo reikalavimai tampa tiesiogiai aktualūs pertvarkomoms statinio dalims. Trečias scenarijus – jeigu kapitalinis sprendimas atidedamas, parduotuvė remiasi darbuotojų pagalba, tačiau toks modelis išlieka teisiškai pažeidžiamas, jeigu realiai neužtikrina savarankiško ir lygaus paslaugų gavimo. Tai praktiškai svarbu ne tik konkretiems lankytojams su judėjimo negalia, bet ir statinių naudotojams, nes jų pareiga pagal pateiktas normas nėra vien deklaruoti prieinamumo siekį, o užtikrinti tokį statinio naudojimą, kuris nesukurtų faktinio teisių apribojimo. Savivaldybių ir valstybės institucijoms ši situacija svarbi kaip priežiūros ir koordinavimo klausimas pagal Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. Prekybos tinklui svarbiausia teisinė rizika kyla ne iš paties pastato amžiaus, o iš to, ar dabartinė paslaugos teikimo tvarka atitinka lygių galimybių standartą negalios pagrindu

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar rinkai tiekiamos elektroninės cigaretės ir jų pildyklės atitinka Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 9², 9³ ir 9⁷ straipsniuose nustatytus pateikimo rinkai, sudėties, kokybės ir priežiūros reikalavimus. Šis klausimas taip pat siejamas su atsakomybe už elektroninių cigarečių ir jų pildyklių pardavimą ar kitokį realizavimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 170¹ straipsnį. Jeigu realizavimas būtų nukreiptas į nepilnamečius, taikytinas ne ANK 170¹ straipsnis, o ANK 77 straipsnio 3 ir 4 dalys, nes pats 170¹ straipsnis šiuos atvejus aiškiai išskiria. Draudžiamų skonių klausimo norminis pagrindas matomas iš reguliavimo medžiagos, kurioje nurodyta, kad Įstatymo projektu Nr. XIIIP-3849 siūlyta uždrausti pateikti rinkai elektronines cigaretes ir elektroninių cigarečių pildykles, jeigu nikotino turinčiame skystyje yra kvapiųjų medžiagų, išskyrus tabako skonį. Todėl ginčas dėl tokių gaminių nėra vien komercinis nesąžiningumo klausimas: jis sprendžiamas kaip rinkos priežiūros, gaminio sudėties ir administracinės arba ekonominės sankcijos teisėtumo klausimas

Teisinis vertinimas. Tabako kontrolės įstatymo 9³ straipsnio 1 dalis nustato, kad elektroninių cigarečių ir pildyklių gamintojai bei importuotojai turi pateikti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui pranešimą prieš šešis mėnesius iki numatyto kiekvieno prekių ženklo ir rūšies pirmojo pateikimo rinkai. To paties straipsnio 2 dalis reikalauja pranešime pateikti, be kita ko, visų gaminio sudedamųjų dalių ir vartojant išsiskiriančių medžiagų sąrašą, nurodant jų kiekį. Tai reiškia, kad skonis ar kvapioji sudedamoji dalis teisiškai reikšminga ne tik kaip vartotojui matomas požymis, bet ir kaip gaminio sudėties elementas, kuris turi būti atsekamas per pranešimo ir priežiūros sistemą. Tabako kontrolės įstatymo 9² straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad Lietuvos Respublikoje pateikiamos rinkai elektroninės cigaretės ir pildyklės turi atitikti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. To paties 9² straipsnio 2 dalis detalizuoja techninius ir sudėties reikalavimus, įskaitant pildyklių ir talpyklų tūrio ribas, nikotino koncentracijos ribą ir reikalavimą, kad skystyje būtų naudojamos tik tokios sudedamosios dalys, kurios nėra pavojingos žmogaus sveikatai, išskyrus nikotiną nikotino turinčiame skystyje. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencija tiesiogiai kyla iš Tabako kontrolės įstatymo 9⁷ straipsnio 1 dalies: ji prižiūri, ar elektroninių cigarečių ir pildyklių ženklinimas, sudėtis ir kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Gamintojai, importuotojai ir platintojai pagal 9⁷ straipsnio 2 dalį turi rinkti ir kaupti informaciją apie įtariamą neigiamą poveikį žmonių sveikatai, o pagal 9⁷ straipsnio 3 dalį privalo nedelsdami imtis taisomųjų veiksmų, kad gaminys atitiktų įstatymo reikalavimus, būtų pašalintas ar atšauktas iš rinkos. Ta pati nuostata įpareigoja juos nedelsiant informuoti VVTAT ir pateikti išsamią informaciją apie pavojų, taikytus taisomuosius veiksmus ir jų rezultatus. Jei pažeidimas kvalifikuojamas kaip elektroninių cigarečių ar pildyklių pardavimas ar kitoks realizavimas, ANK 170¹ straipsnio 1 dalis numato baudą nuo 220 iki 320 eurų, o 2 dalis už pakartotinį pažeidimą – nuo 320 iki 580 eurų. Pagal ANK 170¹ straipsnio 3 dalį už šiuos nusižengimus privaloma skirti daikto, kuris buvo administracinio nusižengimo padarymo įrankis, konfiskavimą, todėl teisinė pasekmė neapsiriboja vien pinigine bauda. Jeigu elektroninės cigaretės ar jų pildyklės realizuojamos nepilnamečiui, ANK 77 straipsnio 3 dalis numato 320–580 eurų baudą, o 4 dalis už pakartotinį tokį nusižengimą – 580–820 eurų baudą. Ginčų mechanizmas ekonominių sankcijų atveju nustatytas Tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnyje: asmuo, nesutinkantis su nutarimu, per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo dienos gali jį apskųsti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalis paaiškina ir žinioje minimą nesumokėtų baudų reiškinį: kreipimasis į teismą sustabdo nutarimo taikyti ekonominę sankciją vykdymą. Teismas pagal 33 straipsnio 3 dalį gali skirti mažesnę baudą negu įstatymo 26 straipsnyje nustatyta minimali bauda, jeigu, įvertinęs pažeidimo pobūdį, mastą, lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, nusprendžia, kad minimali bauda būtų akivaizdžiai per didelė ir neteisinga. Laboratorijų ir metodų ginčų kontekste pateiktuose šaltiniuose reikšminga tai, kad Tabako kontrolės įstatymo 6 straipsnis akreditaciją ir ISO metodus tiesiogiai sieja su dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekio cigaretėse nustatymu, o Vyriausybės nutarimo dėl gaminių bandinių paėmimo pakeitime elektroninių cigarečių ir pildyklių ėminiai siejami su jų paėmimo ir perdavimo akredituotai atitikties vertinimo įstaigai tvarka

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra toks, kad VVTAT, remdamasi Tabako kontrolės įstatymo 9⁷ straipsnio 1 dalimi, toliau tikrina gaminių ženklinimą, sudėtį ir kokybę, o nustačiusi neatitiktį inicijuoja taisomuosius veiksmus, pašalinimą ar atšaukimą iš rinkos pagal 9⁷ straipsnio 3 dalį. Antrasis scenarijus – pardavėjui ar kitam realizuojančiam asmeniui taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 170¹ straipsnį, kartu privalomai konfiskuojant pažeidimo įrankiu buvusį daiktą. Trečiasis scenarijus – ginčas persikelia į teismą pagal Tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnį, o sankcijos vykdymas sustabdomas iki teismo proceso baigties, todėl valstybės institucijos priimtas nutarimas iš karto nesukuria realaus išieškojimo rezultato. Ketvirtasis scenarijus – teismas sankciją palieka galioti, ją sumažina remdamasis 33 straipsnio 3 dalimi arba, licencijos klausimu, pagal 33 straipsnio 4 dalį nusprendžia netaikyti licencijos galiojimo panaikinimo, jeigu tai būtų akivaizdžiai neproporcinga. Tai praktiškai svarbu vartotojams, nes rinkoje esančio gaminio leistinumas priklauso nuo sudėties, kokybės ir pranešimo reikalavimų, o ne vien nuo pardavėjo deklaracijų. Tai svarbu pardavėjams ir platintojams, nes jų pareigos nesibaigia gaminio įsigijimu iš tiekėjo: pagal 9⁷ straipsnio 3 dalį jie turi veikti, kai paaiškėja neatitiktis ar pavojus. Tai svarbu gamintojams ir importuotojams, nes 9³ straipsnis jų pareigas perkelia į etapą iki pateikimo rinkai, nustatydamas šešių mėnesių pranešimo terminą ir sudėties atskleidimo pareigą. Institucijoms tai svarbu dėl įrodinėjimo: kuo dažniau ginčijami tyrimo metodai, akreditacija ir procedūros, tuo didesnę reikšmę įgyja aiškus ėminių paėmimo, tyrimo ir nutarimo motyvavimo atitikimas teisės aktuose nustatytai tvarkai

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Lietuvos institucijos gali pasiekti A. Kandroto-Celofano perdavimą Lietuvai iš Baltarusijos paskirtai laisvės atėmimo bausmei vykdyti ir kokiu mechanizmu tai daroma. Europos arešto orderio išdavimą dėl asmens, kuris įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimo bausme, bet nuo jos atlikimo pasislėpė Europos Sąjungos valstybėje narėje, reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 69¹ straipsnio 2 dalis. Kai kreipiamasi į Baltarusiją, pagrindas persikelia į ekstradicijos ir tarptautinių sutarčių lauką: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71 straipsnio 1–3 dalis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 9 straipsnį, nurodytą pateiktame pranešime dėl JT konvencijos prieš kankinimą, išdavimas siejamas su tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija. Ryšį su Baltarusija pateiktuose šaltiniuose patvirtina Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pateikimas ratifikuoti bei nuostata, kad analogiškos ekstradicijos taisyklės įtvirtintos dvišalėse teisinės pagalbos sutartyse, įskaitant sutartį su Baltarusija. Procesinis statusas taip pat svarbus: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 16 straipsnio 4 dalį asmuo, dėl kurio priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju. Todėl dabartinio kreipimosi objektas yra ne visos A. Kandroto-Celofano bylos, o žinioje įvardytas įsiteisėjęs nuosprendis ir juo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas

Teisinis vertinimas. Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. išduotas Europos arešto orderis atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 69¹ straipsnio 2 dalyje aprašytą situaciją tiek, kiek kalbama apie nuteistą asmenį, pasislėpusį nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tačiau 2026 m. birželio 30 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją dėl ekstradicijos į Lietuvos Respubliką rodo kitą praktinį veiksmą: dokumentai turi būti nukreipti į Baltarusijos kompetentingas institucijas ne kaip Europos Sąjungos tarpusavio perdavimo procedūra, o kaip ekstradicijos prašymas. Pateiktuose šaltiniuose Teisingumo ministerijos veiksmai teisiškai reikšmingi kaip dokumentų parengimo, vertimo ir kreipimosi į užsienio kompetentingas institucijas etapas. Lietuvos institucijų materialus tikslas yra aiškus: užtikrinti įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmės atlikimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71¹ straipsnio 3–4 dalyse nustatyti dešimties, šešiasdešimties ir galimo trisdešimties dienų pratęsimo terminai taikomi asmens perdavimui pagal Europos arešto orderį, kai sprendimą dėl perdavimo priima Lietuvos teismas. Šie terminai nėra Baltarusijai adresuoto Lietuvos ekstradicijos prašymo sprendimo terminas. Europos arešto orderio kontekste Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 63 straipsnio 5 dalis įtvirtina specialumo taisyklę: asmuo perduodamas tik dėl orderyje nurodyto baudžiamojo persekiojimo arba paskirtos bausmės vykdymo. To paties straipsnio 6 dalis numato, kad vėlesnį prašymą dėl kitų veikų ar perdavimo trečiajai valstybei nagrinėja ir sutikimą duoda Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Šios normos neleidžia Europos arešto orderio automatiškai paversti bendru instrumentu visoms kitoms A. Kandroto-Celofano byloms. Kitose bylose jo procesinės teisės vertinamos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 16 straipsnio 3 dalį: teisę turėti gynėją, teikti prašymus, įrodymus, dalyvauti juos tiriant, duoti paaiškinimus, tarti paskutinį žodį ir skųsti nuosprendžius bei nutartis. Todėl rugsėjį 2026 m. laukiami sprendimai viešosios tvarkos ir riaušių prie Seimo bylose yra atskiri procesiniai įvykiai, o ne dabartinio ekstradicijos prašymo būtina prielaida. Kasacinė stadija, jei ji atsirastų dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 24 ir 25 straipsnius priklausytų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir būtų vykdoma kasacinio skundo tvarka

Pasekmės. Jeigu Baltarusijos kompetentingos institucijos patenkins ekstradicijos prašymą, praktinė pasekmė būtų A. Kandroto-Celofano perdavimas Lietuvai tam, kad būtų pradėtas arba užtikrintas įsiteisėjusios laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Tokiu atveju kitos jo bylos nesusilieja su šiuo prašymu vien dėl to, kad jos minimos žinioje; jos toliau turi būti nagrinėjamos laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kaltinamojo teisių. Jeigu prašymo vykdymas užsitęs arba nebus patenkintas, įsiteisėjęs nuosprendis Lietuvoje išlieka vykdytinas, bet realus bausmės atlikimas priklausys nuo asmens faktinio perdavimo arba buvimo Lietuvos jurisdikcijoje. Praktiškai tai svarbu Teisingumo ministerijai, nes ji turi parengti ekstradicijos dokumentus ir vertimus, teismams, nes jie vykdo įsiteisėjusius sprendimus ir tęsia kitas bylas, ir prokuratūrai, nes atskirose bylose ji palaiko kaltinimą bei formuluoja bausmės siūlymus. Pačiam A. Kandrotui-Celofanui svarbiausia tai, kad viena byla jau sukuria nuteistojo statusą ir bausmės vykdymo riziką, o kitose bylose jam išlieka procesinės gynybos ir skundimo teisės. Todėl artimiausia teisinė eiga priklausys ne vien nuo rugsėjį 2026 m. skelbiamų sprendimų, o pirmiausia nuo to, ar Baltarusijos institucijos pagal taikytiną tarptautinių sutarčių pagrindą įvykdys Lietuvos prašymą dėl perdavimo

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar nuteistasis „turi teisę išeiti anksčiau“, o ar asmeniui, atliekančiam septynerių metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, gali būti taikomas lygtinis paleidimas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnį, jeigu kartu egzistuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnyje įtvirtintas netaikymo pagrindas. Bendrasis taikymo pagrindas nustatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalyje: terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gali būti lygtinai paleisti, jeigu jų nusikalstamo elgesio rizika žema arba jie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami. Kadangi žinioje minima septynerių metų bausmė, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalies 2 punktą aktuali formali riba būtų pusė paskirtos bausmės, nes ji viršija ketverius metus, bet neviršija dešimties metų. Tačiau specialioji kliūtis įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punkte: lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Taigi normų sankirta yra tarp Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalyje numatytos individualios rizikos ir atliktos bausmės dalies patikros ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punkte įtvirtinto kategorinio netaikymo

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktas normas vien žema nusikalstamo elgesio rizika savaime nesukuria pareigos paleisti nuteistąjį lygtinai, nes Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „gali būti lygtinai paleisti“. Šią konstrukciją patvirtina ir pozicija dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-792(2): joje pabrėžta, kad asmenys iš pataisos įstaigų gali būti, o ne privalo būti lygtinai paleisti, o sprendimui reikalingas formalus pagrindas ir materialus vertinimas, ar nuteistąjį galima toliau taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. Vadinasi, jeigu būtų taikomas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnis, septynerių metų bausmę atliekantis asmuo pirmiausia turėtų būti atlikęs pusę paskirtos bausmės, o tada būtų vertinama jo rizika arba pažanga ją mažinant. Vis dėlto Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punktas tokią analizę sustabdo, jeigu asmuo atlieka bausmę būtent už nurodytos kategorijos nusikaltimus nepilnamečiui. Ankstesnėje Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio redakcijoje analogiškai buvo numatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Projekto Nr. XIP-1446 vertinime pažymėta, kad toks netaikymas apimtų ir nesunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 151¹ ir 153 straipsniuose, ir kad tai buvo vertinama kaip nesuderinama su ankstesne Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio logika, kur netaikymas buvo siejamas su labai sunkiais nusikaltimais arba nuteistojo elgesiu laisvės atėmimo vietoje. Tame pačiame projekto Nr. XIP-1446 vertinime taip pat akcentuota probacijos reikšmė: lygtinai paleistas asmuo yra prižiūrimas, jam teikiama socialinė pagalba ir vykdomos resocializacijos priemonės, o atsisakius lygtinio paleidimo tokie asmenys po bausmės turėtų savarankiškai integruotis į visuomenę. Procedūriškai sprendimo įgyvendinimas aprašytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnyje: laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnio 2 dalį šie dokumentai pateikiami Probacijos tarnybai, o pagal 87 straipsnio 4 dalį intensyvi priežiūra ir probacija turi būti pradėta nuo paleidimo momento. Tai reiškia, kad lygtinis paleidimas nėra nekontroliuojamas išėjimas į laisvę, o bausmės vykdymo tęsinys prižiūrint Probacijos tarnybai. Jeigu kiltų ginčas dėl bausmių vykdymo institucijų ar pareigūnų veiksmų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalis numato vieno mėnesio terminą skųsti veiksmus ar sprendimus atitinkamos institucijos ar įstaigos vadovui, kuris skundą turi išnagrinėti per dvidešimt darbo dienų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalį vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, o pagal 183 straipsnio 3 dalį Probacijos tarnybos direktoriaus ir Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 352 straipsnio 1 dalis leidžia teismui nuosprendžio vykdymo metu spręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones tik tada, kai nepakeičiama nuosprendžio esmė, todėl lygtinio paleidimo klausimas pagal šiuos šaltinius vertintinas kaip bausmės vykdymo, o ne apkaltinamojo nuosprendžio esmės peržiūros klausimas

Pasekmės. Pirmasis praktinis scenarijus: jeigu taikoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punkto taisyklė, asmuo, nuteistas už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, nepatenka į lygtinio paleidimo taikymo lauką, net jei jo rizika būtų žema. Antrasis scenarijus: jeigu konkrečioje byloje pradedama taikyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio logika, sprendimas vis tiek priklausytų nuo atliktos bausmės dalies, nusikalstamo elgesio rizikos arba pažangos ją mažinant ir institucinio sprendimo, o ne nuo paties nuteistojo ar jo gynėjo pareiškimo. Trečiasis scenarijus susijęs su vykdymu: palankaus nutarimo ar teismo sprendimo atveju laisvės atėmimo vietų įstaiga turėtų paleisti nuteistąjį, perduoti dokumentus Probacijos tarnybai ir užtikrinti priežiūros pradžią nuo paleidimo momento pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnį. Ketvirtasis scenarijus yra ginčo kelias: nepalankūs bausmę vykdančios institucijos, jos vadovo, Kalėjimų departamento direktoriaus ar Probacijos tarnybos direktoriaus sprendimai gali būti tikrinami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka ir terminais. Praktinė reikšmė nuteistajam yra ta, kad lygtinis paleidimas galėtų sutrumpinti faktinį buvimą laisvės atėmimo vietoje, bet nepanaikintų priežiūros ir probacijos režimo. Praktinė reikšmė valstybei yra ta, kad sprendimas dėl tokios kategorijos nuteistųjų turi derinti visuomenės saugumo tikslą, individualų rizikos vertinimą ir resocializacijos priemones, kurios pateiktuose šaltiniuose laikomos svarbia lygtinio paleidimo dalimi. Praktinė reikšmė viešajai diskusijai dėl galimo grįžimo į politiką yra siauresnė: pateikti šaltiniai leidžia vertinti tik bausmės vykdymą ir lygtinį paleidimą, o ne rinkimų teisės ar politinių pareigų užėmimo sąlygas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar 2026 m. liepos 20 d. Rokiškyje automobilį „Škoda Octavia“ vairavusiam asmeniui, kuriam nustatytas 2,89 promilės neblaivumas, taikytina baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neblaiviam. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281^1 straipsnio 1 dalį, kuri baudžia asmenį, vairavusį motorinę transporto priemonę, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1–4 dalys reikšmingos tik tiek, kiek jos sieja kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą su eismo įvykiu ir padariniais žmogaus sveikatai arba didele turtine žala. Kadangi žinioje nurodytas pats vairavimas esant 2,89 promilės neblaivumui, pagrindinė kvalifikavimo norma pagal pateiktus šaltinius yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281^1 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 19 straipsnio 1 dalis papildomai nustato, kad asmuo, nusikalstamą veiką padaręs apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas

Teisinis vertinimas. Nustatytas 2,89 promilės neblaivumas gerokai viršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281^1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 1,51 promilės ribą, todėl pati vairavimo aplinkybė sudaro baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindą pagal šią normą. Šiai veikai pagal tą pačią dalį numatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281^1 straipsnio 2 dalis reiškia, kad atsakomybė galima ir tada, kai šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalis apimtų neblaivaus vairuotojo padarytą kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to įvyktų eismo įvykis, būtų nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba padaryta didelė turtinė žala. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 ir 4 dalys taikomos sunkesnių padarinių, susijusių su sunkiu sveikatos sutrikdymu, atvejais, o 4 dalis atskirai įvardija veiką, padarytą neblaiviam ar apsvaigusiam. Pateiktoje žinioje nurodytas pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl procesiškai reikšmingi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis, leidžiantis proceso dalyviams ir kitiems asmenims pateikti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Baudžiamojo proceso kodekso 99 straipsnis nustato, kad baudžiamojo proceso terminai apibrėžia procesinių veiksmų pradžios, atlikimo ar pabaigos laiką, o 100 straipsnis reglamentuoja jų skaičiavimą valandomis, dienomis ir mėnesiais. Neblaivumo nustatymo procedūrai svarbios Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 2.3 punkto nuostatos: tikrinimas atliekamas metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją. Tų pačių taisyklių 3 punktas numato, kad policijos pareigūnai tikrina įtariamą neblaivų transporto priemonės vairuotoją, o kai iškvėptame ore nustatoma daugiau kaip 1,5 promilės etilo alkoholio koncentracija, asmuo pristatomas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą medicininei apžiūrai. Kardomosios priemonės gali būti svarstomos pagal Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnį, jeigu jų reikia užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą, nuosprendžio įvykdymą arba užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnyje tarp kardomųjų priemonių nurodyti suėmimas, intensyvi priežiūra, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalyje aprašyta pakartotinio vairavimo neblaiviam atsakomybė taikoma intervalui nuo 0,41 iki 1,5 promilės, todėl 2,89 promilės atvejis pagal pateiktas normas patenka į baudžiamosios, o ne šios administracinės atsakomybės ribą. Administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 2 dalis nurodo privalomą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų už tame straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, tačiau ši nuostata reikšminga kaip administracinės atsakomybės režimo palyginimas su baudžiamosios atsakomybės slenksčiu

