Legal prism · 2026-07-11
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-07-11

Updated: 2026-07-11 07:47
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (38)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — Laikas.lt
OnePlus fans in Europe are running into problems: one strange trend is worrying buyers 🔗
OnePlus has a loyal fan base in Europe, but recent signs suggest the Chinese smart device maker’s presence on the continent is weakening, with users reporting more difficult warranty procedures and noticeable product shortages in some…
Fact-check:
✅ ConfirmedPirkėjai turi teisę reikalauti sprendimo iš pardavėjo dėl prekės neatitikties, net jei gamintojo garantinis procesas stringa
✅ ConfirmedPardavėjo atsakomybė už prekės neatitiktį yra atskirta nuo gamintojo komercinės garantijos ir reguliuojama įstatymu
✅ ConfirmedVartotojų ginčams gali būti taikomi nacionaliniai vartotojų ginčų sprendimo mechanizmai
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.3642 straipsnis (statute)
6.3642 straipsnis. Prekės pataisymas ar pakeitimas 1. Pardavėjas turi pareigą užtikrinti, kad prekė būtų pataisyta ar pakeista, laikantis šių reikalavimų: 1) nemokamai…
6.3642 straipsnis. Prekės pataisymas ar pakeitimas 1. Pardavėjas turi pareigą užtikrinti, kad prekė būtų pataisyta ar pakeista, laikantis šių reikalavimų: 1) nemokamai – netaikant mokesčių už prekei pataisyti ar pakeisti būtinas išlaidas, įskaitant išlaidas už pašto, vežimo paslaugas, už darbą ar medžiagas; 2) per protingą terminą nuo momento, kai vartotojas informavo pardavėją apie netinkamą prekės kokybę; 3) nesukeliant vartotojui didelių nepatogumų, atsižvelgiant į prekės pobūdį ir paskirtį, dėl kurios prekė reikalinga vartotojui. 2. Vartotojas grąžina prekę pardavėjui, kad ji būtų pataisyta ar pakeista. Prekės grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui. 3. Jeigu iki trūkumo paaiškėjimo prekė buvo tinkamai įdiegta (instaliuota, įrengta ar įmontuota), atsižvelgiant į jos pobūdį ir paskirtį, pardavėjo pareiga pataisyti ar pakeisti prekę apima ir prekės pašalinimą bei pataisytos ar pakeistos prekės įdiegimą arba išlaidų už prekės pašalinimą ir įdiegimą padengimą. 4. Pardavėjas neturi teisės reikalauti iš vartotojo sumokėti už įprastinį pakeistų prekių naudojimą laikotarpiu iki jų pakeitimo. 5. Kol prekė taisoma, pardavėjas, atsižvelgdamas į prekių kategorijos, kuriai priklauso ši prekė, ypatumus ir į vartotojo poreikį, kad tokios prekės būtų nuolat prieinamos, gali jam nemokamai suteikti naudoti pakaitinę prekę, įskaitant atnaujintą prekę. 6. Pardavėjas, vykdydamas pareigą užtikrinti, kad prekė būtų pakeista, gali suteikti vartotojui kitą atnaujintą prekę, jeigu vartotojas pateikia aiškų prašymą.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.3641 straipsnis (statute)
6.3641 straipsnis. Vartotojo teisės, kai prekė yra netinkamos kokybės 1. Jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas…
6.3641 straipsnis. Vartotojo teisės, kai prekė yra netinkamos kokybės 1. Jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, proporcingai sumažinta prekės kaina, arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. 2. Kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, vartotojas turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų, palyginti su išlaidomis kitam reikalavimui įgyvendinti, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant: 1) prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų; 2) prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą; 3) tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui. 3. Pardavėjas turi teisę atsisakyti užtikrinti tinkamą prekės kokybę, jeigu prekės neįmanoma pataisyti ar pakeisti arba jeigu dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytąsias. 4. Vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis šio kodekso 6.3643 straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka šio kodekso 6.3642 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. 5. Vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. 6. Vartotojas turi teisę sustabdyti prekės kainos ar jos dalies mokėjimą, iki pardavėjas įvykdys šiame skirsnyje nustatytas pardavėjo pareigas. 7. Vartotojas turi teisę į žalos, atsiradusios dėl netinkamos prekės kokybės, atlyginimą. 8. Vartotojas, siekdamas įgyvendinti šiame straipsnyje nustatytas teises, privalo pranešti pardavėjui apie prekės kokybės reikalavimų neatitiktį ne vėliau kaip per du mėnesius nuo neatitikties aptikimo dienos. Pareiga įrodyti, kad vartotojas praleido šį terminą, tenka pardavėjui.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Vartotojų teisės 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją); 2)…
3 straipsnis. Vartotojų teisės 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją); 2) įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas; 3) gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas; 4) gauti informaciją apie savo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką; 5) į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą; 6) kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą; 7) jungtis į vartotojų asociacijas; 8) į švietimą vartojimo srityje; 9) į ekonominių interesų apsaugą. 2. Vartotojai turi ir kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas teises.
Analysis
Legal question

Can a seller restrict the exercise of a consumer’s rights on the ground that the manufacturer’s official warranty service in Europe has become more difficult to access?