Pasekmės. Realistiškiausia eiga pagal pateiktus šaltinius yra ikiteisminio tyrimo tęsimas dėl vairavimo esant 1,51 ir daugiau promilių neblaivumui, renkant bei tikrinant neblaivumo nustatymo, vairavimo fakto ir transporto priemonės valdymo duomenis. Jeigu tyrime surinkti duomenys pagrįs, kad vyras vairavo motorinę transporto priemonę būdamas 2,89 promilės neblaivumo, jam gali grėsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281^1 straipsnio 1 dalyje numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Jeigu paaiškėtų eismo įvykio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje nurodytų padarinių aplinkybės, kvalifikavimas galėtų būti vertinamas pagal atitinkamas šio straipsnio dalis. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu atsirastų Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje nurodytų pagrindų, ikiteisminis tyrimas galėtų būti nutrauktas, pavyzdžiui, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Ši situacija praktiškai svarbi vairuotojui, nes 2,89 promilės rodiklis pagal pateiktas normas perkelia bylą į baudžiamosios atsakomybės sritį. Ji taip pat svarbi policijai ir prokuratūrai, nes neblaivumo patikrinimo bei medicininės apžiūros procedūra tampa esminiu įrodymų patikimumo klausimu. Kitiems eismo dalyviams ši byla svarbi tiek, kiek baudžiamojo proceso priemonės pagal Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnį gali būti taikomos siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar gyventojų susibūrimas vadinamas energetiniu kooperatyvu, bet ar jis pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 222 straipsnį gali įgyti piliečių energetikos bendrijos statusą, arba pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnį – atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos statusą. Elektros energetikos įstatymo 222 straipsnio 1 dalis piliečių energetikos bendriją sieja su pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu, kuris gali vartoti, dalytis elektros energija, gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių, tiekti, telkti paklausą, kaupti energiją ir teikti kitas su elektros energetikos veikla susijusias paslaugas, išskyrus skirstymą. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnio 1 dalis atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos statusą taip pat sieja su pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu ir atviru bei savanorišku dalyvių dalyvavimu. Todėl žinioje aprašomas bendras gyventojų investavimas teisiškai turi būti kvalifikuojamas per bendrijos statusą, jos steigimo dokumentus, veiklos tikslą ir leidimų ar deklaravimo procedūras, o ne vien per finansinio dalyvavimo formą. Atskiroms elektros pirkimo ir pardavimo situacijoms taikytinas Elektros energetikos įstatymo 461 straipsnis ir 2 straipsnio 1 dalyje pateikta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąvoka

Teisinis vertinimas. Piliečių energetikos bendrijos atveju būtina, kad juridinio asmens steigimo dokumentai leistų vartoti ar dalytis elektros energija ir vykdyti įstatyme išvardytas veiklas, nes Elektros energetikos įstatymo 222 straipsnio 1 dalis statusą sieja ne vien su narių susitarimu, bet ir su teisiniu pajėgumu veikti elektros energetikos sektoriuje. To paties straipsnio 2 dalis reikalauja savanoriško ir atviro dalininkų, narių ar dalyvių dalyvavimo, todėl uždara investicinė schema, kurioje dalyvavimas faktiškai priklausytų nuo organizatoriaus atrankos be aiškių taisyklių, sunkiai derėtų su šiuo principu. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo 16 straipsnyje pateikta 222 straipsnio redakcija papildomai aiškiai įtvirtina, kad pagrindinis tokios bendrijos tikslas yra aplinkos, ekonominė arba socialinė visuomeninė nauda dalininkams ar nariams arba veiklos vietoms, o ne pelno siekimas. Tai tiesiogiai koreguoja žinioje minimą „ne pelno iš prekybos energija, o narių energetinės naudos“ idėją: ji teisiškai reikšminga tiek, kiek atsispindi juridinio asmens dokumentuose ir realioje veikloje. Atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos atveju Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnio 1 dalis nustato, kad statusas įgyjamas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ar leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu, o kai leidimas nereikalingas – Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatyta tvarka. Jeigu juridinis asmuo statuso siekia jau turėdamas leidimą plėtoti ar gaminti, jis Tarybai pateikia deklaraciją dėl atitikties 202 straipsnio 2 dalies reikalavimams, kai veiklą planuoja vykdyti elektros energetikos sektoriuje. Ankstesnėje Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnio įtvirtinimo redakcijoje buvo nurodyta, kad viešosios įstaigos dalininkais gali būti fiziniai asmenys, smulkiojo ar vidutinio verslo subjektai ir savivaldybės, o ne mažiau kaip 51 procentas balsų turėjo priklausyti vietos fiziniams asmenims pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Tai rodo, kad bendruomeninės energetikos branduolys yra dalyvių ryšys su vieta ir dalyvavimo atvirumas, o ne vien kapitalo sutelkimas elektrinei pastatyti. Elektros energijos pardavimui pagal atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį taikomas Elektros energetikos įstatymo 461 straipsnio 1 dalies 10 dienų terminas: gamintojas gavęs vartotojo prašymą per šį terminą parengia sutarties projektą arba informuoja, kad sutarties sudaryti negali. Pagal 461 straipsnio 2 dalį sutarties sąlygos derinamos gamintojo ir vartotojo susitarimu, tačiau su buitiniais vartotojais jos privalo atitikti Energetikos ministerijos patvirtintas standartines sąlygas. Ta pati norma leidžia gamintojui nesudaryti sutarties ar netiekti elektros, jeigu vartotojas nesutinka su gamintojo nurodytomis tiekimo sąlygomis. Dalijimosi elektros energija klausimu reikšminga pateikta pozicija dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnio ir Elektros energetikos įstatymo 222 straipsnio: elektros vartotojai gali steigti AIEB arba PEB, o jų nuosavybės teise valdomuose gamybos įrenginiuose pagaminta elektra gali būti parduodama sutartyse nustatyta, net ir nuline, kaina arba elektrinės galia gali būti paskirstoma bendrijos dalyviams. Prisijungimo prie tinklų klausimas nėra vien techninis, nes Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XIV-627 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad Pasinaudojimo elektros tinklais tvarkos apraše nustatoma pralaidumų rezervavimo tvarka pagal Tarybos principus ir kriterijus. Skirstomųjų tinklų pralaidumų prioriteto kontekste pateiktuose teisėkūros šaltiniuose išskirta, kad AIEB ar PEB gali turėti prioritetą, kai savivaldybių institucijoms ar įstaigoms priklauso daugiau kaip 51 procentas balsų ir ne mažiau kaip 40 procentų elektrinių įrengtosios galios per 6 mėnesius nuo leidimo gaminti gavimo bus skirta energijos nepritekliui mažinti arba pažeidžiamiems vartotojams. Dėl to savivaldybės dalyvavimas nėra vien reputacinis ar organizacinis pranašumas: tam tikroje pralaidumų rezervavimo logikoje jis gali lemti teisinę pirmenybę. Tarybos kompetencija svarbi ir priežiūrai, nes Energetikos įstatymo 241 straipsnio 1 dalis suteikia jai teisę tikrinti energetikos įmonių veiklą, energetikos objektus, įrenginius ir vartotojų energetikos įrenginius bei gauti patikrinimui reikalingus dokumentus, duomenis ir paaiškinimus

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra pelno nesiekiančio juridinio asmens įsteigimas, steigimo dokumentuose aiškiai numatant elektros vartojimą, dalijimąsi, gamybą ir narių naudą, o vėliau siekiant PEB arba AIEB statuso pagal Elektros energetikos įstatymo 222 straipsnį arba Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnį. Antrasis scenarijus – bendrija ne tik dalijasi elektrinės galia tarp dalyvių, bet ir sudaro atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kurioms taikomas Elektros energetikos įstatymo 461 straipsnio 10 dienų sutarties projekto pateikimo arba atsisakymo informavimo terminas. Trečiasis scenarijus susijęs su tinklų pralaidumais: projektas gali būti įgyvendinamas įprasta tvarka arba, jei atitinka savivaldybinės kontrolės ir energijos nepritekliaus mažinimo sąlygas, siekti prioriteto pagal pateiktą Elektros energetikos įstatymo 39 straipsnio 21 dalies taikymo kryptį. Ketvirtasis scenarijus – Tarybos patikrinimas, kai bendrija ar jos valdomi energetikos įrenginiai turi pagrįsti atitiktį veiklos, leidimų, deklaravimo ar techninės priežiūros reikalavimams pagal Energetikos įstatymo 241 straipsnį. Gyventojams tai praktiškai svarbu dėl narystės atvirumo, balsavimo ir naudos paskirstymo taisyklių, nes jų teisės priklausys nuo juridinio asmens dokumentų ir pasirinkto bendrijos statuso. Savivaldybėms tai svarbu dėl galimybės dalyvauti projektuose, kurie ne tik gamina atsinaujinančių išteklių elektros energiją, bet ir gali būti susieti su pažeidžiamų vartotojų bei energijos nepritekliaus mažinimo tikslais. Projekto organizatoriams svarbiausia rizika yra ta, kad vien bendras finansavimas ar kooperatyvo pavadinimas nesukuria energetikos bendrijos teisių: jos atsiranda tik atitikus konkrečias Elektros energetikos įstatymo 222 straipsnio arba Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnio sąlygas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar R. M. ir S. M. veiksmai kvalifikuotini kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba kaip neteisėtas disponavimas labai dideliu jų kiekiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnį. R. M. epizodams svarbiausia BK 260 straipsnio 1 dalis, nes ji apima neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, taip pat jų pardavimą ar kitokį platinimą. S. M. atveju teisiškai reikšminga ir BK 260 straipsnio 3 dalis, nes ji numato atsakomybę už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą. L. S. ir R. Š. veikų kvalifikavimo klausimas sprendžiamas pagal BK 259 straipsnio 1 arba 2 dalį, nes jiems inkriminuojamas neteisėtas karfentanilio įgijimas ir laikymas be tikslo jį platinti. Kiekio teisinė reikšmė nustatoma pagal BK 269 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad nedidelis, didelis ir labai didelis kiekis nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Procesiškai svarbu tai, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 23 straipsnį kaltinamasis aktas yra prokuroro dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma veika, nurodomi kaltinimą pagrindžiantys duomenys ir baudžiamasis įstatymas

Teisinis vertinimas. R. M. atžvilgiu nurodyti keturi epizodai nuo 2025 m. spalio iki 2026 m. vasario turi skirtingą reikšmę: 2025 m. spalio 22 d. 0,00296 g karfentanilio gabenimas vertinamas per turėto platinimo tikslo prizmę, o vėlesnis 0,000265 g pardavimas L. S. jau atitinka pardavimo požymį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. 2026 m. vasario 5 d. R. M. įsigytas 0,000514 g karfentanilio ir jo pardavimas R. Š. taip pat tiesiogiai siejasi su BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pardavimo požymiu. Tą pačią dieną pakartotinai įgytas 0,000618 g karfentanilio ir 0,000532 g metadono kiekis, jeigu buvo skirtas platinimui, patenka į BK 260 straipsnio 1 dalies veiksmų grandinę: įgijimą, laikymą ar gabenimą turint tikslą parduoti ar kitaip platinti. Šioje normoje nereikalaujama, kad narkotinė medžiaga faktiškai būtų parduota, kai įrodytas tikslas ją parduoti ar kitaip platinti; todėl sulaikymas prieš pardavimą savaime nepanaikina kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. S. M. padėtis yra sunkesnė tuo aspektu, kad jos gyvenamojoje vietoje rasta 0,0653 g karfentanilio, o pagal specialistų išvadas toks kiekis laikomas labai dideliu. Jeigu teismas remsis šiuo kiekio vertinimu, S. M. veika gali būti siejama su BK 260 straipsnio 3 dalimi, kuriai platinimo tikslo įrodinėjimas nėra suformuluotas kaip būtinas požymis, kai kalbama apie labai didelio kiekio disponavimą. R. M. atžvilgiu BK 260 straipsnio 3 dalies taikymas priklausytų nuo to, ar jam priskiriamas labai didelio kiekio disponavimas, nes vien smulkūs pardavimo epizodai pagal pateiktus duomenis pirmiausia atitinka BK 260 straipsnio 1 dalies požymius. L. S. ir R. Š. atvejais kvalifikavimo ašis yra priešinga: tyrimo duomenimis, jie karfentanilį įgijo savo reikmėms, todėl jų veika siejama ne su BK 260 straipsniu, o su BK 259 straipsniu. BK 259 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. BK 259 straipsnio 2 dalis atskirai išskiria nedidelio kiekio disponavimą be platinimo tikslo kaip baudžiamąjį nusižengimą, todėl kiekio nustatymas šiems kaltinamiesiems gali turėti tiesioginę reikšmę atsakomybės griežtumui. BK 259 straipsnio 3 dalyje numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas su savanorišku kreipimusi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos arba kreipimusi į valstybės instituciją siekiant atiduoti medžiagas; pateikti faktai kalba apie įgijimą iš R. M., o ne apie savanorišką atidavimą. Kratos metu paimtos pakuotės ir specialistų išvados yra reikšmingi bylos duomenys, o BPK 98 straipsnis leidžia proceso dalyviams ir kitiems asmenims pateikti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pagal BPK 99 straipsnį terminai apibrėžia procesinių veiksmų pradžios, atlikimo ar pabaigos laiką, o pagal BPK 100 straipsnį jie skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais. Kadangi byla perduota teismui, kaltinamųjų procesinės teisės aktualizuojamos pagal BPK pateiktą nuostatą, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo kaltinamas, gauti kaltinamojo akto nuorašą, susipažinti teisme su byla, turėti gynėją, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, duoti paaiškinimus ir apskųsti teismo nuosprendį bei nutartis

Pasekmės. Realistiškai pagrindinis ginčas teisme turėtų suktis dėl dviejų požymių: ar R. M. turėjo platinimo tikslą tais epizodais, kai pardavimas neįvyko, ir ar S. M. rastas karfentanilio kiekis pagrindžia BK 260 straipsnio 3 dalies taikymą. Jei teismas pripažintų R. M. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, sankcijos ribos būtų laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Jei būtų taikoma BK 260 straipsnio 3 dalis dėl labai didelio kiekio, sankcija būtų laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. S. M. praktinė rizika pagal pateiktus duomenis pirmiausia siejama su BK 260 straipsnio 3 dalimi, nes specialistų išvada dėl labai didelio karfentanilio kiekio yra tiesiogiai susieta su šios dalies dispozicija. L. S. ir R. Š. praktinis interesas yra, kad jų veika nebūtų perkelta į platinimo sudėtį: esant disponavimui be tikslo platinti, taikomas BK 259 straipsnis, kurio sankcijos yra gerokai švelnesnės nei BK 260 straipsnyje. Byla svarbi ir procesiškai, nes kaltinamasis aktas pagal BPK 23 straipsnį apibrėžia teisme nagrinėjamo kaltinimo ribas, o kaltinamieji turi teisę ginčyti faktus, kiekį, tikslą platinti ir kitus kaltinimo duomenis naudodamiesi BPK įtvirtintomis gynybos teisėmis. Galutinė eiga priklausys nuo to, kaip teismas įvertins pardavimo epizodus, sulaikymo metu rastas medžiagas, kratos rezultatus ir specialistų išvadų reikšmę BK 259, BK 260 ir BK 269 straipsnių taikymui

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar prokuroras turėjo pagrindą civiliniame procese ginti viešąjį interesą dėl savivaldybės biudžeto lėšų ir kokią procesinę reikšmę turi tai, kad reikalauta suma iki bylos nagrinėjimo buvo grąžinta. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį ir Civilinio proceso kodekso 50 straipsnio 1 dalį. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis leidžia prokurorui ginti viešąjį interesą tik tada, kai nustatomas teisės akto pažeidimas, laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o kompetentinga valstybės ar savivaldybės institucija nesiėmė priemonių jam pašalinti arba tokios institucijos nėra. Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalis suteikia prokurorui teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti įstatymuose numatytais atvejais. Civilinio proceso kodekso 50 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis. Todėl ginčo branduolys nėra vien politinis „čekiukų“ vertinimas, o procesinis ir materialus klausimas, ar savivaldybės lėšų grąžinimas pašalino viešojo intereso gynimo poreikį

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą žinią prokuroras iš pradžių vertino, kad dėl tarybos narės išlaidų galėjo būti pažeistas viešasis interesas, susijęs su savivaldybės biudžetu. Tokiam vertinimui Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalis suteikia tyrimo priemones: reikalauti dokumentų ir informacijos, prašyti patikrinimų ar audito, kviesti asmenis paaiškinimams ir pasitelkti specialistus. Buvusios ir esamos tarybos narės teiginys, kad suma buvo sumažinta pateikus veiklos įrodymus, teisiškai dera su Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta įrodymų rinkimo logika. Prokuroro sprendimų savarankiškumą šioje stadijoje apibrėžia Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis: prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais, protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir nekaltumo prezumpciją. Civiliniame procese prokuroras veikia ne kaip savivaldybės politinis vertintojas, o kaip viešojo intereso gynimo subjektas, nes CPK 49 straipsnio 1 dalis sieja jo teisę kreiptis į teismą su įstatymų nustatytais viešojo intereso gynimo atvejais. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-65-492/2017, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl viešojo intereso gynimo, gina ne savo subjektinę teisę, o visuomenei ar jos daliai priklausantį Konstitucijos saugomą interesą. Nors ši byla buvo administracinė, jos pateikta viešojo intereso samprata svarbi aiškinant, kodėl prokuroro ieškinys dėl savivaldybės lėšų nėra tapatus privačiam kreditoriaus reikalavimui. Kai reikalaujama suma grąžinta į savivaldybės biudžetą, prokuroras galėjo spręsti, kad viešojo intereso gynimo priemonė teisme nebeturi praktinio pagrindo. Žinioje nurodyta, kad 2026 m. liepos 14 d. gautas teismo pranešimas apie civilinės bylos nutraukimą, todėl reikšmingas procesinis įvykis įvyko dar iki 2026 m. liepos 15 d. prokuratūros pranešimo spaudai. Prokuroro teisė koreguoti savo procesinę poziciją kyla iš CPK 50 straipsnio 1 dalyje suteiktų ieškovo procesinių teisių ir pareigų. Kartu prokuroro veiksmai nėra nekontroliuojami: Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis numato, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Jeigu prokuroras, pareiškęs ieškinį, turėjo pagrindą manyti, kad savivaldybės institucijos netinkamai vykdė pareigas, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis įpareigoja apie tai informuoti savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją ir arba imtis kitų įstatyme nustatytų priemonių. CPK 49 straipsnio 4 dalis taip pat svarbi, nes ieškinys viešajam interesui ginti, susijęs su fizinio asmens teisėmis, lemia tokio asmens įtraukimą į procesą trečiuoju asmeniu arba bendraieškiu pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką. CPK 96¹ straipsnio 1 dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tampa reikšminga tik tuo atveju, kai prokuroro ieškinys visiškai ar iš dalies atmetamas; žinioje kalbama ne apie atmetimą, o apie ieškinio atsiėmimą ir bylos nutraukimą

Pasekmės. Praktiškai artimiausias scenarijus yra toks, kad L. Meilutės-Datkūnienės atžvilgiu civilinis procesas dėl prokuroro reikalautos sumos nebetęsiamas, nes savivaldybės biudžetui reikšminga suma jau grąžinta. Tai nereiškia, kad prokuratūros viešojo intereso gynimo funkcija apskritai baigiasi visose „čekiukų“ situacijose, nes Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 3 dalys leidžia vertinti kiekvieną galimą pažeidimą atskirai pagal dokumentus, paaiškinimus ir institucijų veiksmus. Savivaldybei ši eiga svarbi dėl biudžeto lėšų susigrąžinimo ir dėl galimo institucinių pareigų vertinimo pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Politikei praktinė reikšmė yra tai, kad civilinio ieškinio pagrindu kelto turtinio reikalavimo procesas, kaip nurodyta žinioje, jos atžvilgiu nutrauktas, tačiau prokuroro viešojo intereso tyrimo veiksmai teisės požiūriu savaime nėra pripažinti neteisėtais. Viešajai komunikacijai reikšminga tai, kad ginčas dėl benzino ar dyzelino formuluotės nėra savarankiškas pateiktų normų reguliuojamas klausimas, nebent jis būtų siejamas su prokuroro veiksmų teisėtumo skundimu pagal Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį. Tolesnė eiga priklausys nuo to, ar liks kitų asmenų, kitų sumų ar kitų savivaldybės institucijų neveikimo aspektų, kuriems dar taikytinos Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio ir CPK 49 straipsnio priemonės

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar Seimo nariui „pakeista“ kardomoji priemonė, o ar laikinas elektroninio stebėjimo įtaiso nuėmimas ir leidimas išvykti iš Lietuvos gali būti laikomas intensyvios priežiūros taikymo sąlygų sušvelninimu, nepanaikinant pačios kardomosios priemonės. Tai pirmiausia sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnio 1 dalį, kurioje intensyvi priežiūra įvardyta kaip kardomoji priemonė, ir pagal Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 1 dalį, kur intensyvi priežiūra apibrėžta kaip įtariamojo kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. Skyrimo ir termino klausimai sprendžiami pagal Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 2 ir 4 dalis: ikiteisminio tyrimo metu ją prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas, o pradinis terminas negali viršyti šešių mėnesių. Pareigos dėvėti įtaisą ir laikytis dienotvarkės kyla iš Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 6 dalies, o draudimas pačiam nusiimti, gadinti ar sunaikinti įtaisą – iš 1311 straipsnio 7 dalies. Kardomosios priemonės panaikinimo, pakeitimo arba sąlygų sušvelninimo klausimas reguliuojamas Baudžiamojo proceso kodekso 139 straipsnio 1 ir 2 dalimis

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą žinią asmeniui taikoma ne probacija ir ne laisvės apribojimo bausmės vykdymas, o kardomoji priemonė ikiteisminiame tyrime, todėl tiesioginis vertinimo pagrindas yra Baudžiamojo proceso kodeksas, ypač 120, 1311 ir 139 straipsniai. Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 2 straipsnio 5 ir 7 dalys probaciją sieja su paskirta bausme ar jos dalies vykdymo atidėjimu ir probuojamojo statusu, o žinioje kalbama apie įtariamąjį, todėl Probacijos įstatymo 25 ir 27 straipsnių taisyklės šioje situacijoje apibrėžia kitą, nuteistųjų priežiūros režimą. Dėl tos pačios priežasties Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 21 straipsnis ir Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 12 straipsnis, reguliuojantys nuteistojo intensyvią priežiūrą, nėra pagrindinė norma vertinant įtariamojo apykojės klausimą. Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 6 dalis nustato įtariamojo pareigą dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, todėl savavališkas buvimas be jo būtų vertinamas kaip intensyvios priežiūros sąlygų pažeidimas. Tačiau žinioje nurodoma, kad įtaisas buvo nuimtas prokuroro leidimu, o tai teisiškai svarbu, nes Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 7 dalis draudžia būtent įtariamajam nusiimti, gadinti ar sunaikinti įtaisą. Prokuratūros paaiškinimas, kad kardomoji priemonė nepakeista, dera su Baudžiamojo proceso kodekso 139 straipsnio struktūra: pati priemonė gali likti galioti, nors jos taikymo sąlygos konkrečiam laikui yra sušvelninamos. Ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroras pagal Baudžiamojo proceso kodekso 139 straipsnio 2 dalį turi kompetenciją panaikinti intensyvią priežiūrą arba sušvelninti jos taikymo sąlygas, kai išnyksta atitinkami pagrindai ar sąlygos. Jeigu būtų ne vien sąlygų sušvelninimas, o kardomosios priemonės pakeitimas kita ar jos panaikinimas, tai būtų sprendžiama pagal Baudžiamojo proceso kodekso 139 straipsnio 1 dalį prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi. Reikšminga ir tai, kad intensyvios priežiūros paskyrimas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 2 dalį priklauso ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai, todėl prokuroro vėlesnis leidimas negali būti aiškinamas kaip naujas priemonės paskyrimas. Jeigu kardomosios priemonės vykdymas būtų perduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, būtų taikomas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 44 straipsnis, pagal kurį ikiteisminio tyrimo metu tokį sprendimą nutarimu priima prokuroras. Tačiau žinioje aprašytas laikinas leidimas išvykti ir laikinas įtaiso nuėmimas savaime nėra tapatus kardomosios priemonės perdavimui vykdyti kitai valstybei narei. Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 5 dalis taip pat svarbi: įtariamasis turi būti įspėjamas, kad už intensyvios priežiūros sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirtas suėmimas, jeigu tam būtų pagrindas