Legal basis

Article 6.3641(1) of the Civil Code provides that, where goods are of inadequate quality, the consumer has the right to require that the goods be brought into conformity or that the price be reduced proportionately. Article 6.3642(1) of the Civil Code specifies that rule: the seller must ensure that the goods are repaired or replaced free of charge, including any necessary costs. Accordingly, the weakening of the manufacturer’s service network is not, in itself, a basis for shifting the burden of logistics or servicing onto the consumer.

Practical significance

The stronger practical argument is not that OnePlus has an obligation to maintain convenient servicing in Europe, but that the seller is liable under Articles 6.3641 and 6.3642 of the Civil Code to ensure a genuinely effective remedy procedure for goods of inadequate quality. For a professional audience, it is important to distinguish precisely between the manufacturer’s commercial warranty and the seller’s statutory liability: if the consumer purchased from a particular seller, the core issue in the dispute should not be the manufacturer’s withdrawal as described on forums, but whether the seller arranges repair or replacement free of charge and effectively.

📄 Original — Lrytas
Authorities are investigating whether dangerous products entered the Lithuanian market after a cancer-causing substance was found in them 🔗
UK product safety authorities have issued an alert about the “Squeezy Dumplings” toy, which was assessed as posing a serious chemical health risk after 20 mg/kg of benzene was found in its outer layer. The notice also says the product or…
Fact-check:
⚪ UnverifiedPagal REACH reglamentą, benzenas negali būti naudojamas žaisluose, jei laisvojo benzeno koncentracija viršija nustatytas normas
⚪ UnverifiedŽaislai turi turėti CE ženklą ant gaminio arba jo pakuotės
⚪ UnverifiedŽaislai turi turėti nurodytus gamintoją, importuotoją, partijos numerį ir kitus identifikavimo duomenis
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo Nr. VIII-1206 pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslas 1. Šis įstatymas nustato produktų saugos reguliavimo ir informacijos apie pavojingus gaminius teikimo tvarką, ekonominės…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslas 1. Šis įstatymas nustato produktų saugos reguliavimo ir informacijos apie pavojingus gaminius teikimo tvarką, ekonominės veiklos vykdytojų pareigas ir atsakomybę už pavojingų produktų pateikimą ir tiekimą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos rinkai (toliau – rinka), produktų saugos rinkoje priežiūros ir produktų pateikimo ir tiekimo rinkai ribojimo, valstybinės produkto saugos ekspertizės pagrindus. 2. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad rinkai būtų pateikiami ir tiekiami tik saugūs produktai. 3. Šio įstatymo nuostatomis įgyvendinamas šio įstatymo priede nurodytas Europos Sąjungos teisės aktas.
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslas 1. Šis įstatymas nustato valstybinio produktų saugos reguliavimo bei jų valstybinės saugos ekspertizės, produktų saugos…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslas 1. Šis įstatymas nustato valstybinio produktų saugos reguliavimo bei jų valstybinės saugos ekspertizės, produktų saugos valstybinės ir visuomeninės kontrolės pagrindus, informacijos apie nesaugius produktus teikimo ir perdavimo tvarką, gamintojų, platintojų ir paslaugų teikėjų pareigas bei atsakomybę už nesaugių produktų pateikimą į Lietuvos Respublikos rinką (toliau – rinka). 2. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai.
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslas 1. Šis įstatymas nustato produktų saugos reguliavimo ir informacijos apie pavojingus gaminius teikimo tvarką, ekonominės…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslas 1. Šis įstatymas nustato produktų saugos reguliavimo ir informacijos apie pavojingus gaminius teikimo tvarką, ekonominės veiklos vykdytojų, paslaugų teikėjų ir elektroninių prekyviečių paslaugų teikėjų pareigas ir atsakomybę užtikrinant produktų saugą ir rinkos priežiūros, rinkos ribojimo priemonių taikymo bei produkto saugos ekspertizės pagrindus. 2. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad rinkai būtų pateikiami ir tiekiami tik saugūs produktai. 3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Analysis
Legal question

The specific question is whether entities that distributed the toy on the Lithuanian market or offered it through an online marketplace may be held liable under the product safety regime solely because a foreign authority identified a serious chemical risk and, at the same time, the product was found to be untraceable due to the absence of batch or other identification data.