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra paprasčiausias: pasibaigus prokuroro leistam laikotarpiui, įtariamasis grįžta prie intensyvios priežiūros sąlygų, o kardomoji priemonė toliau galioja iki nutartyje nustatyto termino. Antras scenarijus – prokuroras, įvertinęs bylos aplinkybes, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 139 straipsnio 2 dalį gali toliau švelninti sąlygas arba, jei pagrindai išnyktų, panaikinti intensyvią priežiūrą. Trečias scenarijus – jeigu būtų pažeistos leidimo ribos, dienotvarkė ar pareiga dėvėti įtaisą, Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 5 dalis atveria galimybę svarstyti griežtesnę priemonę, įskaitant suėmimą, jeigu tam būtų pagrindas. Ketvirtas scenarijus – jeigu byla būtų perduota teismui, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 2 dalį dėl intensyvios priežiūros paskyrimo ar termino pratęsimo spręstų bylą nagrinėjantis teismas. Tai praktiškai svarbu įtariamajam, nes laikinas įtaiso nuėmimas nepanaikina pareigos laikytis kardomosios priemonės sąlygų. Tai svarbu ir prokuratūrai, nes jos leidimas turi būti suderinamas su intensyvios priežiūros paskirtimi – įtariamojo kontrole elektroninėmis stebėjimo priemonėmis pagal Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 1 dalį. Viešajam vertinimui esminė riba yra ši: buvimas be apykojės savaime nereiškia pažeidimo, jeigu tai įvyko pagal kompetentingos institucijos leidimą, bet savavališkas įtaiso nusiėmimas būtų tiesiogiai draudžiamas Baudžiamojo proceso kodekso 1311 straipsnio 7 dalimi

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne ar priemokos apskritai „geros“, o ar pacientui LNSS įstaigoje ar su teritorine ligonių kasa sutartį sudariusioje įstaigoje gali būti perkeliama mokėjimo pareiga už paslaugą, kuri pagal teisę turi būti valstybės laiduojama arba apmokama viešosiomis lėšomis. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 3, 11, 17, 43, 47 ir 49 straipsnius, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 66 straipsnį ir, kiek tai susiję su paciento valia gauti paslaugą, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo 14 straipsnį. Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnis lemia, kad sveikatinimo veiklos finansavimo pagrindai, gyventojų teisės ir pareigos, įstaigų teisės ir pareigos bei kontrolės pagrindai turi būti nustatomi įstatymais, todėl priemokų riba negali būti palikta vien įstaigų praktikai. Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnis nustato, kad valstybės laiduojamos sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų ir kitų nurodytų viešųjų lėšų. Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnis ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 66 straipsnis įtvirtina teisę į nemokamas paslaugas ir būtinąją medicinos pagalbą, o Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnis atskiria paslaugas, už kurias gavėjai tiesiogiai nemoka, nuo mokamų paslaugų

Teisinis vertinimas. Žinioje aprašyta problema teisiškai kyla tada, kai faktinis paciento mokėjimas nebesutampa su įstatymuose nustatyta finansavimo schema. Jeigu paslauga patenka į valstybės laiduojamos priežiūros arba iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų apmokamų paslaugų sritį, pagal Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnį ir 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą jos gavėjas tiesiogiai įstaigai nemoka. Jeigu paslauga yra mokama asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros paslauga, taikomas Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas, o kainų apskaičiavimo metodiką ir teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Taigi teisėtas mokėjimas priklauso ne nuo to, ar pacientas sutinka mokėti, bet nuo paslaugos teisinės rūšies ir jos finansavimo pagrindo. Paciento sutikimas pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo 14 straipsnį yra būtinas sveikatos priežiūros paslaugai teikti, tačiau ši norma pati savaime nepaverčia valstybės laiduojamos paslaugos mokama. Būtinoji medicinos pagalba pagal Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnį ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 66 straipsnį teikiama nemokamai visiems Lietuvos Respublikos gyventojams, neatsižvelgiant į draustumą, apsilankymų skaičių ar gyvenamąją vietą. Apdraustųjų teisė į nemokamas paslaugas kitose su teritorine ligonių kasa sutartis sudariusiose įstaigose tiesiogiai nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 66 straipsnyje. Nemokamų paslaugų gavimo procedūrai svarbios to paties straipsnio 3 dalies sąlygos: kreipimasis į pirminės sveikatos priežiūros gydytojus arba siuntimo ar motyvuoto poreikio pateikimas antrinei ar tretinei priežiūrai. Vyriausybės vertinime dėl projekto Nr. XIIP-2258 pabrėžta, kad kai būklei reikia būtinosios medicinos pagalbos, siuntimo nereikia pagal Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio reguliavimą. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime byloje Nr. 47/2009-131/2010, kaip nurodyta Vyriausybės išvadoje dėl projektų Nr. XIIP-19–XIIP-22, išaiškinta, kad nemokamos, iš valstybės biudžeto finansuojamos medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas. Tai reiškia, kad viešosios diskusijos branduolys pagrįstai turėjo būti ne vien įstaigų konkurencija ar paciento pasirinkimas, bet įstatymu nustatyta riba tarp nemokamos ir mokamos priežiūros. Vyriausybės išvadoje dėl projektų Nr. XIIP-19–XIIP-22 aiškiai įvardytas reguliavimo tikslas: apibrėžti ir išskirti mokamų ir nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindus bei nustatyti atsakomybę už neteisėtų mokėjimų ėmimą. Toje pačioje medžiagoje nurodyta ir konkreti teisėkūros rizika: projektų nuostatos dėl galimo mokėjimo už tam tikras paslaugas buvo derintinos su draudimu reikalauti papildomų priemokų ir mokesčių už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros ir pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Sveikatos sistemos įstatymo 43 straipsnis rodo, kad valstybė gali reguliuoti sveikatos santykius ekonominėmis priemonėmis, įskaitant privalomojo sveikatos draudimo lėšas, kainodaros politiką, licencijas ir ekonomines sankcijas. Todėl teisiškai priemokų klausimas yra kartu finansavimo, kainodaros, licencijuotos veiklos ir atsakomybės klausimas

Pasekmės. Nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 8, 11, 13 ir 76 straipsnių pakeitimo įstatymas reiškia, kad 2026 m. liepos 22 d. mokamų ir nemokamų paslaugų atskyrimas turi būti vertinamas pagal jau galiojančią Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnio redakciją. Sveikatos apsaugos ministras pagal šio pakeitimo įstatymo 5 straipsnį įgyvendinamuosius teisės aktus turėjo priimti iki 2025 m. birželio 30 d., todėl praktinis ginčo laukas persikelia į tai, kaip įstaigos taiko ministro nustatytą metodiką ir paslaugų teikimo tvarką. Pacientams praktiškai svarbiausia tai, ar jų prašoma suma yra mokestis už teisėtai mokamą paslaugą, ar papildomas mokėjimas už paslaugą, kuri pagal Sveikatos sistemos įstatymo 47 ir 49 straipsnius bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 66 straipsnį turi būti nemokama. Gydymo įstaigoms svarbu turėti aiškiai atskirtus paslaugų sąrašus, kainodaros pagrindą ir paciento informavimo tvarką, nes neteisėtų mokėjimų ėmimas teisėkūros dokumentuose įvardytas kaip reguliuotina atsakomybės sritis. Valstybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai svarbiausia užtikrinti, kad mokamų paslaugų reguliavimas nepaneigtų valstybės laiduojamos priežiūros turinio ir būtų suderintas su Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime nurodyta įstatymų leidėjo atsakomybe nustatyti nemokamos pagalbos apimtį. Realistiška tolesnė eiga yra ne vien priemokų leidimas ar draudimas, bet nuoseklus mokamų paslaugų, nemokamų paslaugų, būtinosios pagalbos, siuntimo reikalavimo ir įstaigų kainodaros ribų tikslinimas. Praktinė šios diskusijos reikšmė yra ta, kad ji sprendžia, ar paciento mokėjimas bus aiškiai susietas su papildomu, teisėtai mokamu pasirinkimu, ar taps neapibrėžta prieigos prie valstybės laiduojamos sveikatos priežiūros sąlyga

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar viešo protesto prie Seimo metu suduotas smūgis į veido sritį, jei teismas tai pripažins įrodyta, sudaro viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, o ne vien fizinio skausmo sukėlimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį. BK 284 straipsnio 1 dalis reikalauja ne tik veikimo viešoje vietoje, bet ir įžūlių veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. BK 140 straipsnio 1 dalis taikytina tada, kai mušimu ar kitokiu smurtavimu sukeltas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas; šio straipsnio sankcija apima viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcija platesnė ir griežtesnė: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Bausmės rūšys ir jų derinimo ribos vertintinos pagal BK 42 straipsnį, o klausimas dėl papildomų 7 mėnesių pridėjimo prie ankstesnės 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės spręstinas pagal BK 63 straipsnio 1–5 dalyse nurodytas bausmių už kelias nusikalstamas veikas skyrimo ir subendrinimo taisykles

Teisinis vertinimas. Kaltinimo versijai esminė aplinkybė yra ne vien fizinis kontaktas, bet jo viešas pobūdis ir poveikis visuomenės rimčiai ar tvarkai, nes BK 284 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė siejama būtent su viešoje vietoje atliktais įžūliais veiksmais ir padariniais viešajai tvarkai. Pateiktame šaltinyje dėl BK 284 straipsnio nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą pagrindžiama tada, kai neteisėtas veikimas sukelia pavojingus padarinius, tai yra sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Todėl prokurorė, prašydama pripažinti kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, turi pagrįsti ne tik tai, kad buvo smūgis, bet ir tai, kad jis viešo protesto aplinkybėmis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Gynybos argumentas dėl provokacijos ir teiginys, kad ranka tik kliudė gobtuvą, teisiškai nukreiptas į faktinį veikos mechanizmą, kaltės vertinimą ir į tai, ar apskritai buvo BK 284 straipsnio 1 daliai reikšmingi įžūlūs veiksmai bei padariniai. Jeigu būtų nustatytas tik fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas be viešosios tvarkos sutrikdymo požymio, pateiktų normų sistemoje aktuali būtų BK 140 straipsnio 1 dalis. Šaltinyje dėl BK 140 straipsnio paaiškinta, kad fizinio skausmo sukėlimas siejamas su tyčiniu mušimu ar kitokiu smurtavimu, o teismo medicinos ekspertų išvada dėl fizinio skausmo daroma remiantis bylos medžiaga, patvirtinančia mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Tačiau kaltinimas, kaip jis aprašytas žinioje, orientuotas į BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nėra vienintelis kvalifikavimo kriterijus. BPK 98 straipsnis leidžia kaltinamajam, gynėjui, nukentėjusiajam ir kitiems proceso dalyviams savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, todėl gynybos nurodomi duomenys apie provokaciją, buvimo vietą ar vaizdo įrašus procesiškai gali būti teikiami ir vertinami teisme. BPK 119 straipsnis nustato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos, be kita ko, siekiant užtikrinti kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese ir nuosprendžio įvykdymą, o BPK 120 straipsnio 1 dalis išvardija tokias priemones kaip suėmimas, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, registravimasis policijoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tai praktiškai reikšminga, nes žinioje nurodyta, kad įsiteisėjusi laisvės atėmimo bausmė jau turi būti vykdoma, tačiau asmuo į įkalinimo įstaigą nėra patekęs. Teismo kompetencija šioje stadijoje yra išspręsti kaltės klausimą, o apkaltinamojo nuosprendžio atveju paskirti bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalies sankciją ir, jei taikomas bausmių subendrinimas, vadovautis BK 63 straipsniu. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį teismas už kiekvieną nusikalstamą veiką paskiria bausmę atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Pagal BK 63 straipsnio 3 ir 4 dalis bausmės gali būti visiškai arba iš dalies sudedamos, o dalinio sudėjimo atveju turi būti nurodyti kiekvienos pridedamos bausmės dalies parinkimo motyvai. BK 55 straipsnis dėl paprastai skiriamų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių taikomas pirmą kartą teisiamam asmeniui, todėl pagal žinioje nurodomą ankstesnių teistumų kontekstą jis nėra pagrindinė lengvinančio bausmės parinkimo taisyklė. BK 58 straipsnis dėl bendrininkų šioje situacijoje neturi savarankiškos reikšmės, nes žinioje aprašomas individualus kaltinimas, o ne bendrininkavimas

Pasekmės. Pirmasis scenarijus: 2026 m. rugsėjo 21 d. teismas pripažįsta A. Kandrotą kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir skiria laisvės atėmimą, o galutinę bausmę formuoja pagal BK 63 straipsnio bausmių sudėjimo ar apėmimo taisykles. Tokiu atveju prokurorės siūlomi 7 mėnesiai būtų ne automatinė pasekmė, o teismo motyvuojamos bausmės ir jos subendrinimo rezultatas. Antrasis scenarijus: teismas nustato, kad viešosios tvarkos sutrikdymo požymis neįrodytas, tačiau smurtinio veikimo požymiai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį; tada maksimali laisvės atėmimo riba būtų iki vienerių metų. Trečiasis scenarijus: teismas priima išteisinamąjį sprendimą, jei atmeta kaltinimo teiginius dėl smūgio, įžūlių veiksmų ar visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Nukentėjusiajam praktinė reikšmė yra ta, kad kaltės pripažinimas gali lemti žalos atlyginimo klausimus, o BPK 118 straipsnis numato, jog įstatymų nustatytais atvejais žala gali būti kompensuojama iš valstybės lėšų, jeigu kaltinamasis ar materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti. Kaltinamajam svarbiausia pasekmė yra galimos papildomos laisvės atėmimo trukmės rizika ir tai, kad galutinė bausmė priklausys nuo teismo pasirinkto BK 63 straipsnyje numatyto subendrinimo būdo. Teismui ši byla praktiškai svarbi tuo, kad jis turės atriboti viešosios tvarkos pažeidimą nuo paprasto smurtinio konflikto ir aiškiai motyvuoti, kokie faktai pagrindžia BK 284 straipsnio 1 dalies padarinius. Viešo protesto dalyviams ir žiniasklaidos atstovo statusu besiremiančiai gynybai reikšminga tai, kad pateikti šaltiniai nesuteikia imuniteto nuo BK 284 straipsnio taikymo: lemiami lieka konkretūs veiksmai, jų viešumas ir poveikis visuomenės rimčiai ar tvarkai

Esmė. Teisinis klausimas yra ne pati Medinių Šnipiškių urbanistinės studijos pabaiga, o tai, kaip Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pristatydama rezultatus vilnius.lt ir leisdama lankytojams registruotis, teikti klausimus, dalyvauti apklausose, konsultacijose ar balsavimuose, privalo tvarkyti svetainės lankytojų asmens duomenis. Šis klausimas sprendžiamas pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnį, 3 straipsnį, 4 straipsnio 7 ir 8 punktus, 5 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, 24, 25, 26, 29, 32 ir 38 straipsnius. BDAR 1 straipsnis nustato reglamento dalyką ir tikslą – fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis ir laisvą tokių duomenų judėjimą. BDAR 3 straipsnio 1 dalis lemia, kad reglamentas taikomas Administracijos vykdomam tvarkymui, nes duomenų valdytojo buveinė yra Sąjungoje ir duomenys tvarkomi vykdant jos veiklą. Pagal BDAR 4 straipsnio 7 punktą Administracija laikytina duomenų valdytoja, nes privatumo politikoje ji pati įvardyta kaip subjektas, nustatantis svetainės lankytojų duomenų tvarkymo tikslus ir priemones. Pagal BDAR 4 straipsnio 8 punktą informacinių technologijų, duomenų saugojimo, telekomunikacijų ir kiti paslaugų teikėjai, jei jie tvarko duomenis Administracijos vardu, laikytini duomenų tvarkytojais

Teisinis vertinimas. Administracijos pirminė pareiga yra atskaitomybė: pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį ji atsakinga už duomenų tvarkymo principų laikymąsi ir turi sugebėti tai įrodyti. BDAR 24 straipsnio 1 dalis šią pareigą sukonkretina – Administracija turi įgyvendinti tinkamas technines ir organizacines priemones, atsižvelgdama į tvarkymo pobūdį, aprėptį, kontekstą, tikslus ir pavojus fizinių asmenų teisėms bei laisvėms. Privatumo politikoje nurodytos duomenų kategorijos yra plačios: slapukais gali būti gaunami IP adresas, naršyklės tipas, apsilankymų skaičius, peržiūrėti puslapiai, svetainėje praleistas laikas ir demografiniai duomenys, o paties lankytojo pateikiami duomenys gali apimti vardą, amžių, lytį, išsilavinimą, elektroninio pašto adresą ir žinutės turinį. Tai reiškia, kad urbanistinės studijos rezultatų viešinimo aplinkoje teisiškai svarbus ne vien informacijos paskelbimas, bet ir visi lankytojo veiksmai, kuriais jis identifikuojamas arba gali būti identifikuotas. Pagal BDAR 25 straipsnio 2 dalį Administracija privalo standartizuotai tvarkyti tik tuos asmens duomenis, kurie būtini kiekvienam konkrečiam tikslui, įskaitant duomenų kiekį, tvarkymo apimtį, saugojimo laikotarpį ir prieinamumą. Todėl, pavyzdžiui, užklausos administravimo, viešojo administravimo paslaugų kokybės gerinimo ir tiesioginės rinkodaros tikslai negali būti teisiškai suplakami į vieną nediferencijuotą duomenų rinkimą. Kai tvarkymas siejamas su viešojo administravimo funkcijomis, aktuali BDAR 6 straipsnio 3 dalis: 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktuose nurodytas pagrindas turi būti nustatytas Sąjungos arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje, o tikslas turi būti nustatytas tame teisiniame pagrinde arba būti būtinas viešojo intereso užduočiai ar pavestoms viešosios valdžios funkcijoms atlikti. BDAR preambulės 10 punktas patvirtina, kad valstybės narės gali konkrečiau apibrėžti tokio tvarkymo, susijusio su teisine prievole, viešuoju interesu ar viešosios valdžios funkcijomis, taikymo sąlygas. Informavimo pareiga kyla duomenų gavimo metu: BDAR 13 straipsnio 2 dalis reikalauja pateikti informaciją apie saugojimo laikotarpį ar jo kriterijus, teises susipažinti, ištaisyti, ištrinti duomenis, apriboti tvarkymą, nesutikti su tvarkymu, teisę į duomenų perkeliamumą, teisę atšaukti sutikimą ir teisę skųstis priežiūros institucijai. Kai duomenys gaunami ne iš paties lankytojo, BDAR 14 straipsnio 2 dalis papildomai reikalauja nurodyti asmens duomenų kilmės šaltinį ir, jei taikoma, ar duomenys gauti iš viešai prieinamų šaltinių. Privatumo politikoje nurodytas saugojimo modelis atitinka kryptį, kad duomenys saugomi ne ilgiau, negu reikalauja tikslai ar teisės aktai, o tiesioginės rinkodaros tikslu – iki atsisakymo ar sutikimo atšaukimo, bet ne ilgiau, negu būtina tikslui pasiekti. Jeigu Administracija pasitelkia duomenų tvarkytojus, BDAR 29 straipsnis ir 32 straipsnio 4 dalis reiškia, kad pavaldūs ar prieigą turintys asmenys negali tvarkyti duomenų be duomenų valdytojo nurodymų, nebent to reikalauja Sąjungos ar valstybės narės teisė. Jeigu du ar daugiau subjektų kartu nustatytų urbanistinės studijos rezultatų pristatymo metu renkamų duomenų tvarkymo tikslus ir priemones, taikytinas BDAR 26 straipsnis dėl bendrų duomenų valdytojų, įskaitant pareigą skaidriai nustatyti atsakomybę ir sudaryti duomenų subjektui galimybę susipažinti su esminėmis susitarimo nuostatomis. Nepaisant tokio susitarimo, BDAR 26 straipsnio 3 dalis palieka duomenų subjektui teisę naudotis savo teisėmis kiekvieno iš bendrų valdytojų atžvilgiu. Duomenų apsaugos pareigūno vaidmuo čia taip pat procedūriškai reikšmingas: pagal BDAR 38 straipsnio 4 dalį duomenų subjektai gali į jį kreiptis visais klausimais dėl jų asmens duomenų tvarkymo ir naudojimosi teisėmis. Pagal BDAR 38 straipsnio 3 ir 5 dalis pareigūnas neturi gauti nurodymų dėl savo užduočių vykdymo, tiesiogiai atsiskaito aukščiausio lygio vadovybei ir privalo užtikrinti slaptumą arba konfidencialumą. Privatumo politikoje nurodyta procedūra – kreiptis asmeniškai, paštu arba elektroniniu paštu su elektroniniu parašu – yra praktinis duomenų subjekto teisių įgyvendinimo kanalas Administracijos atžvilgiu. Jei lankytojas nesutinka su Administracijos ar duomenų apsaugos pareigūno atsakymu, pagal pačią privatumo politiką jis gali kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, o BDAR 13 straipsnio 2 dalies d punktas ir 14 straipsnio 2 dalies e punktas įtvirtina teisę pateikti skundą priežiūros institucijai

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra įprastas teisėtas rezultatų pristatymas, kai Administracija renka tik konkrečiam tikslui būtinus duomenis, aiškiai informuoja lankytojus, riboja saugojimo laiką ir kontroliuoja tvarkytojų prieigą pagal BDAR 24, 25, 29 ir 32 straipsnius. Antrasis scenarijus susijęs su duomenų subjekto aktyviu teisių įgyvendinimu: lankytojas gali prašyti informacijos, susipažinti su duomenimis, juos taisyti, trinti, riboti tvarkymą, nesutikti su tvarkymu, prašyti perkeliamumo, atšaukti sutikimą arba skųstis Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai. Trečiasis scenarijus aktualus, jei urbanistinės studijos pristatymo procesui naudojami išoriniai paslaugų teikėjai ar kiti subjektai: tada svarbu atskirti duomenų tvarkytojus pagal BDAR 4 straipsnio 8 punktą nuo galimų bendrų valdytojų pagal BDAR 26 straipsnį. Jeigu duomenys būtų perduodami už Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės ribų, praktinę reikšmę įgytų privatumo politikoje nurodytas įsipareigojimas taikyti teisės aktuose numatytas priemones, o BDAR 47 straipsnio 2 dalyje matomai pabrėžiami tikslų apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, ribotų saugojimo laikotarpių ir duomenų subjektų teisių elementai. Tai svarbu trims grupėms: Administracijai kaip duomenų valdytojai, nes ji turi įrodyti atitiktį; svetainės lankytojams ir konsultacijų dalyviams, nes jų tapatybę leidžiantys nustatyti duomenys tampa teisiškai saugomu objektu; pasitelktiems paslaugų teikėjams, nes jų teisė veikti kyla tik iš Administracijos nurodymų arba teisės reikalavimo. Taigi žinia apie urbanistinės studijos rezultatų pristatymą duomenų apsaugos požiūriu reiškia valdomą viešojo informavimo ir dalyvavimo procesą, kuriame kiekvienas papildomas rinkimo kanalas – slapukai, registracija, apklausa, balsavimas, užklausa ar rinkodaros pranešimas – turi būti susietas su konkrečiu tikslu, pagrindu, saugojimo terminu ir duomenų subjekto teisių įgyvendinimo procedūra

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar 108,5 tūkst. eurų skyrimas gaisro padariniams likviduoti iš mero rezervo ir tokios pačios sumos įtraukimas į savivaldybės programos asignavimų planą atitinka mero rezervo paskirtį, savivaldybės tarybos biudžetinę kompetenciją ir civilinės saugos procedūras. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, pagal kurią mero rezervą sudaro savivaldybės, jo konkretų dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, o lėšas skirsto meras. Esminė materialioji norma yra to paties įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas: mero rezervo lėšos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka gali būti naudojamos gaisrų, stichinių nelaimių ir kitų įvykių padariniams likviduoti ir jų padarytiems nuostoliams iš dalies kompensuoti. Biudžetinis aspektas vertintinas pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 13 straipsnį, nustatantį, kad savivaldybių biudžetų asignavimai naudojami savarankiškosioms ir valstybės perduotoms savivaldybių funkcijoms atlikti vykdant asignavimų valdytojų programas

Teisinis vertinimas. Jeigu lėšos skirtos būtent gaisro padariniams likviduoti, pats išlaidų tikslas tiesiogiai patenka į Biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą paskirtį. Mero teisė čia nėra savarankiška neribota diskrecija: pagal 15 straipsnio 1 dalį jis skirsto mero rezervo lėšas, tačiau pagal 15 straipsnio 2 dalį jos naudojamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Savivaldybės tarybos pritarimas biudžeto programos „Tvarumo ir žaliojo kurso principais tvariai valdomo miesto“ asignavimų plano padidinimui reiškia ne mero rezervo lėšų paskirstymo pakeitimą, o savivaldybės biudžeto programinio plano koregavimą pagal tarybos biudžetinę kompetenciją. Tokia schema teisiškai atskiria du veiksmus: meras skirsto rezervo lėšas konkrečiam gaisro padarinių tikslui, o taryba sprendžia dėl asignavimų plano padidinimo savivaldybės programoje. Kadangi pagal Biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymo 13 straipsnį savivaldybių asignavimai naudojami funkcijoms vykdyti per programas, gaisro padarinių likvidavimo išlaidų įrašymas į konkrečią programą turi būti siejamas su tos programos funkciniu turiniu. Mero rezervo dydžio klausimu reikšminga 15 straipsnio 1 dalis: rezervas turi būti ne mažesnis kaip 0,25 procento ir ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės biudžeto pajamų, neįskaitant valstybės dotacijų savivaldybių biudžetams. Žinioje nurodyta, kad mero rezerve dar likę 1 mln. 118,2 tūkst. eurų, todėl praktinis teisėtumo tikrinimas turėtų būti atliekamas pagal tarybos patvirtintas savivaldybės biudžeto pajamas be valstybės dotacijų ir pagal tarybos nustatytą rezervo dydį. Jei gaisras būtų kvalifikuojamas kaip ekstremalusis įvykis ar savivaldybės lygio ekstremalioji situacija, papildomai veiktų Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis. Pagal šią normą meras, gresiant ar susidarius savivaldybės lygio ekstremaliajai situacijai, nedelsdamas sušaukia savivaldybės operacijų centrą, sprendžia dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir telkia civilinės saugos pajėgas bei materialinius išteklius. Vyriausybės 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1317 įgyvendinimo reguliavime nurodyta, kad savivaldybės meras, gavęs pasiūlymą, ne vėliau kaip kitą dieną priima potvarkį dėl savivaldybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir operacijų vadovo skyrimo. Tas pats reguliavimas nustato ir materialinių išteklių teikimo tvarką: meras, gavęs gelbėjimo darbų vadovo ar operacijų vadovo informaciją apie poreikį, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą dieną, teikia reikalavimą subjektams, su kuriais sudarytos materialinių išteklių teikimo sutartys. Tai reiškia, kad rezervo lėšų naudojimas ir civilinės saugos išteklių telkimas yra susiję, bet ne tapatūs institutai: pirmasis finansuoja padarinių šalinimą, antrasis organizuoja reagavimą ir išteklių pateikimą. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnis dėl Vyriausybės rezervo šiai savivaldybės situacijai tiesiogiai netaikomas, nes jame kalbama apie valstybės biudžete sudaromą Vyriausybės rezervą ir lėšų skirstymą Vyriausybės nutarimu. Vis dėlto šaltiniuose pateiktas Vyriausybės sprendimo dėl lėšų skyrimo pavyzdys rodo, kad valstybės rezervo lėšos gali būti naudojamos savivaldybės lygio ekstremaliosios situacijos padarytai žalai iš dalies atlyginti, kai tokia situacija paskelbta mero potvarkiu. Savivaldybės tarybos posėdžių klausimu reikšminga Vietos savivaldos įstatymo nuostata, cituojama pateiktame Vyriausybės išvados šaltinyje: taryba įgaliojimus įgyvendina kolegialiai tarybos posėdžiuose, o meras posėdžius šaukia prireikus, bet ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai

Pasekmės. Pirmasis realus scenarijus: sprendimas lieka galiojantis kaip įprastas mero rezervo lėšų panaudojimas gaisro padariniams likviduoti, o tarybos patvirtintas asignavimų plano padidinimas leidžia apskaityti ir vykdyti išlaidas per savivaldybės programą. Antrasis scenarijus: jeigu gaisro mastas atitinka ekstremaliosios situacijos požymius, merui tektų veikti pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 33 straipsnį ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1317 įgyvendinimo tvarką, įskaitant operacijų centro, operacijų vadovo ir materialinių išteklių telkimo mechanizmus. Trečiasis scenarijus: jei nuostolių mastas viršytų savivaldybės rezervo galimybes, savivaldybei praktiškai svarbus galėtų tapti Vyriausybės rezervo mechanizmas pagal Biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnį, tačiau tik Vyriausybės kompetencijos ribose ir jos nutarimu. Tarybos posėdžio nukėlimas į 2026 m. rugsėjo 15 d. savaime neužkerta kelio mero rezervo naudojimui, nes pagal pateiktą mero rezervo normą lėšas skirsto meras, o taryba nustato naudojimo tvarką ir tvirtina biudžetinius sprendimus. Praktiškai ši situacija svarbi trims grupėms: nukentėjusiems asmenims ar subjektams, nes rezervo lėšos gali padengti tik dalį nuostolių; savivaldybės administravimui, nes išlaidos turi būti susietos su tarybos nustatyta tvarka ir programa; tarybai, nes ji atsako už biudžeto struktūros ir asignavimų plano patvirtinimą. Teisinis ginčo centras būtų ne tai, ar gaisro padariniams apskritai galima naudoti mero rezervą, o tai, ar konkretus 108,5 tūkst. eurų panaudojimas atitiko tarybos nustatytą tvarką, patvirtinto rezervo ribas ir pasirinktą programinę paskirtį

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne abstrakti „Vyriausybės teisėtumo“ patikra, o tai, ar konkretaus teisės akto priėmimo eiga dėl Vyriausybės programos atitiko konstitucinį ir įstatyminį Vyriausybės sudarymo bei programos pateikimo modelį. Šis klausimas spręstinas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktus, Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo Nr. XIII-3096 pakeitimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 95 straipsnį ir 106 straipsnį. Pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą Ministras Pirmininkas sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui, pagal 2 punktą teikia siūlymus dėl ministrų skyrimo ir atleidimo, o pagal 7 punktą teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą. Todėl ginčas kyla dėl to, ar programos projekto įregistravimas 2026 m. liepos 3 d., kai Respublikos Prezidento dekretas dėl Vyriausybės sudėties pasirašytas 2026 m. liepos 6 d., gali būti laikomas tinkamu Vyriausybės programos pateikimu pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnį. Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis šį klausimą nukreipia į Vyriausybės įstatymą, nes nustato, kad Vyriausybės programa rengiama ir tvirtinama vadovaujantis būtent juo. Konstitucinio Teismo procesinis kelias būtų grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsniu

Teisinis vertinimas. Vyriausybės įstatymo 24 straipsnyje išskiriami keli Ministro Pirmininko veiksmai: Vyriausybės sudarymas, jos sudėties teikimas Respublikos Prezidentui, siūlymai dėl ministrų ir Vyriausybės programos teikimas Seimui. Šių veiksmų teisinė seka reikšminga todėl, kad programą pagal 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą teikia Ministras Pirmininkas kaip subjektas, atstovaujantis Vyriausybei ir vadovaujantis jos veiklai pagal 24 straipsnio 1 dalį. Jeigu programos registravimas laikomas tik parengiamojo pobūdžio dokumento pateikimu Seimo informacinėje procedūroje, vien jo data nebūtinai sutaptų su galutiniu programos svarstymu Seime. Tačiau jeigu registravimas laikomas pačiu Vyriausybės programos pateikimu Seimui, tuomet kyla problema, ar toks pateikimas galėjo įvykti iki Respublikos Prezidento akto dėl Vyriausybės sudėties. Matomas normų tekstas aiškiai sako, kad Ministras Pirmininkas pirmiausia sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui, o programos teikimas Seimui yra atskira Ministro Pirmininko kompetencijos dalis. Konstitucijos 95 straipsnis taip pat svarbus, nes Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus, o Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras. Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktas nustato, kad Vyriausybė įgyvendina Vyriausybės programą ir tvirtina jos nuostatų įgyvendinimo planą, todėl programa nėra vien politinis tekstas: ji yra būsimos Vyriausybės veiklos pagrindas. Šią reikšmę patvirtina ir pateikta medžiaga dėl Vyriausybės įstatymo projekto Nr. XIIP-1155, kurioje nurodyta, kad Seimas svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti, o Vyriausybė solidariai atsakinga Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą pagal Konstitucijos 96 straipsnio pirmąją dalį. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėta, kad Vyriausybė yra kolegiali bendros kompetencijos institucija, kurią sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ši praktika tiesiogiai svarbi dabartiniam ginčui, nes ji leidžia vertinti, ar programos pateikimo momentu egzistavo kolegiali Vyriausybės sudėtis, su kuria siejama solidari atsakomybė už bendrą veiklą. Jei būtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnį turėtų nurodyti tikslų ginčijamo teisės akto pavadinimą, numerį, priėmimo datą, jį priėmusią instituciją, konkrečius bylos nagrinėjimo pagrindus ir juridinį pagrindimą. Konstitucijos 106 straipsnis leidžia ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių kreiptis dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų, taip pat dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais. Ta pati Konstitucijos 106 straipsnio nuostata numato, kad Respublikos Prezidento teikimas ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Vyriausybės prašymų Konstituciniam Teismui pavyzdžiai pateikti 2024 m. gegužės 29 d. Vyriausybės nutarime Nr. 421, 2024 m. vasario 14 d. Vyriausybės nutarime Nr. 121 ir 1997 m. gruodžio 18 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1429, kuriuo buvo prašoma tirti Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimą dėl Vyriausybės programos. Tai rodo, kad programos patvirtinimo aktas gali būti konstitucinės kontrolės objektas, kai prašymas suformuluojamas kaip teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas, o ne kaip politinės situacijos vertinimas

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra toks, kad ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių iki numatyto termino parengia prašymą, kuriame tiksliai įvardija ginčijamą aktą ir procedūrinį pažeidimą pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnį. Antrasis scenarijus – kreipimasis nepriimamas arba byla nerengiama, jeigu pagal Konstitucijos 106 straipsnį jis būtų grindžiamas ne teisiniais motyvais. Trečiasis scenarijus – Konstitucinis Teismas priima nagrinėti bylą ir vertina, ar Vyriausybės programos pateikimo bei jos tvirtinimo tvarka dera su Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio nustatyta Ministro Pirmininko kompetencijų seka ir su kolegialios Vyriausybės samprata, pabrėžta 1998 m. sausio 10 d. nutarime. Ketvirtasis scenarijus – ginčo reikšmė apsiriboja procedūrine rizika, jeigu nustatoma, kad iki Seimo svarstymo programą jau pristatė tinkamas subjektas po Respublikos Prezidento dekreto pasirašymo. Tolesnė eiga ypač svarbi Seimo nariams, nes būtent jų grupė pagal Konstitucijos 106 straipsnį gali inicijuoti kontrolę, ir Vyriausybei, nes pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą ji įgyvendina programą ir tvirtina jos įgyvendinimo planą. Ji taip pat svarbi Vyriausybės kanceliarijai, nes Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnio 2, 3 ir 7 dalys jai priskiria programos vykdymo stebėsenos, ataskaitų rengimo ir įgyvendinimo plano rengimo organizavimo funkcijas. Teisiškai reikšmingiausias rezultatas būtų ne politinis kaltės paskirstymas, o aiški taisyklė būsimoms Vyriausybėms, kada Vyriausybės programa gali būti registruojama, teikiama ir svarstoma Seime

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar nuteistasis „nusipelnė“ paleidimo, o ar asmeniui, atliekančiam terminuotą laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, pagal pateiktą reguliavimą apskritai gali būti taikomas lygtinis paleidimas. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalį, kuri lygtinį paleidimą sieja su atlikta bausmės dalimi, žema nusikalstamo elgesio rizika arba akivaizdžia pažanga ją mažinant. Tačiau BVK 82 straipsnio 1 dalis veikia tik „išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius“ ir kartu turi būti derinama su BVK 83 straipsniu. BVK 83 straipsnio 3 punktas nustato, kad lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Ta pati kryptis matoma ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 83 straipsnio 2 punkte, kuriame tokia pati asmenų grupė įtraukta į lygtinio paleidimo netaikymo atvejus. Todėl pagal pateiktas normas pagrindinis teisinis konfliktas kyla tarp bendros lygtinio paleidimo paskirties, įtvirtintos BVK pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, ir specialaus draudimo, įtvirtinto BVK 83 straipsnio 3 punkte

Teisinis vertinimas. BVK pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis bausmių vykdymo paskirtį apibrėžia kaip tokios tvarkos nustatymą, kad atlikę bausmę nuteistieji savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Ši paskirtis paaiškina, kodėl BVK 82 straipsnis apskritai leidžia lygtinį paleidimą: jis grindžiamas ne vien aritmetiniu bausmės dalies atlikimu, bet ir nusikalstamo elgesio rizikos vertinimu. Pagal BVK 82 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus atliktina bausmės dalis priklauso nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės: vienas trečdalis, pusė arba du trečdaliai. Vis dėlto šios ribos nėra savarankiška teisė būti paleistam, nes turi būti nustatyta žema rizika arba akivaizdi pažanga ją mažinant. Procedūriškai BVK 85 straipsnio 1 dalis įpareigoja laisvės atėmimo vietų įstaigą likus dvidešimt darbo dienų iki galimo lygtinio paleidimo pateikti komisijai socialinio tyrimo išvadą. Toje išvadoje turi būti informacija apie taikytas resocializacijos priemones, jų rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką ir jos pokyčius bausmės atlikimo metu. BVK 85 straipsnio 2 dalis nustato, kad lygtinio paleidimo komisija per dvidešimt darbo dienų nuo išvados gavimo priima motyvuotą nutarimą taikyti arba netaikyti lygtinį paleidimą. Jeigu nutarimas ar teismo sprendimas dėl lygtinio paleidimo yra vykdytinas, BVK 87 straipsnio 1 dalis įpareigoja laisvės atėmimo vietų įstaigą paleisti nuteistąjį. BVK 87 straipsnio 2 dalis numato dokumentų perdavimą Probacijos tarnybai, o 87 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo paleidimo momento. Taigi pateiktame reguliavime paleidimas nėra vien fizinis išleidimas iš įstaigos: jis susietas su Probacijos tarnybos dalyvavimu ir priežiūros pradžia iš karto nuo paleidimo. BVK pakeitimo įstatymo 94 straipsnio 1 dalis papildomai nustato, kad kitais nei bausmės termino pabaigos pagrindais nuteistasis paleidžiamas tą dieną, kai laisvės atėmimo vietų įstaigoje gaunami reikiami dokumentai. Ankstesnis BVK 158 straipsnio reguliavimas taip pat rodė specialių netaikymo atvejų logiką, o nuo 2013 m. sausio 1 d. jis papildytas punktu dėl asmenų, nuteistų už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Kartu Vyriausybės pozicijoje dėl projekto Nr. XIP-1446 buvo pabrėžta priešinga argumentų grupė: toks draudimas apimtų ir nesunkius nusikaltimus, o lygtinis paleidimas esą yra teismo teisė, ne pareiga. Tame pačiame šaltinyje nurodyta, kad lygtinai paleistas asmuo toliau prižiūrimas, jam teikiama socialinė pagalba ir vykdomos resocializacijos priemonės. Todėl pagal pateiktus šaltinius teisinė sistema remiasi dviem atramomis: specialiu draudimu tam tikroms nusikaltimų kategorijoms ir bendra prielaida, kad prižiūrimas paleidimas gali būti valdomesnis negu paleidimas tik pasibaigus bausmei

Pasekmės. Praktinė pasekmė yra ta, kad kiekvienas toks atvejis pirmiausia priklauso nuo to, ar taikomas BVK 83 straipsnyje įtvirtintas lygtinio paleidimo netaikymo pagrindas. Jeigu jis taikomas, BVK 82 straipsnio bausmės dalių ir rizikos vertinimo mechanizmas šiai asmenų grupei nebeatveria kelio į lygtinį paleidimą. Jeigu kompetentinga institucija turi vykdytiną komisijos nutarimą ar teismo dokumentus, praktinis procesas pereina į BVK 87 straipsnio stadiją: įstaiga paleidžia asmenį ir perduoda dokumentus Probacijos tarnybai. Tokiu atveju visuomenei praktiškai svarbiausia ne pati paleidimo diena, o tai, kad probacija ir intensyvi priežiūra pagal BVK 87 straipsnio 4 dalį turi prasidėti nuo pirmos paleidimo akimirkos. Aukoms ir jų aplinkai svarbu tai, kad pateiktuose šaltiniuose detalizuota komisijos, įstaigos ir Probacijos tarnybos grandinė, bet nėra išplėtota atskira aukų informavimo procedūra. Valstybei ir įstatymų leidėjui ši situacija svarbi todėl, kad BVK 2 straipsnio 2 dalis leidžia teisės aktuose nustatyti nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų įgyvendinimo tvarką tik šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytais pagrindais. Todėl papildomi saugikliai gali būti kuriami kaip aiškios procedūrinės sąlygos, priežiūros tvarka ar pareigos, bet jų pagrindas turi būti įstatyme. Realistiška tolesnė eiga pagal pateiktus šaltinius yra arba draudimo taikymas ir bausmės atlikimas toliau, arba lygtinio paleidimo vykdymas su probacija, jeigu yra galiojantis sprendimas ir reikiami dokumentai. Teisiniu požiūriu lemiamas klausimas lieka ne retorinis vertinimas, o tai, kuri konkreti BVK 82, 83, 85, 87 ir 94 straipsnių schema taikoma konkrečiam nuteistajam

Esmė. Teisinis klausimas yra, kas ir kokiu pagrindu turėtų atlyginti žalą dėl fontano, kaip statinio ar įrenginio, sugriuvimo, kai žuvo trylikametis ir buvo sužaloti kiti asmenys. Jis pirmiausia spręstinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1–2 dalis dėl statinių savininko ar valdytojo atsakomybės, Civilinio kodekso 6.696 straipsnio 1–4 dalis dėl atsakomybės už statinio sugriuvimą, Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 ir 4 dalis dėl deliktinės civilinės atsakomybės, Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1–4 dalis dėl žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju. Procedūriškai reikšmingi ir STR 1.03.01:2016 18.4.2–18.4.5 punktai, nes statinio avarijos atveju turi būti informuojami savivaldybės meras ar jo įgaliotas tarnautojas, statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas, o esant nukentėjusių žmonių – teisėsaugos institucija. Jeigu būtų nustatyti savivaldybės valdžios institucijų neteisėti aktai, aktualūs Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kaip jis perteiktas šaltiniuose, ir Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 2 dalis dėl savivaldybės atstovavimo žalos atlyginimo byloje

Teisinis vertinimas. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį žala, padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar trūkumų, tenka šių objektų savininkui arba valdytojui, nebent jis įrodytų Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Todėl fontano savininkas ar valdytojas būtų pirminis atsakomybės adresatas, o pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad juo laikomas viešame registre nurodytas asmuo. Civilinio kodekso 6.696 straipsnio 1 dalis leidžia atsakomybę nukreipti ir į rangovą, projektuotoją, statinio projekto ekspertizės rangovą ar statybos techninį prižiūrėtoją, jeigu sugriuvimą lėmė projektavimo, konstrukcijų, statybos darbų defektai ar netinkamas žemės gruntas. Šio straipsnio 2–3 dalys numato atleidimo nuo atsakomybės logiką: projektuotojas, ekspertizės rangovas ar techninis prižiūrėtojas gali gintis įrodydami, kad sugriuvimą lėmė rangovo ar užsakovo kalti veiksmai, o rangovas – kad priežastis buvo užsakovo pasirinkto projektuotojo, ekspertizės rangovo ar techninio prižiūrėtojo kaltė arba užsakovo kalti veiksmai. Jei nebūtų galima nustatyti, kurio iš šių asmenų kaltė nulėmė sugriuvimą, pagal Civilinio kodekso 6.696 straipsnio 4 dalį jie atsakytų solidariai. Žuvusiojo ir sužeistųjų reikalavimai būtų deliktiniai, nes Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis deliktinę atsakomybę apibrėžia kaip prievolę dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais. Sužeistieji pagal Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalį galėtų reikalauti visų patirtų nuostolių ir neturtinės žalos, o pagal 2 dalį nuostoliai apimtų negautas pajamas ir sveikatos grąžinimo išlaidas. Jeigu po teismo sprendimo sveikata pablogėtų, Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 3 dalis suteiktų teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų, išskyrus atvejį, kai žala jau atlyginta konkrečia vienkartine suma. Neturtinės žalos klausimu šaltiniuose nurodyta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taisyklė, kad ji atlyginama įstatymų nustatytais atvejais, o visada – kai padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, kaip nurodyta šaltinyje, pabrėžia, kad neturtinė žala turi būti realiai patirta ir negali būti tapatinama su menkiausiu trumpalaikiu neigiamu poveikiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024 akcentuoja, kad turtinė žala turi būti reali ir įrodyta objektyviais duomenimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-594/2024 ir 2025 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-381/2025, kaip pateikta šaltiniuose, reikšmingos dėl reikalavimo neturtinę žalą individualizuoti taip, kad būtų parinkta teisinga piniginė satisfakcija. Jeigu įvykis būtų nagrinėjamas kaip nusikalstama veika, Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio taisyklė leistų asmeniui, patyrusiam turtinę ar neturtinę žalą, baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims

Pasekmės. Praktiškai pirmas scenarijus būtų reikalavimų reiškimas fontano savininkui ar valdytojui pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį, nes būtent ši norma tiesiogiai apima žalą dėl statinio ar įrenginio sugriuvimo. Antras scenarijus – atsakomybės išplėtimas rangovui, projektuotojui, projekto ekspertizės rangovui ar statybos techniniam prižiūrėtojui pagal Civilinio kodekso 6.696 straipsnį, jei sugriuvimo priežastis būtų susieta su defektais ar netinkama priežiūra. Trečias scenarijus būtų savivaldybės atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio logiką ir atstovavimas pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 2 dalį, jeigu žala būtų siejama ne vien su objekto būkle, bet ir su savivaldybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu. Sužeistiesiems svarbiausia būtų dokumentuoti gydymo, priežiūros ir kitas sveikatos grąžinimo išlaidas, nes Civilinio kodekso 6.283 straipsnis tokias išlaidas sieja su atlyginamais nuostoliais. Žuvusio vaiko artimiesiems teisiškai reikšminga tai, kad gyvybės atėmimo atveju šaltiniuose nurodytas neturtinės žalos atlyginimo pagrindas, o jos dydis turėtų būti individualizuojamas pagal konkrečias pasekmes. Institucijoms svarbu laikytis STR 1.03.01:2016 18 punkte nustatyto informavimo modelio, nes avarijos aplinkybių fiksavimas lems, ar atsakomybė liks savininkui ar valdytojui, ar bus nukreipta ir į statybos proceso dalyvius. Galutinis ginčas greičiausiai suktųsi ne dėl paties žalos fakto, nes žinia nurodo mirtį ir sužalojimus, o dėl atsakingų asmenų rato, priežastinio ryšio ir turtinės bei neturtinės žalos dydžio pagrindimo

Esmė. Teisinis klausimas yra, ar 2019–2022 m. tarybos nario veiklai skirtos ir T. Budrikio gautos lėšos turėjo teisinį pagrindą, o jo nesant, ar jos grąžintinos savivaldybės administracijai. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.242 straipsnį, nustatantį pareigą atlyginti nepagrįstą praturtėjimą, ir pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 10 bei 12 straipsnius, apibrėžiančius tarybos nario pareigas ir apmokėjimą už tarybos nario veiklą. Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnyje tarybos nariui nustatytos pareigos dalyvauti tarybos, komitetų ir komisijų posėdžiuose, deklaruoti interesų konfliktą, priimti gyventojus ir atsiskaityti jiems. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad tarybos nariui atlyginama už darbo laiką atliekant tarybos nario pareigas, o atlyginimas apskaičiuojamas pagal faktiškai dirbtą laiką ir reglamente nustatytą jo apskaičiavimo tvarką. Todėl tikslus civilinis klausimas yra ne tai, ar padaryta nusikalstama veika, bet ar konkrečios išmokos buvo susietos su teisės aktuose numatyta tarybos nario veikla ir turėjo pakankamą teisinį pagrindą

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą žinią prokuratūra, įvertinusi išlaidų ataskaitas ir jas pagrindžiančius dokumentus, nenustatė pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tačiau civilinis teismas atskirai vertino nepagrįstai gautų išmokų klausimą ir priteisė savivaldybės administracijai 574 eurus. Toks rezultatas dera su Civilinio kodekso 6.242 straipsnio 1 dalimi: be teisinio pagrindo kito asmens sąskaita praturtėjęs asmuo privalo atlyginti tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Šiuo atveju savivaldybės administracijos naudai priteista suma yra civiliniu sprendimu nustatytas nepagrįsto gavimo dydis. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnis tarybos nario apmokėjimą sieja su tarybos nario pareigų atlikimu, faktiškai dirbtu laiku ir savivaldybės reglamentu, todėl išmokų teisėtumas priklauso nuo jų atitikties šioms sąlygoms. Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnis svarbus todėl, kad jis apibrėžia, kokios pareigos sudaro tarybos nario veiklos turinį. Jei išmokos neatitiko tokios veiklos arba nebuvo tinkamai pagrįstos, civiliniu požiūriu jos galėjo būti laikomos gautomis be pakankamo teisinio pagrindo. Savivaldybės tarybos kompetencijos dalis matyti iš Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio, nes būtent tarybos sprendimu nustatomas tarybos narių atlyginimo dydis įstatymo ribose, o reglamente nustatoma faktiškai dirbto laiko trukmės apskaičiavimo tvarka. Be to, Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 13 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 11, 13, 20 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis rodo savivaldybių tarybų pareigą laiku priimti įgyvendinamuosius teisės aktus. Tai reiškia, kad tarybos nario išmokų tvarka negali būti vien faktinis administravimo įprotis: ji turi remtis įstatymu, tarybos sprendimu ir reglamente nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.242 straipsnio 2 dalis leistų atsižvelgti į praturtėjimo sumažėjimą tik tiek, kiek tai kyla iš matomos normos ir būtų susiję su priežastimis, už kurias asmuo neatsako. Civilinio kodekso 6.242 straipsnio 3 dalis taip pat apibrėžia ribą, kada praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jei nuostolių patyrusi šalis pati dėl savo kaltės neįgyvendino teisių ir kitas asmuo praturtėjo dėl jos veiksmų, atliktų išimtinai jos interesais ir rizika. Vis dėlto priimtas civilinis sprendimas reiškia, kad teismas konkrečiai 574 eurų sumai pripažino grąžinimo pagrindą savivaldybės administracijos naudai

Pasekmės. Praktinė pasekmė T. Budrikiui yra pareiga grąžinti 574 eurus, nes ši suma civilinio proceso tvarka pripažinta nepagrįstai gautomis lėšomis. Savivaldybės administracijai tai reiškia teisę gauti priteistą sumą kaip civilinį turinį turintį reikalavimą pagal Civilinio kodekso 6.242 straipsnį. Baudžiamosios atsakomybės netaikymas nepanaikina civilinio grąžinimo, nes šie klausimai pagal pateiktus faktus buvo spręsti skirtingais teisiniais pagrindais. Toliau svarbiausia praktinė kryptis yra civilinio sprendimo įvykdymas ir savivaldybės vidaus tvarkų taikymas taip, kad tarybos nario veiklos apmokėjimas būtų siejamas su Vietos savivaldos įstatymo 10 ir 12 straipsniuose nurodytomis pareigomis bei faktiškai dirbtu laiku. Savivaldybės tarybai ir administracijai ši situacija svarbi dėl reglamento, įgyvendinamųjų teisės aktų ir išlaidų pagrindimo dokumentų reikšmės. Tarybos nariams ji svarbi todėl, kad net ir nesant baudžiamosios atsakomybės išlieka civilinė rizika grąžinti lėšas, jei jų gavimas neatitinka nustatyto teisinio pagrindo. Gyventojams ir savivaldybės biudžetui tai svarbu kaip savivaldybės lėšų susigrąžinimo mechanizmas, kai teismas nustato nepagrįstą išmokų gavimą

Esmė. Tikslus teisinis klausimas – ar Naujojoje gatvėje fiksuojamas 150 km/h greitis, galimos gatvės lenktynės ir pasikartojantys įskaitiniai eismo įvykiai kvalifikuotini kaip administraciniai nusižengimai, ar, atsiradus žmogaus sveikatos sužalojimui arba mirčiai, pereinama į baudžiamąją atsakomybę. Pagrindinės normos yra Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 416 straipsnis dėl nustatyto greičio viršijimo, ANK 420 straipsnis dėl pavojingo ir chuliganiško vairavimo bei vairavimo neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse, ANK 459 straipsnio 2–3 dalys dėl kelių saugumo reikalavimų ir techninių eismo reguliavimo priemonių, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnis dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo. Administracinės atsakomybės taikymo ribas nustato ANK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys: veika turi būti uždrausta galiojančiame teisės akte, asmuo turi būti kaltas, o jo veika turi atitikti konkretaus administracinio nusižengimo požymius. Kelių eismo taisyklių 1 punktas nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 2 punktas įtvirtina, kad kiti eismą keliuose reguliuojantys teisės aktai negali prieštarauti Kelių eismo taisyklėms. BK 251 straipsnis šiai situacijai nėra pagrindinė norma, nes pateikta žinia kalba ne apie viešojo ar krovininio transporto priemonės užgrobimą, o apie kelių eismo saugumo pažeidimus. Baudžiamojo proceso prasme reikšmingi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis dėl daiktų bei dokumentų pateikimo, BPK 99–100 straipsniai dėl procesinių terminų ir BPK 212 straipsnis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindų

Teisinis vertinimas. Jeigu Naujojoje gatvėje leistinas greitis yra 50 km/h, 150 km/h važiavimas reikštų nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 50 km/h, todėl pagal ANK 416 straipsnio 6 dalį vairuotojui taikytina 450–550 eurų bauda, o teisės vairuoti neturinčiam asmeniui – 450–700 eurų bauda. Jeigu toks važiavimas buvo ne vien greičio viršijimas, bet dalyvavimas neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse arba kelių grėsmę eismo saugumui keliančių Kelių eismo taisyklių pažeidimų seka, papildomai aktuali ANK 420 straipsnio 1 dalis, nustatanti 170–230 eurų baudą vairuotojams ir 450–600 eurų baudą teisės vairuoti neturintiems asmenims. Kai pažeidimas daromas dėl chuliganiškų paskatų ir kelia pavojų eismo saugumui arba žmonių saugumui, taikytina ANK 420 straipsnio 2 dalis, pagal kurią vairuotojams skiriama 450–550 eurų bauda, o teisės vairuoti neturintiems asmenims – 750–1000 eurų bauda. Administracinė atsakomybė negali būti grindžiama vien bendra gatvės reputacija ar gyventojų nusiskundimais: pagal ANK 2 straipsnio 4 dalį atsako tik tas asmuo, kurio konkreti veika atitinka kodekse nustatytus požymius. Todėl policijos fiksuoti 110 greičio viršijimo atvejų per 2026 m. pirmąjį pusmetį teisiškai reikšmingi kaip atskiri individualūs nusižengimai, o ne kaip kolektyvinė Naujosios gatvės problema. Jeigu dėl greičio viršijimo ar kito Kelių eismo taisyklių pažeidimo įvyksta eismo įvykis ir kitam žmogui nesunkiai sutrikdoma sveikata, taikomas BK 281 straipsnio 1 dalies modelis. Jeigu dėl tokio pažeidimo kitam žmogui sunkiai sutrikdoma sveikata, kvalifikacija pereina prie BK 281 straipsnio 3 dalies, numatančios baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Jeigu vairuotojas buvo neblaivus ar apsvaigęs, BK 281 straipsnio 2 ir 4 dalys numato griežtesnę atsakomybės struktūrą, priklausomai nuo padarinių. Žinioje minimas 2022 m. atvejis, kai BMW lėkė 128 km/h greičiu ir žuvo taksi vairuotojas, pagal pateiktas normas pirmiausia vertintinas per BK 281 straipsnio prizmę, nes esminis skiriamasis požymis yra eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogui kilusių padarinių ryšys. Naujosios gatvės gyventojų nurodomas transporto keliamas triukšmas pateiktų šaltinių sistemoje nėra savarankiškai išplėtotas specialia triukšmo norma, tačiau kaip transporto priemonių eksploatavimo ir kontrolės faktinė aplinkybė jis gali būti reikšmingas tada, kai siejamas su konkrečiu vairuotojo pažeidimu. Savivaldybės svarstomos techninės priemonės – radarai, greičio jutikliai prieš sankryžas ar šviesoforų valdymas pagal greitį – patenka į techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo lauką, kuriam aktuali ANK 459 straipsnio 3 dalis dėl tokių priemonių įrengimo ar nuėmimo derinimo su policija ir kitomis teisės aktuose nurodytomis institucijomis. ANK 459 straipsnio 2 dalis taip pat svarbi, nes ji nustato atsakomybę už reikalavimų prižiūrėti kelius ir kelio įrenginius taip, kad jie būtų saugūs eismui, pažeidimą arba nesiėmimą priemonių laiku uždrausti ar apriboti eismą ruožuose, kurių naudojimas kelia grėsmę eismo saugumui. Tai reiškia, kad policijos kompetencija pirmiausia susijusi su konkrečių vairuotojų pažeidimų fiksavimu ir atsakomybės inicijavimu, o savivaldybės sprendimai dėl infrastruktūros turi būti vertinami pagal kelių saugumo ir techninių eismo reguliavimo priemonių režimą. Jeigu po eismo įvykio pradedamas baudžiamasis procesas, proceso dalyviai ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys pagal BPK 98 straipsnį gali pateikti tyrimui reikšmingus daiktus bei dokumentus, pavyzdžiui, duomenis apie greitį, vaizdo įrašus ar kitus fiksavimo duomenis. BPK 99–100 straipsniai reikšmingi nustatant procesinių veiksmų atlikimo laiką ir terminų skaičiavimą, o BPK 212 straipsnis apibrėžia, kada ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas

Pasekmės. Pirmasis praktinis scenarijus – toliau taikoma administracinė kontrolė: už greičio viršijimą skiriamos ANK 416 straipsnyje numatytos sankcijos, o lenktyniavimo ar pavojingo vairavimo atvejais taikomas ANK 420 straipsnis. Antrasis scenarijus – įvykus eismo įvykiui su sveikatos sutrikdymu, atsakomybė persikelia į BK 281 straipsnio taikymo lauką, todėl lemiami tampa pažeidimo pobūdis, vairuotojo būsena ir padariniai nukentėjusiajam. Trečiasis scenarijus – savivaldybė pasirenka technines greičio ribojimo ar fiksavimo priemones, tačiau jų įrengimas turi būti derinamas pagal ANK 459 straipsnio 3 dalyje nurodytą techninių eismo reguliavimo priemonių režimą. Ketvirtasis scenarijus – jeigu kelio ruožo naudojimas dėl faktinių aplinkybių kelia grėsmę eismo saugumui, institucijų neveikimas gali būti vertinamas per ANK 459 straipsnio 2 dalį. Vairuotojams ši situacija praktiškai svarbi tuo, kad vienkartinis 150 km/h greitis miesto gatvėje gali reikšti ne tik baudą už greičio viršijimą, bet ir pavojingo ar chuliganiško vairavimo kvalifikavimo riziką. Gyventojams svarbiausia, kad jų skundai ir pateikiami duomenys gali tapti faktine medžiaga konkretiems pažeidimams tirti, ypač kai jie susiejami su identifikuojama transporto priemone ar įvykiu. Savivaldybei ir policijai teisinė reikšmė ta, kad vien papildomų akcijų neužtenka pakeisti norminio vertinimo: konkrečių vairuotojų atsakomybė taikoma individualiai, o infrastruktūrinės priemonės turi būti diegiamos laikantis kelių saugumo ir derinimo reikalavimų

Esmė. Teisinis klausimas yra toks: ar 2026 m. liepos 24–26 d. Visagine planuojamos kompleksinės šaulių pratybos kvalifikuotinos kaip pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, civilinės saugos mokymo ir pratybų priemonė, ir kokias pareigas dėl jų turi organizatoriai, savivaldybė, dalyvaujančios institucijos bei gyventojai. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 1–3 punktus, 13 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnį, 21 straipsnį, 25 straipsnį, 26 straipsnį, 33 straipsnį ir 36 straipsnį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį civilinė sauga apima institucijų, įstaigų, ūkio subjektų ir gyventojų pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms, veiksmus joms gresiant ar susidarius, jų likvidavimą ir padarinių šalinimą. Todėl žinioje aprašytos pratybos teisiškai svarbios ne vien kaip viešas renginys, bet kaip praktinis pasirengimo ir sąveikos patikrinimas, kai mieste gali būti imituojami garsiniai signalai, šūviai, dūmai, ginkluotų dalyvių ir transporto judėjimas

Teisinis vertinimas. Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms rengiamasi siekiant užtikrinti įvykių, ekstremaliųjų įvykių likvidavimą, krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymą, padarinių šalinimą, paieškos, gelbėjimo ir neatidėliotinus darbus bei gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimą. To paties straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 3 dalies 3 punktas pasirengimo turiniu laiko krizių valdymo ir civilinės saugos mokymą bei gyventojų švietimą. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalis tokį mokymą sieja su pasirengimu įvykių, ekstremaliųjų įvykių likvidavimui, krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymui, padarinių šalinimui, paieškos, gelbėjimo ir neatidėliotiniems darbams, taip pat nurodo, kad į mokymą integruojamas pasirengimo karinėms ir hibridinėms grėsmėms turinys. Tai tiesiogiai atitinka pratybų „Saugi grandinė 3“ pobūdį, nes žinioje minimi šauliai, policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Viešojo saugumo tarnyba, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Lietuvos kariuomenė, savivaldybė ir infrastruktūros subjektas. Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad krizių valdymo ir civilinės saugos pratybos yra šio mokymo dalis, o 26 straipsnio 2 dalis apibrėžia jų paskirtį: tariamomis ekstremaliosios situacijos ar krizės sąlygomis tikrinti planuose numatytus veiksmus ir procedūras, tobulinti sprendimų priėmimą bei praktiškai mokytis organizuoti krizių valdymą, gelbėjimo ir neatidėliotinus darbus. Todėl teisinė pratybų ašis yra ne realios ekstremaliosios situacijos paskelbimas, o pasirengimo patikrinimas imituojamomis sąlygomis. Vyriausybės 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1317 pakeitimo 4.4–4.6 punktai atskiria valstybės lygio, savivaldybės lygio ir ministerijų ar kitų valstybės institucijų civilinės saugos pratybas pagal jų paskirtį, todėl konkreti pratybų rūšis priklausytų nuo to, kieno pasirengimas ir kokio lygio ekstremaliosios situacijos valdymas tikrinamas. Žinioje nurodyta, kad pratybas organizuoja Lietuvos šaulių sąjungos Plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-oji rinktinė, tačiau dalyvauja ir savivaldybė bei valstybės institucijos, todėl pagal pateiktas normas svarbiausia yra šių subjektų sąveika ir kompetencijos ribų laikymasis. Savivaldybės vaidmuo grindžiamas Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį meras organizuoja pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms savivaldybėje ir šios veiklos koordinavimą. Kartu 26 straipsnio 4 dalies 1 punktas savivaldybės administracijos direktoriui priskiria savivaldybės lygio civilinės saugos pratybų organizavimą, o 26 straipsnio 4 dalies 2 punktas – savivaldybės įstaigų, savivaldybės viešųjų įstaigų ir savivaldybės valdomų įmonių dalyvavimo valstybės lygio pratybose užtikrinimą pagal kompetenciją. Dalyvaujančios valstybės institucijos pagal 26 straipsnio 3 dalį civilinės saugos pratybas organizuoja pagal kompetenciją ir dalyvauja atitinkamose pratybose. Gyventojams šios pratybos savaime nesukuria pareigos nutraukti įprastą veiklą, nes žinioje aiškiai nurodoma, kad kasdienė veikla neturėtų būti trikdoma, o pratybų metu bus laikomasi priešgaisrinės saugos, aplinkosaugos ir kelių eismo taisyklių. Vis dėlto pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą gyventojai privalo savo veikla nesukelti pavojaus gyvybei, sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdyti viešosios tvarkos, o pagal 19 straipsnio 2 dalies 2 punktą pranešti numeriu 112 apie įvykį, ekstremalųjį įvykį, gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją. Ši pareiga svarbi būtent todėl, kad pratybų imitacijos gali būti panašios į realaus pavojaus požymius, tačiau viešas išankstinis pranešimas leidžia gyventojams atskirti planuotą mokymą nuo netikėto įvykio. Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia gyventojams teisę būti perspėtiems apie gresiančią ar susidariusią krizę ar ekstremaliąją situaciją ir gauti rekomendacijas, kaip elgtis, tačiau nagrinėjamu atveju žinia yra informavimas apie planuojamas pratybas, o ne perspėjimas apie jau gresiančią ar paskelbtą ekstremaliąją situaciją. 36 straipsnio 1 dalyje nustatytas nedelsiamas perspėjimas taikomas gresiančiai, susidariusiai ar paskelbtai ekstremaliajai situacijai, todėl pratybų metu jis taptų aktualus tik tada, jeigu imituojamą veiklą pakeistų realus pavojus. 33 straipsnio 1 dalis apibrėžia mero veiksmus gresiant ar susidarius savivaldybės lygio ekstremaliajai situacijai: sušaukti operacijų centrą, spręsti dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo, organizuoti perspėjimą, telkti civilinės saugos pajėgas ir, esant pagrindui, spręsti dėl evakavimo. Tačiau iš žinios matyti suplanuotos pratybos nuo 2026 m. liepos 24 d. 12.00 val. iki 2026 m. liepos 26 d. 19.00 val., todėl 33 straipsnio mechanizmas čia yra foninė kompetencijos riba, o ne automatiškai pradedama procedūra. Įstatymo 4 straipsnio 1 punktas įtvirtina prevencijos ir pasirengimo principą, 4 straipsnio 2 punktas – saugumo ir paramos principą, o 4 straipsnio 3 punktas – teritorinį principą, pagal kurį pasirengimas apima visus gyventojus pagal administracinį suskirstymą. Dėl to savivaldybės viešas pranešimas apie pratybų laiką, vietovę, galimus garsus, dūmus, ginkluotus dalyvius ir transporto judėjimą yra teisiškai reikšminga prevencinė priemonė, mažinanti klaidingų pavojaus interpretacijų ir viešosios tvarkos sutrikdymo riziką

Pasekmės. Pirmas realistiškas scenarijus – pratybos įvyksta suplanuotu laiku, dalyvaujančios institucijos patikrina sąveiką, o gyventojams praktinė pasekmė apsiriboja didesniu matomu judėjimu, garsiniais ir dūmų imitacijos elementais. Antras scenarijus – pratybų metu išryškėja organizacinių procedūrų ar informavimo trūkumų, kurie pagal 21, 25 ir 26 straipsnių logiką turėtų būti panaudoti pasirengimo planams, mokymui ir institucijų veiksmų derinimui gerinti. Trečias scenarijus – pratybų metu ar jų aplinkoje atsiranda realus įvykis arba ekstremaliosios situacijos grėsmė; tuomet aktualūs tampa 19 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai, 33 straipsnio 1 dalis ir 36 straipsnio 1 dalis dėl pranešimo, teisėtų sprendimų vykdymo, operacijų centro, perspėjimo ir galimo pajėgų telkimo. Praktiškai tai svarbu gyventojams ir miesto svečiams, nes jie iš anksto žino, kad 2026 m. liepos 24–26 d. matomi pratybų požymiai savaime nėra ekstremalioji situacija, bet realų pavojų vis tiek reikia vertinti pagal faktines aplinkybes ir pranešti numeriu 112. Savivaldybei tai svarbu kaip pasirengimo koordinavimo ir informavimo pareigų įgyvendinimas pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 13, 21, 25, 26 ir 36 straipsnius. Dalyvaujančioms institucijoms ir įstaigoms tai yra kompetencijų, procedūrų, sprendimų priėmimo ir tarpusavio sąveikos patikrinimas tariamomis krizės ar ekstremaliosios situacijos sąlygomis. Kadangi pagal 2024 m. lapkričio 15 d. įsigaliojusius pakeitimus civilinės saugos sąvoka apima ir ypatingos svarbos subjektų pasirengimą užtikrinti atsparumą, o įgyvendinamieji aktai dėl tokių subjektų ir pareigybių turėjo būti priimti iki 2026 m. sausio 16 d., gegužės 16 d. ir liepos 16 d., infrastruktūros dalyvių įtraukimas į tokias pratybas gali turėti praktinę reikšmę ir būtinosioms paslaugoms užtikrinti

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar „Kimi K3“ technologiškai prilygsta uždariems modeliams, o kokios pareigos atsiranda Lietuvos subjektams, kai galingas dirbtinio intelekto modelis pradedamas diegti savarankiškai ir naudojamas su organizacijos duomenimis. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, 2 straipsnio 17 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo priedą, kuriame nurodytas Reglamentas (ES) 2024/1689, Dirbtinio intelekto aktas. Institucinė ašis yra Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 122 punktas, pagal kurį valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija atlieka nacionalinės kompetentingos institucijos, notifikuojančiosios institucijos, funkcijas pagal Reglamento (ES) 2024/1689 28 straipsnio 1 dalį ir 70 straipsnio 1 dalį. Jeigu modelio naudojimas apima asmens duomenis, taikytini Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 1 straipsnis, 5 straipsnio f punktas, 24 straipsnis ir 32 straipsnis. Todėl teisinė analizė pirmiausia krypsta į diegėjo atsakomybę už duomenų saugumą, įrodomą atitiktį, institucijų kompetenciją ir modelio naudojimo organizacinę kontrolę

Teisinis vertinimas. Žinioje aprašomas perėjimas nuo debesijos paslaugos prie atsisiunčiamo ir savarankiškai valdomo modelio teisiškai reiškia, kad atsakomybės centras gali pasislinkti į modelį diegiančią organizaciją. Pagal BDAR 24 straipsnio 1 dalį duomenų valdytojas privalo įgyvendinti tinkamas technines ir organizacines priemones ir galėti įrodyti, kad duomenys tvarkomi laikantis reglamento. Tai ypač svarbu, kai modelis naudojamas banko, sveikatos, viešojo sektoriaus ar kitos organizacijos procesuose, nes pats modelio atsisiuntimas nepanaikina pareigos vertinti duomenų tvarkymo pobūdį, aprėptį, kontekstą, tikslus ir pavojus fizinių asmenų teisėms bei laisvėms. BDAR 5 straipsnio f punktas įtvirtina vientisumo ir konfidencialumo principą, todėl organizacija turi užtikrinti apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo, neteisėto tvarkymo, netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo. BDAR 32 straipsnio 1 dalis šią pareigą sukonkretina: gali būti reikalingas šifravimas, pseudonimų suteikimas, sistemų konfidencialumo, vientisumo, prieinamumo ir atsparumo užtikrinimas, atkūrimo galimybės ir reguliarus saugumo priemonių veiksmingumo vertinimas. Vadinasi, Lietuvos įmonė, diegianti tokį modelį savo infrastruktūroje, turi turėti ne tik techninį pajėgumą jį paleisti, bet ir valdymo sistemą, leidžiančią pagrįsti, kodėl pasirinktos priemonės atitinka rizikos lygį. Technologijų ir inovacijų įstatymo 2 straipsnio 17 dalis papildomai reiškia, kad šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžiamos Reglamente (ES) 2024/1689, todėl nacionalinis reguliavimas turi būti skaitomas kartu su Dirbtinio intelekto aktu. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punktą valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija įgyvendina priemones, susijusias su inovatyviais viešaisiais pirkimais ir ikiprekybiniais pirkimais, bei teikia metodinę pagalbą. Tai praktiškai svarbu viešajam sektoriui, kuris norėtų pirkti ar išbandyti dirbtinio intelekto sprendimus, nes pirkimo procedūroje negali būti vertinama vien modelio galia ar kaina. Pagal 14 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktus ta pati institucija finansuoja taikomuosius mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacinę veiklą, įgyvendina ūkio subjektų bei mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo priemones ir koordinuoja dalyvavimą Europos Sąjungos bei tarptautinėse programose. Todėl nacionalinė kompetencija apima ne tik kontrolę, bet ir inovacijų ekosistemos kūrimą, kai modeliai pritaikomi lietuvių kalbai, viešojo sektoriaus procesams ar organizacijų duomenims. Vyriausybės nutarimo Nr. 982 1 punktu Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra įgaliota atlikti Technologijų ir inovacijų įstatymo 14 straipsnyje nurodytos institucijos funkcijas, išskyrus nurodytą išimtį, todėl ši institucija yra praktinis kontaktas įstatyme nurodytoms funkcijoms. Kai modelio diegimas siejamas su valstybės parama, Technologijų ir inovacijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 121 punktas leidžia vertinti, ar ūkio subjekto veikla turi didelį ir inovacijomis grindžiamą verslo plėtros potencialą. Jeigu diegimas susijęs su tarptautinės įmonės darbuotojų informavimo procedūromis, Europos darbo tarybų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis įpareigoja centrinę ar kito lygmens vadovybę laiku teikti informaciją ir atsakyti už jos teisingumą. To paties įstatymo 11 straipsnio 2–4 dalys leidžia susipažinti su komercine ar profesine paslaptimi, kai ji būtina pareigoms atlikti, tačiau kartu nustato neatskleidimo pareigą ir galimybę raštu atsisakyti suteikti informaciją, jeigu jos atskleidimas galėtų labai pakenkti įmonei ar jos veiklai. Pagal Europos darbo tarybų įstatymo 11 straipsnio 5 dalį dėl tokio atsisakymo per vieną mėnesį galima kreiptis į teismą

Pasekmės. Realistiškai pirmasis scenarijus yra atsargus bandomasis diegimas, kai organizacija riboja duomenų apimtį, dokumentuoja valdymo priemones ir tikrina saugumo priemonių veiksmingumą pagal BDAR 24 ir 32 straipsnius. Antrasis scenarijus yra viešojo sektoriaus ar valstybės remiamų inovacijų projektų kelias, kuriame reikšmingos tampa Technologijų ir inovacijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 6, 8 ir 121 punktuose nurodytos finansavimo, vertinimo, konsultavimo ir bendradarbiavimo funkcijos. Trečiasis scenarijus yra reguliacinės infrastruktūros stiprinimas, nes 2026 m. gegužės 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 395 Seimui pateikti įstatymų projektai dėl Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto akto įgyvendinimo ir susijusių įstatymų pakeitimų. Praktiškai tai svarbu įmonių vadovams, nes sprendimas atsisiųsti ir valdyti modelį savo infrastruktūroje kartu reiškia pareigą paskirstyti atsakomybę, valdyti asmens duomenų saugumą ir pasirengti įrodyti atitiktį. Tai svarbu viešajam sektoriui, nes inovatyvūs pirkimai ir ikiprekybiniai pirkimai turi būti derinami su metodine pagalba, rizikos vertinimu ir nacionalinių institucijų kompetencija. Tai svarbu darbuotojų atstovams tarptautinėse įmonėse, nes modelių diegimas gali tapti informavimo objektu, bet kartu gali būti ribojamas komercinės ar profesinės paslapties apsauga pagal Europos darbo tarybų įstatymo 11 straipsnį. Todėl „Kimi K3“ tipo modelio teisinė reikšmė Lietuvoje yra ne vien prieinamumas, o tai, ar organizacija geba jo naudojimą įtraukti į BDAR, Technologijų ir inovacijų įstatymo ir Dirbtinio intelekto akto įgyvendinimo sistemą

Esmė. Teisinis klausimas – kokiomis sąlygomis darbdavys gali mokėti mažesnius nei Vyriausybės patvirtinti maksimalūs dienpinigiai ir kokia forma tokie dydžiai turi būti nustatyti. Jis sprendžiamas pagal Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, kurio pateiktose redakcijose numatyta, kad dienpinigiai skaičiuojami pagal maksimalius dydžius arba mažesnius konkrečius dydžius, nustatytus kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Esminė riba pagal šias redakcijas yra ta, kad kolektyvinėje sutartyje arba vietiniame norminiame teisės akte nustatyti dienpinigiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Reikšminga ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostata, kad mažesni konkretūs dydžiai turi būti diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nes būtent ši sąlyga lemia, ar darbdavio pasirinkta mažinimo tvarka yra teisėta. Procedūriniu požiūriu svarbu, kad prieš nustatant dienpinigių dydžius ir jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, o darbuotojai turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą reguliavimą pradinė taisyklė yra maksimalių Vyriausybės patvirtintų dienpinigių mokėjimas, o mažesni dienpinigiai yra leidžiama išimtis, kuri turi būti aiškiai įtvirtinta teisės šaltinyje, susijusiame su darbo santykiais. Kolektyvinė sutartis yra pirminė priemonė mažesniems dydžiams nustatyti, o vietinis norminis arba vidaus administravimo aktas taikomas tada, kai kolektyvinės sutarties nėra. Darbdavys negali apsiriboti individualiu sprendimu dėl konkrečios komandiruotės, jeigu mažesni dydžiai nėra iš anksto nustatyti nurodytame akte ar sutartyje. Mažinimo teisėtumui būtinos trys sąlygos: konkretūs mažesni dydžiai, jų diferencijavimas pagal objektyvius kriterijus ir ne mažesnė kaip 50 procentų maksimalaus dydžio riba. Jeigu mažesni dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimo akte, darbdavio pareiga neapsiriboja akto priėmimu – prieš tai turi būti atliktas informavimas ir konsultavimas, o po priėmimo darbuotojai turi būti raštu supažindinti. Tai reiškia, kad darbuotojas turi teisę iš anksto žinoti, pagal kokį nustatytą dydį bus skaičiuojami dienpinigiai, o darbdavys turi pareigą šią tvarką suformuluoti pakankamai konkrečiai. Pateiktoje Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto redakcijoje „objektyvių kriterijų“ turinys nėra detalizuotas, todėl normos taikymo centras yra ne vien procentinė riba, bet ir pasirinktų kriterijų ryšys su dienpinigių diferencijavimu. Šaltiniuose pateikta ankstesnė redakcija, pagal kurią mažesni dydžiai galėjo būti nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje, taip pat ne mažesni kaip 50 procentų maksimalių dydžių, rodo reguliavimo perėjimą nuo sutartinio mažinimo prie norminio arba kolektyvinio modelio. Renginio organizatoriaus mokamų dienpinigių atveju darbdavio mokami dienpinigiai kartu su organizatoriaus mokamais dienpinigiais negali būti mažesni už konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius. Jeigu renginio organizatorius apmoka visus konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius, darbdavys pagal pateiktą Aprašo 2 punkto reguliavimą neprivalo mokėti dienpinigių. Darbo kodekso 108 straipsnis, kiek jis pateiktas, atskirai reglamentuoja užsienio darbdavio darbuotojo komandiravimą į Lietuvos Respublikos teritoriją teikti paslaugų ir nustato Lietuvos darbo santykių normų taikymą tam tikroms darbo sąlygoms, tačiau ši norma savaime nepakeičia Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte įtvirtintų mažinimo sąlygų

Pasekmės. Praktiškai iki 2026 m. rugsėjo 30 d. ginčai dėl dienpinigių mažinimo pirmiausia suksis apie tai, ar darbdavio nustatyti mažesni konkretūs dydžiai atitinka Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte nurodytą objektyvių kriterijų reikalavimą, 50 procentų ribą ir procedūrinius informavimo, konsultavimo bei rašytinio supažindinimo reikalavimus. Jeigu bent viena iš šių sąlygų neįvykdyta, darbuotojui praktiškai svarbus reikalavimas dėl dienpinigių skirtumo, nes mažesnis mokėjimas netenka norminio pagrindo. Darbdaviui svarbiausia rizika yra ta, kad formaliai nustatyta mažinimo tvarka gali būti nepripažinta pakankama, jeigu joje nėra konkrečių dydžių, kriterijų arba įvykdytos darbuotojų atstovų informavimo ir konsultavimo procedūros. Nuo 2026 m. spalio 1 d., remiantis pateikta žinia, reguliavimo reikšmė persikelia nuo vertinamojo „objektyvių kriterijų“ patikrinimo prie konkrečių ribų ir formalių išankstinio nustatymo sąlygų laikymosi. Darbdaviams tai praktiškai reiškia poreikį iki šios datos peržiūrėti kolektyvines sutartis, vietinius norminius ir vidaus administravimo aktus, kad mažesni dienpinigių dydžiai būtų nustatyti tuo šaltiniu ir tokia apimtimi, kurią leidžia nauja tvarka. Darbuotojams tai svarbu dėl nuspėjamumo: dienpinigių dydis turi būti nustatytas iš anksto, o ne paliekamas vienašališkam sprendimui po komandiruotės ar jos metu. Realistiški scenarijai yra trys: darbdavys palieka maksimalius Vyriausybės dydžius, darbdavys mažina dienpinigius per kolektyvinę sutartį, arba darbdavys tai daro per vietinį norminį ar vidaus administravimo aktą, laikydamasis atitinkamų ribų ir procedūrų. Ginčams, kilusiems dėl laikotarpio iki 2026 m. spalio 1 d., reikšminga išlieka tuo metu galiojusi Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto redakcija su objektyvių kriterijų reikalavimu, o vėlesnė tvarka taikytina tik pagal jos įsigaliojimą ir joje nustatytas sąlygas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar valstybės vadovo įgaliojimai gali nutrūkti vien dėl parlamento priimtos pataisos ir prezidento parašo, ar būtinas vienas iš Konstitucijoje tiesiogiai nustatytų įgaliojimų pasibaigimo pagrindų bei derama procedūra. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 straipsnį Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta tik šiais pagrindais: pasibaigus kadencijai, įvykus pirmalaikiams rinkimams, atsistatydinus, mirus, pašalinus apkaltos tvarka arba Seimui 3/5 visų narių balsų dauguma, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išvadą, konstatavus sveikatos būklės kliūtį. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime byloje Nr. 29/2000 nurodyta, kad kiekviena iš Konstitucijos 88 straipsnio 3–6 punktuose minimų aplinkybių yra teisinis faktas, kuris turi būti nustatytas laikantis deramos teisinės procedūros. Seimo nario įgaliojimų pabaiga atskirai reguliuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 63 straipsnyje, o Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų pabaiga – Konstitucijos 108 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 11 straipsnyje. Todėl analizės ašis yra ne politinis konflikto laimėtojas, o tai, ar įgaliojimų nutraukimas atitinka baigtinius konstitucinius pagrindus, institucijų kompetenciją ir procedūrą

Teisinis vertinimas. Jeigu prezidento parašas pagal situacijos aprašymą reiškė atsistatydinimą, jo teisinė reikšmė būtų vertinama pagal Konstitucijos 88 straipsnio 3 punktą ir minėtą 2002 m. birželio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimą: būtinas ne vien politinis pareiškimas, o įsigaliojęs Respublikos Prezidento aktas, kuriuo jis pareiškia apie atsistatydinimą. Jeigu parašas reiškė tik pataisos promulgavimą, vien toks veiksmas pagal pateiktas normas savaime nepatenka nė į vieną Konstitucijos 88 straipsnyje išvardytą prezidento įgaliojimų nutrūkimo pagrindą. Apkaltos kelias būtų atskiras: Konstitucijos 88 straipsnio 5 punktas sieja įgaliojimų pabaigą su Seimo pašalinimu iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Sveikatos pagrindas taip pat procedūriškai uždaras: pagal Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktą reikia Konstitucinio Teismo išvados ir 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos. Pateiktame reguliavimo aiškinime dėl Rinkimų kodekso projekto nurodyta, kad VRK sprendimas dėl Respublikos Prezidento įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais tokiais atvejais nėra reikalingas, todėl kompetencija koncentruojama konstituciniuose subjektuose, o ne rinkimų administravime. Konstitucinio Teismo teisėjų atveju amžiaus ar kadencijų ribojimo klausimas turi būti tikrinamas per Konstitucijos 108 straipsnyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintus pagrindus: įgaliojimų laiko pabaiga, mirtis, atsistatydinimas, sveikatos būklė arba pašalinimas apkaltos tvarka. Konstitucinio Teismo įstatymo 11 straipsnis papildomai nustato, kad atsistatydinimo atveju sprendimą dėl įgaliojimų nutraukimo priima Seimas Seimo Pirmininko teikimu, o sveikatos atveju reikalingas Konstitucinio Teismo sprendimas ir sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvada. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų sustabdymas pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 10 straipsnį galimas tik Konstitucinio Teismo sprendimu ir tik ten nurodytais pagrindais, įskaitant apkaltos proceso pradėjimą Seime po specialiosios tyrimo komisijos išvados. Sustabdžius teisėjo įgaliojimus, jis netenka Konstitucinio Teismo įstatymo 9 ir 15 straipsniuose nustatytų teisių, įskaitant dalyvavimą posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise ir teisę dalyvauti valstybės institucijų posėdžiuose. Parlamentarų kadencijų ribojimas pagal pateiktus šaltinius turi būti atskirtas nuo Seimo nario įgaliojimų nutrūkimo: Konstitucijos 63 straipsnis išvardija konkrečius esamo mandato pasibaigimo pagrindus, tarp jų kadencijos pabaigą, mirtį, atsistatydinimą, neveiksnumą, apkaltą, rinkimų negaliojimą ar šiurkštų rinkimų įstatymo pažeidimą, nesuderinamą darbą ir pilietybės netekimą. Todėl automatinis esamų parlamentarų pašalinimas vien dėl naujo abstraktaus kadencijų ribojimo pagal pateiktas normas turėtų būti skiriamas nuo teisės būti kandidatu ateityje ribojimo, kurio šie šaltiniai detaliai nereglamentuoja. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pateiktas remiantis Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimu, reiškia, kad valdžios galias riboja Konstitucija, o viena valstybės valdžios institucija negali perimti kitos institucijos konstitucinių įgaliojimų ar jų apriboti įstatymu. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. ir 2002 m. liepos 11 d. nutarimų nuostatos taip pat sieja teisinės valstybės principą su pareiga valstybės institucijoms veikti pagal Konstituciją ir neviršyti joje nustatytų įgaliojimų. Jeigu parlamento pataisa faktiškai panaikintų prezidento ar Konstitucinio Teismo teisėjų konstitucines garantijas nesilaikant specialių įgaliojimų pabaigos pagrindų, pagal šį aiškinimą kiltų valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principo problema. Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnis rodo ir procesinį saugiklį: gavus Seimo nutarimą ištirti įstatymo ar kito Seimo akto atitiktį Konstitucijai, per 3 dienas atliekamas išankstinis tyrimas, o priėmus prašymą nagrinėti ginčijamo akto galiojimas sustabdomas nuo pranešimo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra procedūriškai tvarkingas atsistatydinimas: įsigalioja prezidento aktas dėl atsistatydinimo, ir įgaliojimų pabaiga grindžiama Konstitucijos 88 straipsnio 3 punktu, o ne vien politiniu ultimatumu. Antrasis scenarijus – ginčijamo akto konstitucingumo patikra pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnį, kai priėmus prašymą nagrinėti ginčijamo akto galiojimas būtų sustabdytas nustatyta tvarka. Trečiasis scenarijus – apkaltos procedūra, kuri prezidentui remtųsi Konstitucijos 88 straipsnio 5 punktu, o Konstitucinio Teismo teisėjui – Konstitucijos 108 straipsnio 5 punktu ir Konstitucinio Teismo įstatymo 10–11 straipsniais. Ketvirtasis scenarijus, taikytinas parlamentarams, būtų individualus mandato pasibaigimo pagrindo nustatymas pagal Konstitucijos 63 straipsnį, o ne bendras politinis daugumos sprendimas pašalinti nepageidaujamą deputatų grupę. Tai praktiškai svarbu prezidentui, nes nuo teisinio pagrindo priklauso, ar jo pasitraukimas laikomas atsistatydinimu, pašalinimu apkaltos tvarka ar kitu konstituciniu įvykiu. Tai svarbu Konstitucinio Teismo teisėjams, nes jų statusą saugo atskiri įgaliojimų sustabdymo ir nutraukimo pagrindai. Tai svarbu parlamentui, nes jo politinė dauguma gali veikti tik tiek, kiek jos galių neriboja Konstitucija ir valdžių padalijimo principas. Galiausiai tai svarbu rinkėjams, nes Seimo nario mandato pabaiga ir valstybės vadovo įgaliojimų pabaiga pagal pateiktus šaltinius nėra vien politinės valios klausimai: jų pasekmės kyla tik nustačius konkretų teisinį faktą derama procedūra

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, kaip pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą kvalifikuotini vieši ir individualizuoti grasinimai dirbtinio intelekto įmonių vadovams, darbuotojams ir jų šeimoms, kai jie pereina nuo internetinių pareiškimų prie realaus fizinio priartėjimo, padegimo ar sprogdinimo rizikos. Pagrindinė norma būtų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnis: 145 straipsnio 1 dalis taikoma grasinimui nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o 145 straipsnio 2 dalis – žmogaus terorizavimui grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai bauginant psichine prievarta. Kai grasinama padaryti teroristinį nusikaltimą, aktualus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 250-3 straipsnis, siejamas su 250 straipsnyje nurodytu teroro aktu, įskaitant sprogdinimą, padegimą, didelio masto turto naikinimą ar pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai teroristiniais tikslais. Jei grasinimai virstų realiu sunkiu sveikatos sutrikdymu, būtų taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnis, o neatsargumo atveju – 137 straipsnis. Pasikartojantis taikinių sekimas, kontaktavimas, paraiškų teikimas siekiant įbauginti ar kitoks spaudimas konkretiems asmenims gali būti vertinamas ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148-1 straipsnį dėl neteisėto žmogaus persekiojimo

Teisinis vertinimas. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį vien agresyvi retorika dar nėra pakankama: būtina nustatyti grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą turinį ir pakankamą pagrindą manyti, kad jis gali būti įvykdytas. Žinioje minimas asmens patekimas į „Anthropic“ pastatą ir pareiškimas, kad bus nužudytas generalinis direktorius, pagal pateiktas normas būtų vertinamas kaip individualizuotas grasinimas, kurio realumą sustiprina fizinis priartėjimas prie saugomos erdvės. Grasinimai darbuotojų vaikams taip pat patenka į BK 145 straipsnio logiką, jei jie nukreipti į konkrečius žmones ir sudaro pagrindą manyti, kad gali būti įvykdyti. Kai grasinama sprogdinimu ar padegimu, kvalifikavimo centras gali pereiti į BK 145 straipsnio 2 dalį, nes ši dalis tiesiogiai apima terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą veiką. Pateiktame šaltinyje dėl BK papildymo 167-1 straipsniu nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose Nr. 2K-269-895/2018, 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013 ir 2K-347/2014 patvirtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalis taikoma ne tik sistemingiems grasinimams atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir mažesnio intensyvumo persekiojimo veiksmams, kai sukuriama reali grėsmė ir nesaugumo jausmas. Todėl koordinuotos priekabiavimo kampanijos, doksingas ir pasikartojantis bauginimas būtų teisiškai reikšmingi ne kaip vien fonas, o kaip sistemingumo ir psichinės prievartos požymiai. BK 148-1 straipsnis reikalauja, kad persekiojimas vyktų prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, be teisėto pagrindo ir sukeltų neigiamą poveikį socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai, todėl jis būtų svarbus tada, kai grasinimų taikinys priverstas keisti darbą, gyvenamąją vietą, apsaugos režimą ar kasdienį elgesį. Bandymas susprogdinti gyvenamąją vietą, jeigu jis siejamas su teroristiniais tikslais, pagal BK 250 straipsnio 2 dalį gali būti vertinamas kaip teroro aktas, nes ši norma apima sprogdinimą, padegimą ar didelio masto turto gadinimą, jeigu atsirado ar galėjo atsirasti sunkių padarinių. Atskirai BK 250-3 straipsnis numato atsakomybę už grasinimą padaryti BK 250 straipsnyje nurodytą teroristinį nusikaltimą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Procesiškai svarbu tai, kad pagal BK 145 straipsnio 3 dalį ir BK 148-1 straipsnio 2 dalį atsakomybė galima esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis leidžia nukentėjusiajam, juridiniam asmeniui ar bet kuriam fiziniam asmeniui pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės tyrimui, todėl grasinimų žinutės, paraiškos, manifestai, kamerų įrašai ir apsaugos incidentų dokumentai taptų proceso medžiaga. Pagal BPK 119 ir 120 straipsnius įtariamajam gali būti skiriamos kardomosios priemonės, įskaitant suėmimą, intensyvią priežiūrą, namų areštą, įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, užstatą, dokumentų paėmimą, registravimąsi policijos įstaigoje ar rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kai reikia užtikrinti procesą arba užkirsti kelią naujoms veikoms. Darbdavių pareigų aspektu aktualus BK 176 straipsnis ir jo pakeitimo įstatymo 56 straipsnyje pateikta redakcija: darbdavio ar jo įgalioto asmens baudžiamoji atsakomybė siejama su darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimu bei sunkiu ar mirtinu nelaimingu atsitikimu darbe arba kitokiais sunkiais padariniais. Tai reiškia, kad įmonių sprendimai dėl apsaugos darbuotojų, kamerų ir saugos procedūrų nėra vien komercinė rizikos valdymo priemonė, nes fizinės grėsmės darbuotojams gali įgyti ir baudžiamosios teisės reikšmę. Juridinio asmens atsakomybė pagal BK 20 straipsnį galima tik tais atvejais, kai specialiojoje dalyje ji numatyta, o iš pateiktų normų ji aiškiai numatyta BK 137 straipsnio 4 dalyje, 170-2 straipsnio 2 dalyje ir 250-3 straipsnio 2 dalyje

Pasekmės. Realistiškai pirmasis scenarijus yra ikiteisminis tyrimas dėl BK 145 straipsnio 1 ar 2 dalies, kai incidentas apsiriboja grasinimu, sistemingu bauginimu ar terorizavimu, o tyrimo pradžiai reikšmingas nukentėjusiojo skundas, teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Antrasis scenarijus – kvalifikavimas pagal BK 250-3 straipsnį, jei grasinimai susiję su teroristiniu nusikaltimu ir egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti įvykdyti. Trečiasis scenarijus – BK 250 straipsnio taikymas, kai grasinimas perauga į sprogdinimą, padegimą, sveikatos sutrikdymą ar pavojų daugeliui žmonių teroristiniais tikslais. Ketvirtasis scenarijus – BK 148-1 straipsnio taikymas, kai vadovas ar darbuotojas ne tik gauna pavienį grasinimą, bet sistemingai persekiojamas ir dėl to patiria neigiamą poveikį socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai. Penktasis scenarijus susijęs su įmonės vidaus pareigomis: jeigu darbdavys ar jo įgaliotas asmuo pažeistų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus ir kiltų BK 176 straipsnyje ar jo pakeistoje redakcijoje apibrėžti padariniai, atsakomybės kryptis galėtų pasisukti ir į pačią organizaciją valdančius asmenis. Praktinė reikšmė vadovams ir darbuotojams yra ta, kad jie turi procesinę galimybę teikti grasinimų įrodymus pagal BPK 98 straipsnį ir siekti kardomųjų priemonių taikymo pagal BPK 119–120 straipsnius. Praktinė reikšmė įmonėms yra ta, kad fizinio saugumo, incidentų registravimo ir darbuotojų apsaugos sprendimai tampa svarbūs ne tik reputacijai ar veiklos tęstinumui, bet ir galimam baudžiamajam procesui. Praktinė reikšmė teisėsaugai yra aiški kvalifikavimo riba: pavienis realus grasinimas, sisteminis bauginimas, neteisėtas persekiojimas, teroristinio nusikaltimo grasinimas ir pats teroro aktas pagal pateiktas normas yra skirtingi teisiniai režimai su skirtingomis sankcijomis

Esmė. Teisinis klausimas – ar 2026 m. liepos 24 d. neeilinis Teisėjų tarybos posėdis gali būti teisėtai sušauktas, vykti Nacionalinėje teismų administracijoje ir būti pagrindas priimti galiojančius Teisėjų tarybos nutarimus. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnį, 120 straipsnį ir 121 straipsnį. Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 1 dalį Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Pagal to paties įstatymo 119 straipsnio 2 dalį ją sudaro 15 narių, todėl posėdžio teisėtumui ir balsų skaičiavimui svarbus būtent visų narių skaičius, o ne vien dalyvaujančiųjų skaičius. Teismų įstatymo 121 straipsnio 1 dalis nustato, kad Teisėjų tarybos posėdis yra pagrindinė jos veiklos forma ir kad posėdžiai paprastai vyksta Aukščiausiojo Teismo arba Nacionalinės teismų administracijos patalpose. Neeilinio posėdžio šaukimo pagrindas vertinamas pagal Teismų įstatymo 121 straipsnio 2 dalį, kuri leidžia prireikus šaukti posėdžius Teisėjų tarybos pirmininko arba trečdalio Teisėjų tarybos narių iniciatyva

Teisinis vertinimas. Pranešime nurodyta vieta – Nacionalinė teismų administracija, L. Sapiegos g. 15, Vilniuje – atitinka Teismų įstatymo 121 straipsnio 1 dalyje nurodytą įprastą Teisėjų tarybos posėdžių vietą. Tai, kad posėdis įvardytas kaip neeilinis, savaime dera su Teismų įstatymo 121 straipsnio 2 dalimi, nes ši norma greta kasmėnesinio posėdžių ritmo leidžia šaukti posėdžius esant poreikiui. Jeigu posėdis būtų susijęs su Respublikos Prezidento dekretu dėl kreipimosi patarti dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo, Teismų įstatymo 121 straipsnio 2 dalis nustatytų specialų terminą – posėdis turi būti sušauktas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo dekreto įsigaliojimo. Teismų įstatymo 120 straipsnio 3–5 punktai apibrėžia vieną svarbiausių Teisėjų tarybos kompetencijos blokų: ji motyvuotai pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų ir teismų vadovų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo ir dėl teisėjų skaičiaus teismuose. Tačiau pagal pateiktą žinią darbotvarkė nenurodyta, todėl teisiškai galima vertinti tik posėdžio organizavimo rėmus, o ne konkretaus sprendimo teisėtumą. Medžiaga visiems Teisėjų tarybos nariams turi būti pateikta ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas iki posėdžio pagal Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalį. Kadangi posėdis paskelbtas 2026 m. liepos 24 d., trys darbo dienos iki jo yra 2026 m. liepos 21 d., 22 d. ir 23 d., todėl medžiagos pateikimo riba pagal matomą normą siejasi su 2026 m. liepos 21 d. Posėdis bus teisėtas tik tada, jeigu jame dalyvaus daugiau negu pusė Teisėjų tarybos narių, kaip reikalauja Teismų įstatymo 121 straipsnio 3 dalis. Kadangi Teisėjų tarybą sudaro 15 narių, daugiau negu pusė reiškia bent 8 dalyvaujančius narius. Nutarimai gali būti priimami tik laikantis Teismų įstatymo 121 straipsnio 5 dalies: jie paprastai priimami atviru balsavimu, yra priimti tik jeigu jiems pritaria daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių, juos pasirašo pirmininkas ir sekretorius. Iš 15 narių sudėties išplaukia, kad nutarimui reikia bent 8 balsų „už“, net jeigu posėdyje dalyvautų tik minimalus teisėtam posėdžiui būtinas narių skaičius. Jeigu būtų sprendžiama dėl patarimo Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo, Teismų įstatymo 121 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta 121 straipsnio 5 dalis reikalauja tik atviro balsavimo. Kiti Teisėjų tarybos kompetencijos klausimai pagal Teismų įstatymo 120 straipsnį gali apimti darbo reglamento tvirtinimą, komisijų sudarymą, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Teisėjų garbės teismo klausimus, todėl posėdis nėra vien personalinių patarimų Respublikos Prezidentui forma. Teismų įstatymo 44¹ straipsnio 2 dalis rodo praktinį ryšį su teisėjų darbo organizavimu: dalyvavimas teismų savivaldos institucijų veikloje gali būti pagrindas laikinai sumažinti teisėjo darbo su bylomis krūvį Teisėjų tarybos nustatyta tvarka ir apimtimi

Pasekmės. Jeigu 2026 m. liepos 24 d. posėdyje dalyvaus bent 8 Teisėjų tarybos nariai, bus laikomasi medžiagos pateikimo termino ir nutarimai surinks bent 8 visų narių balsus, priimti nutarimai pagal pateiktas normas turės būti laikomi procedūriškai pagrįstais. Tokie nutarimai pagal Teismų įstatymo 121 straipsnio 5 dalį ne vėliau kaip per tris dienas turi būti paskelbti Nacionalinės teismų administracijos interneto tinklalapyje. Skaičiuojant nuo 2026 m. liepos 24 d., praktinė paskelbimo riba pagal šią normą yra 2026 m. liepos 27 d. Jeigu posėdyje būtų priimtas motyvuotas patarimas Respublikos Prezidentui pagal Teismų įstatymo 120 straipsnio 3 ar 4 punktą, tolesnė eiga būtų svarbi konkretiems teisėjams, pretendentams ar teismų vadovams, nes Teismų įstatymo 33 straipsnyje skyrimas siejamas su Respublikos Prezidento sprendimu ir Teisėjų tarybos patarimu. Jeigu būtų svarstomi komisijų, drausmės ar Teisėjų garbės teismo klausimai, praktinė reikšmė pirmiausia tektų teismų savivaldos institucijų sudėčiai ir jų vėlesniam veikimui pagal Teismų įstatymo 120 straipsnio 8–13 punktus ir 122 straipsnio 2 dalį. Jeigu nebūtų kvorumo arba nutarimui nepritartų daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių, pagal Teismų įstatymo 121 straipsnio 3 ir 5 dalis toks posėdis arba konkretus nutarimas negalėtų sukelti numatytų teisinių padarinių. Tiesioginė transliacija pati savaime pagal pateiktas Teismų įstatymo normas nekeičia nei kvorumo, nei balsavimo, nei nutarimų paskelbimo reikalavimų. Teisiškai svarbiausia bus ne pranešimo forma, o tai, ar 2026 m. liepos 24 d. posėdyje bus laikomasi Teismų įstatymo 121 straipsnyje nustatytų sušaukimo, dalyvavimo, balsavimo ir paskelbimo sąlygų

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Lietuvos gelbėtojų ir medikų išsiuntimas į Venesuelą po žemės drebėjimų laikytinas humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos tarptautinės pagalbos teikimu, ir kokia tvarka tokia pagalba turi būti sprendžiama, finansuojama bei koordinuojama. Pagal Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį humanitarinė pagalba apima priemones ir veiksmus, kuriais siekiama gelbėti gyvybes, palengvinti kančias ir išsaugoti orumą per stichines nelaimes ir jų padarinius. Tos pačios rūšies pagalbos turinį detalizuoja šio įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys: gali būti teikiama skubi humanitarinė pagalba, ji teikiama operatyviai reaguojant į neatidėliotinus poreikius, o jos formos gali būti sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos, priemonės, civilinės saugos tarptautinė pagalba bei veiksmai, kuriais mažinama nelaimių rizika ir padedama atsigauti po jų. Sprendimų ir finansavimo pagrindas kyla iš Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių. Civilinės saugos dalį reglamentuoja Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 51 straipsnio 1–3 dalys, pagal kurias tarptautinė pagalba teikiama siunčiant komandą, ekspertus ir arba pagalbos priemones, komandos sudarymo ir aprūpinimo tvarką tvirtina vidaus reikalų ministras, o pagalbos prašymo, priėmimo ir teikimo tvarką – Vyriausybė

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktas faktines aplinkybes 40 civilinės saugos, medicinos ir gelbėjimo specialistų, mobilioji lauko ligoninė, paieškos ir gelbėjimo įranga bei kinologų pajėgumai atitinka ne abstrakčią paramą, o konkrečius humanitarinės pagalbos veiksmus stichinės nelaimės padariniams šalinti. Žemės drebėjimai ir griuvėsiai sudaro būtent tą situaciją, kurią apima Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, nes pagalba nukreipta į gyvybių gelbėjimą, kančių mažinimą ir orumo išsaugojimą. Kadangi misija buvo nuspręsta birželio pabaigoje po birželio 24 dienos žemės drebėjimų, o komanda grįžo praėjusią savaitę iki 2026 m. liepos 22 d., pagal įstatymo 10 straipsnio 2 dalį ji teisiškai kvalifikuotina kaip skubi humanitarinė pagalba, o ne ilgalaikė pagalba. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis leidžia tokią pagalbą teikti ne tik pinigais ar daiktais, bet ir sveikatos priežiūros paslaugomis, kitomis priemonėmis bei civilinės saugos tarptautine pagalba, todėl medikų, gelbėtojų ir įrangos išsiuntimas patenka į leistinų būdų sąrašą. Institucijos, dalyvavusios misijoje, pagal Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį sprendimus dėl pagalbos teikimo turėjo priimti arba inicijuoti pagal savo kompetenciją Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal 11 straipsnio 2 dalį tokia pagalba finansuojama iš atitinkamoms institucijoms patvirtintų biudžeto asignavimų, todėl įrangos, personalo ir kitų išteklių panaudojimas turi būti siejamas su institucijų biudžetiniais įgaliojimais. Jei humanitarinei pagalbai perduodamas valstybei ar savivaldybei priklausantis turtas, 11 straipsnio 2 dalis leidžia jį neatlygintinai perduoti nurodytiems užsienio ar tarptautiniams subjektams Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Civilinės saugos požiūriu, Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalis tiesiogiai pagrindžia tarptautinės pagalbos teikimą siunčiant tarptautinės pagalbos teikimo komandą, ekspertus ir pagalbos priemones. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vaidmuo ypač reikšmingas, nes Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalis jam paveda koordinuoti tarptautinį bendradarbiavimą civilinės saugos srityje ir atstovauti Lietuvos interesams specializuotose tarptautinėse institucijose bei organizacijose. Pagal to paties 50 straipsnio 3 dalį departamentas bendradarbiauja su Europos Komisijos, NATO ir Jungtinių Tautų reagavimo į nelaimes monitoringo ir koordinaciniais centrais, todėl tokia misija turi būti vertinama kaip koordinuojama tarptautinio reagavimo grandinėje, o ne vien kaip atskira nacionalinė iniciatyva. Nacionalinio krizių valdymo centro kompetencija pagal 50 straipsnio 4 dalį apima tarptautinį bendradarbiavimą krizių valdymo srityje, konsultavimą Užsienio reikalų ministerijai ir pagalbą diplomatinei tarnybai. Pagal 50 straipsnio 5 dalį šis centras kartu su Užsienio reikalų ministerija ir Krašto apsaugos ministerija prižiūri nacionalinių krizių valdymo procedūrų atitiktį NATO ir Europos Sąjungos procedūroms. Pagal Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pagalba turi atitikti humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principus, todėl teisiškai svarbiausia yra ne politinis misijos vertinimas, o pagalbos susiejimas su nukentėjusiųjų poreikiais. Pagal 5 straipsnio 2 dalį Lietuva humanitarinės pagalbos veiksmus koordinuoja su ES, JT ir kitais humanitarinės veiklos dalyviais, todėl tokios misijos teisėtumas ir veiksmingumas priklauso ir nuo koordinavimo režimo. Pateiktuose šaltiniuose teismų praktikos nėra, todėl analogiškų bylų taisyklės šiai situacijai netaikomos

Pasekmės. Artimiausias teisinis tęsinys yra institucijų atsiskaitymas už priimtus sprendimus, panaudotus biudžeto asignavimus, išsiųstą įrangą ir suteiktas paslaugas pagal Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių logiką. Jei dalis valstybės turto buvo ne tik panaudota, bet ir perduota pagalbos gavėjams ar tarptautiniams subjektams, turi būti taikomas 11 straipsnio 2 dalyje numatytas neatlygintino perdavimo režimas. Civilinės saugos sistemos požiūriu ši misija gali būti įvertinta kaip praktinis tarptautinės pagalbos teikimo komandos, ekspertų ir pagalbos priemonių panaudojimo atvejis pagal Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalį. Tai svarbu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, Nacionaliniam krizių valdymo centrui, Užsienio reikalų ministerijai, sveikatos priežiūros pajėgumams ir kitoms dalyvavusioms tarnyboms, nes jų veiksmai patenka į aiškiai reglamentuotą tarptautinio bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos lauką. Praktinis scenarijus yra tolesnis dalyvavimas tarptautinėse reagavimo operacijose, jeigu pagalba išlieka skubi arba tampa ilgalaikė pagal Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 10 straipsnio 1–3 dalis. Kitas scenarijus – misijos patirties panaudojimas Lietuvos civilinės saugos sistemos parengčiai stiprinti, nes Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalys civilinę saugą sieja su pasirengimu ekstremaliosioms situacijoms ir gebėjimu į jas reaguoti

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Seimo projektas gali nustatyti bendrą draudimą atvykti į Lietuvą užsieniečiams vien dėl koncertavimo Rusijoje ar Baltarusijoje, kai galiojantis reguliavimas draudimą sieja su konkrečiais įstatyme įvardytais pagrindais ir kompetentingos institucijos sprendimu. Šis klausimas pirmiausia spręstinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnio 1 ir 2 dalis, 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, 113 straipsnio 1 dalį ir 133 straipsnį. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad būtent šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo, išvykimo, buvimo, gyvenimo ir sprendimų dėl jų teisinės padėties apskundimo tvarką. To paties straipsnio 2 dalis svarbi todėl, kad nurodo įstatymo suderinimą su Europos Sąjungos teisės aktais, vadinasi, nacionalinis draudimo atvykti mechanizmas negali būti vertinamas atsietai nuo šios suderinimo taisyklės. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neįleidimo sąlygas sieja su Šengeno sienų kodeksu, o 8 straipsnio 2 dalis sprendimą neįleisti paveda Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Draudimo atvykti pagrindinė norma yra Įstatymo 133 straipsnis, pagal kurį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti, be kita ko, po atsisakymo išduoti vizą ar leidimą gyventi, neįleidimo, įpareigojimo išvykti, grąžinimo, neteisėto išvykimo ar kitų įstatyme nurodytų aplinkybių

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą 133 straipsnio redakciją vien kultūrinio pasirodymo Rusijoje ar Baltarusijoje faktas savaime nėra tiesiogiai įvardytas kaip savarankiškas draudimo atvykti pagrindas. Todėl projektas, kuris draudimą konstruotų automatiškai pagal koncertavimo vietą, turėtų būti derinamas su 133 straipsnio logika: draudimas yra administracinis sprendimas dėl konkretaus užsieniečio, o ne vien abstrakti asmenų kategorija. Tai ypač matyti iš 133 straipsnio 1 dalyje vartojamos formuluotės „gali būti uždrausta“, kuri reiškia diskrecinį sprendimą, susietą su įstatyme nurodytu pagrindu ir individualaus atvejo duomenimis. Jeigu būtų remiamasi grėsme valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, pateikta 132 straipsnio ištrauka kartu su 133 straipsnio 1 dalimi rodo, kad toks pagrindas siejamas su užsieniečio atvykimo ir buvimo Lietuvoje keliama grėsme, o ne vien su ankstesniu viešu pasirodymu užsienio valstybėje. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punktas tą pačią rizikos kategoriją naudoja sulaikymo kontekste: užsienietis gali būti sulaikomas, kai jo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. Tai patvirtina, kad grėsmės sąvoka pateiktuose šaltiniuose veikia kaip faktinė ir teisinė išvada apie konkretų asmenį, o ne kaip formalus požymis, automatiškai kylantis iš profesinės veiklos vietos. Nacionalinio sąrašo tvarkymo taisyklių 1 punktas nustato, kad sąrašas skirtas užsieniečiams, kuriems draudžiama atvykti, ir apima duomenų teikimą centrinei Šengeno informacinei sistemai. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 3 dalį šį nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka. Taisyklių 5 punktas papildomai nurodo, kad duomenys į sąrašą įrašomi Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nurodytų subjektų sprendimų uždrausti atvykti pagrindu. Taisyklių 101 punktas nustato reikšmingą procedūrinį terminą: Migracijos departamentas sprendimą uždrausti arba neuždrausti atvykti pagal valstybės institucijos ar įstaigos teikimą priima per 5 darbo dienas nuo reikalingų duomenų, dokumentų ir motyvuotų išvadų gavimo. Jeigu draudimas siejamas su Migracijos departamento sprendimu atsisakyti išduoti vizą, leidimą gyventi, išsiųsti ar grąžinti užsienietį, tas pats 101 punktas terminą skaičiuoja nuo atitinkamo sprendimo priėmimo. Užsienio reikalų ministro vaidmuo pateiktuose šaltiniuose nėra savarankiškas galutinis draudimas: pagal Taisyklių ištrauką jis Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nurodytu atveju teikia vidaus reikalų ministrui pasiūlymą, kartu pateikdamas duomenis, informaciją ar dokumentus ir siūlomą draudimo laikotarpį. Taigi URM kritika projektui dera su pateiktu reguliavimu tiek, kiek projektas apeitų individualaus pagrindo, motyvų, kompetentingo sprendimo ir sąrašo procedūros grandinę. Taisyklių nuostatos dėl išbraukimo iš sąrašo taip pat rodo, kad draudimas nėra nekintamas statusas: kai draudimas grįstas galima grėsme valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Migracijos departamentas ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba kreipiasi į informaciją pateikusią instituciją dėl to, ar grėsmė vis dar išlieka. Ši procedūra sunkiai suderinama su modeliu, kuriame draudimo priežastis būtų vien praeityje įvykęs koncertas, nevertinant, ar šiandien, 2026 m. liepos 22 d., asmens atvykimas ir buvimas Lietuvoje tebekeltų įstatyme minimą grėsmę

Pasekmės. Praktiškai projektas gali judėti trimis kryptimis: būti tobulinamas į individualaus vertinimo procedūrą, likti politine deklaracija be aiškaus taikymo mechanizmo arba būti atmestas kaip nederantis su pateiktu Įstatymo 133 straipsnio ir Taisyklių modeliu. Jeigu Seimas pasirinktų pirmą kelią, įstatyme turėtų būti aiškiai susieta koncertavimo Rusijoje ar Baltarusijoje aplinkybė su konkrečiu 133 straipsnio pagrindu, kompetentingu subjektu, įrodymais, motyvuotu vertinimu ir draudimo trukme. Tokiu atveju praktinis krūvis tektų ne vien URM, bet ir Migracijos departamentui, Valstybės sienos apsaugos tarnybai bei toms institucijoms, kurios teiktų dokumentus ar išvadas dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Jeigu projektas liktų automatinio draudimo forma, jo taikymas kirstųsi su 8 straipsnio ir 133 straipsnio institucine sandara, nes neįleidimas, draudimas atvykti ir įrašymas į nacionalinį sąrašą pateiktuose šaltiniuose yra sprendimų procedūros, o ne vien įstatymo priedėlyje surašytų požymių mechaninis padarinys. Užsieniečiams tai praktiškai reikštų, kad reikšminga būtų ne vien jų koncertavimo geografija, bet ir tai, ar kompetentinga institucija turi duomenų, dokumentų arba motyvuotų išvadų apie įstatyme numatytą draudimo pagrindą. Organizatoriams ir renginių rinkai svarbiausia pasekmė būtų teisinis neapibrėžtumas iki tol, kol projektas būtų perrašytas taip, kad atitiktų 133 straipsnio sprendimų sistemą ir nacionalinio sąrašo taisykles. Valstybei svarbiausia, kad galimas politinis tikslas būtų įgyvendinamas per jau nustatytą administracinę grandinę: teikimas, dokumentai, motyvuotas sprendimas, terminas, sąrašas ir duomenų perdavimas Šengeno informacinei sistemai. Todėl pagal pateiktus šaltinius teisiškai tvirčiausias kelias yra ne bendras draudimas visiems koncertavusiems asmenims, o individualiai motyvuojamas draudimas atvykti, kai konkretaus užsieniečio atvykimas ar buvimas patenka į Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnyje numatytus pagrindus

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, kokia institucijų seka ir kokios materialios sąlygos taikomos kariuomenės vado atleidimui bei naujo vado paskyrimui pagal Lietuvos teisę, jei analogiškas politinės ir karinės vadovybės pakeitimas būtų vertinamas Lietuvos sistemoje. Pagrindinės normos yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 13 straipsnis, Lietuvos Respublikos Lietuvos kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymo 53 straipsnis ir Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto pakeitimo įstatymo 53 straipsnis. Kariuomenės vado statusui svarbi ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta krašto apsaugos ministro atsakomybė už gynybos politikos įgyvendinimą bei visos krašto apsaugos sistemos veiklą. Sisteminį kontekstą papildo Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio nuostata, kad Seimas įstatymu reglamentuoja krašto apsaugos sistemą ir kasmet nustato principinę kariuomenės struktūrą

Teisinis vertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį kariuomenės vadą Konstitucijos nustatyta tvarka skiria Respublikos Prezidentas, tačiau kariuomenės vadu gali būti skiriamas tik karininkas, turintis ne žemesnį kaip brigados generolo arba flotilės admirolo laipsnį. Tas pats straipsnis nustato ir kad paskirtas kariuomenės vadas pareigas eina ne ilgiau kaip 5 metus, o pradėdamas eiti pareigas prisiekia ir pasirašo priesaikos lapą. Todėl vien politinis sprendimas pakeisti vadą Lietuvos teisėje nebūtų pakankamas: paskiriamas asmuo turi atitikti įstatyme nustatytą laipsnio reikalavimą ir pradėti pareigas per priesaikos procedūrą. Kariuomenės vado priesaikos turinys pagal to paties įstatymo 13 straipsnį susieja pareigas su ištikimu tarnavimu Lietuvos Respublikai, Konstitucijos ir įstatymų vykdymu, kariuomenės stiprinimu ir valstybės gynyba. Atleidimo pusėje Lietuvos Respublikos Lietuvos kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymo 53 straipsnis numato, kad Respublikos Prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, krašto apsaugos ministro teikimu ir Seimo pritarimu atleidžia iš tarnybos kariuomenės vadą. Ta pati taisyklė pakartota Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto pakeitimo įstatymo 53 straipsnyje. Vadinasi, Lietuvos modelis čia nėra vienasmenis prezidentinis aktas: būtinas krašto apsaugos ministro teikimas ir Lietuvos Respublikos Seimo pritarimas. Krašto apsaugos ministro vaidmuo dera su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsniu, pagal kurį ministras vadovauja Krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai ir atsako už gynybos politikos įgyvendinimą. Ministro kompetenciją personalo srityje papildo Krašto apsaugos ministerijos nuostatų 11.25, 11.26, 13.29 ir 13.30 punktai, kuriuose nurodytas vadų skyrimas, atleidimas, perkėlimas ir pasiūlymų dėl kariuomenės vado kandidatūrų teikimas. Jeigu kariuomenės vado pakeitimas siejamas su drausmine atsakomybe, aktualios ir Drausmės statuto normos dėl tarnybos įgaliojimų viršijimo bei karių tarnybai taikomų apribojimų pažeidimo. Lietuvos Respublikos Lietuvos kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymo 77 straipsnis numato atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, o sunkinančiomis aplinkybėmis profesinės karo tarnybos karys atleidžiamas iš tarnybos. Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto pakeitimo įstatymo 65 straipsnis nustato, kad profesinės karo tarnybos karys už Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytų tarnybos apribojimų pažeidimą atleidžiamas iš tarnybos. Tačiau pateiktoje žinioje nurodyti protestai, vieši kaltinimai ir politinė krizė savaime nėra tapatūs šioms drausminėms sudėtims pagal pateiktas normas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 ir 8 straipsniai šioje analizėje svarbūs tik kaip ribos: niekas negali savintis Tautai priklausančių suverenių galių, o valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu yra antikonstitucinis, neteisėtas ir negaliojantis

Pasekmės. Praktiškai analogiškas vado pakeitimas Lietuvoje turėtų kelis būtinus etapus: ministro teikimą dėl atleidimo, Seimo pritarimą, Prezidento sprendimą ir naujo vado paskyrimą pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 13 straipsnio reikalavimus. Jei kariuomenės vado nėra arba jis laikinai negali eiti pareigų, pagal to paties įstatymo 13 straipsnio pakeitimo nuostatą jį pavaduoja Gynybos štabo viršininkas arba krašto apsaugos ministro įsakymu paskirtas kitas karininkas, turintis ne žemesnį kaip brigados generolo arba flotilės admirolo laipsnį. Tai reiškia, kad net esant politinei įtampai kariuomenės vadovavimo tęstinumas turi būti užtikrinamas per iš anksto įstatyme apibrėžtą pavaduojančių asmenų mechanizmą. Seimui tai praktiškai svarbu todėl, kad jo pritarimas yra atleidimo iš tarnybos sąlyga, o platesniu lygmeniu Seimas pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnį formuoja krašto apsaugos sistemos teisinį pagrindą. Respublikos Prezidentui tai svarbu kaip konstituciniam ir įstatyminiam paskyrimo bei atleidimo subjektui, tačiau jo sprendimas atleidimo atveju yra susietas su ministro teikimu ir Seimo pritarimu. Krašto apsaugos ministrui tai svarbu todėl, kad jo atsakomybė už gynybos politikos įgyvendinimą ir sistemos veiklą paverčia jį centriniu procedūros iniciatoriumi. Kariuomenei svarbiausia pasekmė yra vadovavimo teisėtumas: naujas vadas pareigas gali vykdyti tik atitikdamas įstatymo reikalavimus, prisiekęs ir patekęs į nustatytą pavaldumo sistemą

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar dėl 2026 m. pasikartojančių leistinų teršalų koncentracijų viršijimų Žiežmarių komunalinių nuotekų valymo įrenginių eksploatavimas gali arba turi būti laikinai sustabdytas, ir ar švelnesnės priemonės būtų pakankamos. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, 34 straipsnį, 35 straipsnį ir 4 straipsnio 1–4 punktuose įtvirtintus kontrolės principus. Kontrolės teisinė prigimtis apibrėžta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje: tai veikla, skirta pažeidimų prevencijai, nutraukimui, kaltų asmenų nustatymui ir patraukimui atsakomybėn. Nuotekų valymo įrenginių kontrolės kompetencija konkrečiai priskirta Aplinkos apsaugos departamentui pagal Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašo 20 punktą. Jeigu nustatoma, kad vykdomos ūkinės veiklos priemonių nepakanka ir viršijami aplinkos apsaugos normatyvai arba daromas reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai, taikytinas ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 15-1 straipsnis

Teisinis vertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą įrenginio ar jo dalies eksploatavimas gali būti stabdomas, kai dėl taršos leidimo sąlygų nesilaikymo kyla reali grėsmė tiesioginiam reikšmingam neigiamam poveikiui aplinkai ir nėra galimybės kitais būdais to išvengti. Žinioje nurodyti penki patvirtinti leistinų normų viršijimo atvejai iš šešių 2026 m. pranešimų yra teisiškai reikšmingi, nes rodo ne pavienę avariją, o pasikartojantį leidimo reikalavimų nevykdymo modelį. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas svarbus tuo, kad leidžia stabdyti būtent konkrečią veiklą, kuri lemia neleistiną teršalų išmetimą arba didina pažeidimo mastą. Todėl komisija turi vertinti ne abstraktų „valyklos blogumą“, o priežastinį ryšį tarp konkretaus eksploatavimo režimo, paviršinių nuotekų patekimo į buitinius tinklus, aktyviojo dumblo išnešimo ir teršalų patekimo į Strėvos upę. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas gali būti aktualus, jeigu intensyvių liūčių metu pasikeitęs faktinis nuotekų srautas laikomas tokiu įrenginio veikimo sąlygų pokyčiu, dėl kurio nebegalima laikytis taršos leidimo sąlygų. Vis dėlto sustabdymas nėra automatinė sankcija už kiekvieną viršijimą, nes Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintas minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principas reikalauja, kad pareigūnų veiksmai būtų tinkami tikslui ir kuo mažiau trikdytų veiklą. Dėl to departamento sudarytos komisijos užduotis vertinti abi alternatyvas – tęsti veiklą ar ją stabdyti – atitinka proporcingumo logiką, nes komunalinių nuotekų tvarkymas yra infrastruktūrinė paslauga, kurios sustabdymas gali sukelti kitų aplinkosauginių ir socialinių padarinių. Prevencijos principas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 punktą leidžia departamentui veikti nelaukiant dar vieno patvirtinto teršalų viršijimo, jeigu rizika yra pagrįsta ankstesniais tyrimais ir įrenginio veikimo duomenimis. Atsakomybės neišvengiamumo principas pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 4 punktą reiškia, kad jau atlyginta 1 349,22 euro žala už gegužės 7 d. pažeidimą neužbaigia teisinio vertinimo: turi būti sprendžiama ir dėl atsakomybės bei neigiamų pasekmių pašalinimo. Nuotekų valymo įrenginių taikymo reglamento 6 punktas įpareigoja sudaryti sąlygas valstybinei aplinkos apsaugos kontrolei, todėl UAB „Kaišiadorių vandenys“ turi užtikrinti kontrolės vietas, įrangą ir laisvą priėjimą mėginių paėmimui bei patikrinimams. Jeigu kontrolės metu nustatoma, kad poveikio aplinkai išvengimo ar sumažinimo priemonių nepakanka, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 15-1 straipsnis nustato pareigą taikyti su aplinkos ministro įgaliota institucija suderintas priemones reikšmingam neigiamam poveikiui išvengti, sumažinti, kompensuoti ar atkurti tai, kas pažeista. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 72.13 punktas papildo šią schemą: aplinkos stebėsenos ar valstybinės kontrolės duomenys apie normatyvų viršijimą ir reikšmingą neigiamą poveikį yra pagrindas svarstyti leidimo sąlygų tikslinimo poreikį. Kaišiadorių rajono savivaldybės prašymas pateikti duomenis apie tinklų patikras, paviršinių nuotekų patekimą į buitinius tinklus, atjungtus objektus ir prevencines priemones teisiškai siejasi su priežasties nustatymu, o ne vien su valyklos operatoriaus atsakomybe. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 12.2 ir 12.3 punktai rodo, kad teršimo rizika, projektiniai srautai ir prevencijos priemonės yra reikšmingi paviršinių nuotekų tvarkymo vertinimo elementai, todėl savivaldybės veiksmų planas turi būti konkretus pagal darbus, terminus ir numatomą veiksmingumą. Jeigu būtų pereita prie sustabdymo procedūros, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 34 straipsnį pasibaigus pasirengimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą terminui priimamas nutarimas, kuris nedelsiant įteikiamas pasirašytinai arba išsiunčiamas registruotu laišku. Pagal to paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalį nutarimą vykdytų juridinio asmens, kurio veikla sustabdoma, vadovas, o pagal 35 straipsnio 2 dalį pareigūnas prireikus galėtų užplombuoti patalpas ar įrenginius. Jeigu nutarimas nebūtų įvykdytas, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 35 straipsnio 3 dalis nustato 3 darbo dienų terminą informacijai pateikti institucijai, turinčiai teisę panaikinti taršos leidimo galiojimą, taip pat priežiūrą atliekančiai institucijai

Pasekmės. Pirmas realistiškas scenarijus – komisija nustato, kad reali reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai grėsmė gali būti suvaldyta kitomis priemonėmis, todėl pasirenkamas veiklos tęstinumas kartu su privalomomis tinklų patikromis, paviršinių nuotekų patekimo šalinimu ir leidimo sąlygų tikslinimu. Antras scenarijus – nustatoma, kad be laikino viso įrenginio ar jo dalies stabdymo neįmanoma išvengti tolesnio teršalų patekimo į aplinką, todėl taikomas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytas privalomasis nurodymas ir vėliau 34–35 straipsnių procedūra. Trečias scenarijus – sustabdymas netaikomas visai valyklai, bet identifikuojama konkreti veikla ar techninis režimas, kuris didina pažeidimo mastą, ir stabdoma tik ši dalis pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Praktinė reikšmė UAB „Kaišiadorių vandenys“ yra tiesioginė: bendrovė turi ne tik atlyginti nustatytą žalą, bet ir įrodyti, kad jos eksploatavimas gali atitikti taršos leidimo reikalavimus esant liūtims. Savivaldybei svarbu tai, kad taršos priežastis gali būti susijusi su tinklų būkle ir paviršinių nuotekų patekimu į buitinių nuotekų sistemą, todėl vien valyklos operatoriaus veiksmai gali būti nepakankami. Gyventojams svarbiausia teisinė pasekmė yra ne pats kontrolės griežtumas, o tai, ar pasirinkta priemonė vienu metu apsaugos Strėvos upę ir nesutrikdys centralizuoto nuotekų surinkimo bei tvarkymo Kaišiadorių rajone

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar asmenys, nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, „turi būti paleidžiami“, o tai, ar jiems gali būti taikoma individuali lygtinio paleidimo procedūra, kai jie atitinka Bausmių vykdymo kodekso sąlygas. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnį dėl lygtinio paleidimo taikymo tvarkos, 87 straipsnį dėl sprendimų vykdymo, 94 straipsnį dėl paleidimo momento ir ankstesnio reguliavimo 157–158 straipsnius dėl lygtinio paleidimo sąlygų bei netaikymo. Reikšminga ir Bausmių vykdymo kodekso paskirtis, įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje: bausmių vykdymo tvarka turi būti tokia, kad atlikę bausmę nuteistieji gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Konstitucinis matmuo kyla iš Konstitucijos 29 straipsnio aiškinimo, pateikto šaltinyje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą: asmenų lygybė įstatymui leidžia skirtingą reguliavimą tik tada, kai teisinės padėties skirtumai objektyviai pateisina nevienodą traktavimą. Todėl absoliutus draudimas pagal vien nusikaltimo kategoriją vertintinas ne kaip procedūrinė rizikos atranka, o kaip išankstinis visos nuteistųjų grupės pašalinimas iš lygtinio paleidimo instituto

Teisinis vertinimas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo vietų įstaiga, likus dvidešimt darbo dienų iki galimo lygtinio paleidimo, turi pateikti lygtinio paleidimo komisijai socialinio tyrimo išvadą. Toje išvadoje privalo būti duomenys apie nuteistajam taikytas resocializacijos priemones, jų rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką ir rizikos pokyčius bausmės atlikimo metu. Tai reiškia, kad geras elgesys savaime nėra pakankamas teisinis pagrindas paleisti asmenį: komisijos vertinimo branduolys yra resocializacijos rezultatai ir nusikalstamo elgesio rizika. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 2 dalį komisija per dvidešimt darbo dienų nuo socialinio tyrimo išvados gavimo priima motyvuotą nutarimą taikyti arba netaikyti lygtinį paleidimą. Taigi 174 nuteistųjų padėtis po Konstitucinio Teismo sprendimo teisiškai reiškia ne automatinį paleidimą, o teisę patekti į individualaus vertinimo procedūrą. Ankstesnio Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 1 dalis lygtinį paleidimą siejo su žema nusikalstamo elgesio rizika arba akivaizdžia pažanga ją mažinant ir su atlikta bausmės dalimi: viena trečiąja, puse arba dviem trečdaliais, priklausomai nuo bausmės trukmės. To paties kodekso 158 straipsnio papildymas numatė netaikyti lygtinio paleidimo asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ir ar neliečiamumui. Šaltinyje dėl Bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio papildymo projekto Nr. XIP-1446 pabrėžta, kad toks draudimas apimtų ir nusikaltimus, už kuriuos numatyti palyginti trumpi maksimalūs laisvės atėmimo terminai, todėl nesiderintų su logika, kad lygtinio paleidimo netaikymas siejamas su itin sunkiais atvejais ar nuteistojo elgesiu laisvės atėmimo vietoje. Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikties Konstitucijai cituojama bausmės paskirtis, kad asmuo pasitaisytų ir ateityje nebenusikalstų. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarime dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio ir 43 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai nurodyta, kad negalima nustatyti akivaizdžiai neadekvačių bausmių ir jų dydžių. Šios doktrinos kartu reiškia, kad valstybė gali griežtai vertinti pavojingus nusikaltimus, bet pasirinkta priemonė turi išlaikyti proporcingumą ir nepašalinti pasitaisymo vertinimo vien dėl nusikaltimo pavadinimo. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnio 1 dalį nuteistasis paleidžiamas tik gavus komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį su teismo nutarties nuorašu. Pagal 87 straipsnio 2 ir 4 dalis dokumentai pateikiami Probacijos tarnybai, o intensyvi priežiūra ir probacija turi būti pradėtos nuo paleidimo momento. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 ir 3 dalis paleidimo diena siejama su bausmės termino ar lygtinio paleidimo termino suėjimu ir reikiamų dokumentų gavimu, o jei terminas sueina poilsio ar šventės dieną, paleidžiama prieš ją einančią dieną. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnis užtikrina apskundimo kelią: pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį skundžiami įstaigos vadovui, vadovų sprendimai – Kalėjimų departamento direktoriui, o Probacijos tarnybos direktoriaus ir Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai bei sprendimai – apygardos administraciniam teismui

Pasekmės. Pirmasis realus scenarijus yra teigiamas komisijos nutarimas, po kurio laisvės atėmimo vietų įstaiga paleidžia nuteistąjį ir perduoda dokumentus Probacijos tarnybai pagal Bausmių vykdymo kodekso 87 straipsnį. Antrasis scenarijus yra neigiamas motyvuotas nutarimas, jeigu socialinio tyrimo išvada nepatvirtina žemos rizikos, akivaizdžios pažangos ar tinkamų resocializacijos rezultatų. Trečiasis scenarijus yra sprendimo atidėjimas, jeigu svarstant klausimą paaiškėja Bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, nes 85 straipsnio 2 dalis tiesiogiai numato tokio sprendimo priėmimo atidėjimą. Praktinė reikšmė nuteistiesiems yra ta, kad jų padėtis nebeuždaroma absoliučiu draudimu, bet jų teisė ribojama individualiu rizikos ir pažangos patikrinimu. Praktinė reikšmė visuomenei yra ta, kad apsauga perkeliama iš kategorinio nepaleidimo į vertinimą, priežiūrą ir probaciją nuo paleidimo momento. Praktinė reikšmė Kalėjimų tarnybai ir lygtinio paleidimo komisijoms yra padidėjusi pareiga parengti ir motyvuotai įvertinti socialinio tyrimo išvadas, nes sprendimas turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis, o ne vien nusikalstamos veikos rūšimi. Praktinė reikšmė Probacijos tarnybai yra ta, kad lygtinai paleisti asmenys nepaliekami savarankiškai integruotis: pagal pateiktą šaltinį dėl projekto Nr. XIP-1446 jiems taikoma priežiūra, socialinė pagalba ir resocializacijos priemonės. Todėl žinia apie 174 asmenis teisiškai reiškia ne masinį paleidimą, o tai, kad kiekvieno jų atžvilgiu turi būti atlikta procedūra, kurios rezultatas gali būti ir paleidimas, ir atsisakymas paleisti, ir sprendimo atidėjimas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar Europa turėtų turėti savą socialinį tinklą, o kokiomis BDAR ir Skaitmeninių paslaugų akto taikymo taisyklėmis turi būti ribojamas socialinio tinklo vykdomas asmens duomenų rinkimas, saugojimas, perdavimas ir naudojimas, įskaitant tapatybės patvirtinimą ir institucijų komunikaciją tokioje platformoje. Šis klausimas pirmiausia spręstinas pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnį, 2 straipsnį, 4 straipsnio 9–10 punktus, 5 straipsnio f punktą, 6 straipsnio 3 dalį, 34, 40, 48, 50, 70, 89 ir 98 straipsnius. BDAR 1 straipsnis nustato dvejopą rėmą: fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis ir laisvą asmens duomenų judėjimą Sąjungoje, todėl „skaitmeninis suverenitetas“ teisiškai negali būti suprantamas kaip paprastas duomenų uždarymas nacionalinėse ar europinėse ribose. BDAR 2 straipsnio 1 dalis apima automatizuotą asmens duomenų tvarkymą, taigi socialinio tinklo registracija, paskyros administravimas, turinio sklaida ir naudotojų duomenų kaupimas patenka į šio reglamento taikymo sritį. BDAR preambulės 18 konstatuojamoji dalis atskiria naudotojo asmeninę veiklą socialiniame tinkle nuo platformos, kuri suteikia priemones tokiam tvarkymui, todėl pareigos tenka ne eiliniam naudotojui, o duomenų valdytojui arba tvarkytojui

Teisinis vertinimas. Jeigu „W Social“ leidžia registruotis tik tapatybę patvirtinusiems asmenims, teisinis svoris tenka ne vien skaidrumo tikslui, bet ir tam, ar toks asmens duomenų tvarkymas turi BDAR 6 straipsnio 3 dalyje reikalaujamą teisinį pagrindą, kai remiamasi teisine prievole ar viešojo intereso užduotimi. Šioje normoje reikalaujama, kad tikslas būtų nustatytas Sąjungos arba valstybės narės teisėje, o teisinis pagrindas atitiktų viešojo intereso tikslą ir būtų proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Todėl platformos deklaruojamas siekis mažinti anonimiškumą savaime neišsprendžia klausimo, kokių duomenų rūšys renkamos, kiek laiko jos saugomos, kam jos atskleidžiamos ir kokios procedūros taikomos. BDAR 5 straipsnio f punktas reikalauja tinkamo saugumo, įskaitant apsaugą nuo tvarkymo be leidimo, neteisėto tvarkymo, netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo, todėl serverių buvimas Europoje yra tik faktinė aplinkybė, o ne savarankiškas atitikties įrodymas. Jei dėl pažeidimo kiltų didelis pavojus fizinių asmenų teisėms ir laisvėms, BDAR 34 straipsnis įpareigotų duomenų valdytoją nepagrįstai nedelsiant pranešti duomenų subjektui ir aiškia bei paprasta kalba aprašyti pažeidimo pobūdį. Platformų sukauptų duomenų naudojimas dirbtinio intelekto plėtrai turi būti vertinamas pagal tą patį BDAR tikslų, pagrindo ir apsaugos priemonių režimą; kai kalbama apie mokslinius, istorinius tyrimus ar statistiką, BDAR 89 straipsnis leidžia nukrypti nuo kai kurių teisių tik esant nustatytoms sąlygoms ir apsaugos priemonėms. BDAR 4 straipsnio 9 punktas svarbus sprendžiant, kam duomenys atskleidžiami, nes duomenų gavėju laikomas asmuo ar įstaiga, kuriai atskleidžiami asmens duomenys, o 10 punktas apibrėžia trečiąją šalį. Jei socialinio tinklo duomenų prašytų trečiosios valstybės teismas ar administracinė institucija, BDAR 48 straipsnis leidžia tokį sprendimą pripažinti ar vykdyti tik remiantis tarptautiniu susitarimu, pavyzdžiui, savitarpio teisinės pagalbos sutartimi. BDAR 50 straipsnis rodo, kad duomenų apsaugos vykdymas trečiųjų valstybių atžvilgiu nėra paliktas vien platformoms: Komisija ir priežiūros institucijos turi kurti bendradarbiavimo mechanizmus, teikti savitarpio pagalbą, padėti tyrimams ir keistis informacija. BDAR 70 straipsnis papildo šią sistemą, nes Europos duomenų apsaugos valdyba skatina priežiūros institucijų bendradarbiavimą, keitimąsi praktika ir žiniomis su priežiūros institucijomis pasaulyje. Lietuvos institucijų lygmeniu šaltiniuose nurodyta, kad Ryšių reguliavimo tarnyba, remdamasi Reglamentu (ES) 2022/2065, gali imtis tikslingų, skaidrių, proporcingų ir nediskriminuojančių veiksmų: atlikti tyrimus, nustatyti įpareigojimus, nagrinėti ginčus ir skundus, teikti rekomendacijas bei taikyti sankcijas. Tai reiškia, kad socialinių tinklų atsakomybės už turinį, algoritmus ir vartotojų apsaugą klausimai negali būti sutraukti vien į privatumo politiką, nes šaltiniuose minimas Skaitmeninių paslaugų aktas susieja platformų veikimą ir su viešąja priežiūra. Komisijos 2026 m. birželio sprendimas pradėti komunikaciją „W Social“ platformoje duomenų apsaugos požiūriu taip pat nėra neutralus faktas, nes BDAR 2 straipsnio 3 dalis ir preambulės 17 konstatuojamoji dalis atskirai nurodo Sąjungos institucijų, įstaigų, tarnybų ir agentūrų atliekamą duomenų tvarkymą bei jo derinimą su BDAR principais. BDAR 98 straipsnis patvirtina, kad kitų Sąjungos duomenų apsaugos teisės aktų peržiūros tikslas yra vienoda ir nuosekli fizinių asmenų apsauga, įskaitant Sąjungos institucijų atliekamą duomenų tvarkymą

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra reguliacinis: Europos platforma gali veikti kaip mažesnės jurisdikcinės trinties modelis, jeigu jos tapatybės patvirtinimo, duomenų saugojimo, gavėjų ir saugumo procedūros iš anksto suderintos su BDAR 1, 2, 5, 6 ir 34 straipsnių logika. Antrasis scenarijus yra priežiūros: jei platforma, nepaisydama europinės kilmės, netinkamai tvarkytų duomenis ar nepakankamai valdytų paslaugos rizikas, kompetentingos institucijos galėtų taikyti tyrimus, įpareigojimus, ginčų ir skundų nagrinėjimą bei sankcijas pagal šaltiniuose nurodytą Ryšių reguliavimo tarnybos kompetenciją ir Reglamentą (ES) 2022/2065. Trečiasis scenarijus susijęs su trečiosiomis valstybėmis: duomenų perdavimo ar atskleidimo reikalavimai iš už Sąjungos ribų turėtų būti tikrinami pagal BDAR 48 straipsnį, o vykdymo bendradarbiavimas – pagal BDAR 50 ir 70 straipsnius. Vartotojams tai svarbu todėl, kad europinė platforma nereiškia silpnesnio duomenų panaudojimo, bet turėtų reikšti aiškesnį teisinį pagrindą, saugumo pareigas ir pranešimą apie reikšmingus saugumo pažeidimus. Platformoms tai svarbu todėl, kad konkurencinis pranašumas negali būti grindžiamas vien europine kilme ar serverių vieta: pagal pateiktas normas privaloma įrodyti teisėtą, proporcingą ir saugų duomenų tvarkymo modelį. Institucijoms tai svarbu todėl, kad jų komunikacijos pasirinkimai skaitmeninėje erdvėje sukuria ne tik politinį signalą, bet ir duomenų tvarkymo bei priežiūros pareigų grandinę