Legal basis

Article 1 of the Product Safety Law, as provided, does not establish the benzene limit itself or a specific recall procedure, but rather the scope of regulation: product safety regulation, the procedure for providing information on dangerous products, the duties of economic operators, service providers and online marketplaces, and liability for placing and supplying dangerous products on the market. Accordingly, what follows firmly from the provision is not a final sanction, but a jurisdictional and duty-triggering point: if the product entered the Lithuanian or EU market, the authority must assess not only the chemical risk but also supply-chain traceability.

Practical significance

The stronger practical argument here is not merely “benzene was found”, but “a dangerous product without clear identification data”: that combination makes it more difficult to identify the batch, the responsible importer or distributor, and to carry out targeted withdrawal from the market. For a professional, the first step should be to examine supply documents, purchase invoices, the marketplace listing history and photographs of the product labelling, because without them the defence that the notification is only a signal from a United Kingdom authority will be weak against the logic of duties and liability embedded in Article 1 of the Product Safety Law.

📄 Original — stt.lt
Court of Appeal ruling in a large-scale pharmaceutical corruption case | STT 🔗
Structure and contacts; About the STT; Guidelines; Administrative information; Careers and internships; Vetting of individuals; Providing information about a person; Additional information and consultation; When is it mandatory to contact…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas, apimtis Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir į pareigas asmenį skiriančiam, teikiančiam…
16 straipsnis. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas, apimtis Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir į pareigas asmenį skiriančiam, teikiančiam ar paskyrusiam subjektui pateikia informaciją apie: 1) asmens teistumą (neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko, ar panaikintas); 2) dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos ar nusikalstamos veikos, susijusios su asmens funkcijomis viešojo sektoriaus subjekte ar institucijoje, kurioje jis siekia eiti ar eina pareigas, asmens atžvilgiu priimtus nuosprendžius, kuriais asmuo pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą; 3) dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos ar nusikalstamos veikos, susijusios su asmens funkcijomis viešojo sektoriaus subjekte ar institucijoje, kurioje jis siekia eiti ar eina pareigas, asmens atžvilgiu priimtus nuosprendžius, kuriais baudžiamoji byla nutraukta, ar nutartis, kuriomis baudžiamoji byla jam buvo nutraukta arba asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; 4) asmeniui pareikštus įtarimus padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar nusikalstamą veiką, susijusią su asmens funkcijomis viešojo sektoriaus subjekte ar institucijoje, kurioje jis siekia eiti ar eina pareigas, taip pat priimtus procesinius sprendimus šiuose baudžiamuosiuose procesuose; 5) asmeniui taikomas ar taikytas organizuoto nusikalstamumo prevencijos priemones pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymą (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį gavimo Specialiųjų tyrimų tarnyboje dienos); 6) asmens atleidimą iš tarnybos ar pareigų dėl priesaikos sulaužymo, pareigūno (teisėjo) vardo pažeminimo (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį gavimo Specialiųjų tyrimų tarnyboje dienos); 7) asmens padarytus tarnybinius nusižengimus (darbo pareigų pažeidimus) ir dėl jų priimtus sprendimus, kai nuo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą ar darbo pareigų pažeidimą, įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai; 8) asmens padarytus teisės aktų, reglamentuojančių viešųjų ir privačių interesų derinimą valstybinėje tarnyboje, pažeidimus, kai nuo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas padaręs šį pažeidimą, įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip penkeri metai; 9) asmens padarytus teisės aktų, reglamentuojančių lobistinę veiklą, pažeidimus, kai nuo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas padaręs šį pažeidimą, įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip penkeri metai; 10) asmens padarytus teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas, pažeidimus, kai nuo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas padaręs šį pažeidimą, įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip penkeri metai; 11) tai, kad priimamas į valstybės tarnybą asmuo nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į pareigas valstybės tarnyboje (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį gavimo Specialiųjų tyrimų tarnyboje dienos); 12) žvalgybos, kriminalinės žvalgybos, analitinės antikorupcinės žvalgybos informaciją apie asmens rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką arba su asmeniu susijusius korupcijos rizikos veiksnius, dėl kurių gali pasireikšti korupcijos rizika valstybės ar savivaldybės veiklos srityje, kurioje asmuo siekia eiti arba eina pareigas (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį gavimo Specialiųjų tyrimų tarnyboje dienos); 13) asmeniui už administracinius nusižengimus paskirtas administracines nuobaudas ar administracinio poveikio priemones, kai nuo administracinio nurodymo įvykdymo ar nutarimo, kuriuo asmuo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip vieni metai; 14) dėl asmens atliktus mokestinius patikrinimus, tyrimus, kuriais nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį gavimo Specialiųjų tyrimų tarnyboje dienos).
Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas 15 straipsnis (statute)
15 straipsnis. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas, pateikimas ir naudojimo tikslai 1. Informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį…
15 straipsnis. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas, pateikimas ir naudojimo tikslai 1. Informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas viešojo sektoriaus subjekte arba siekiantį eiti pareigas Europos Sąjungos ar tarptautinėse teisminėse ir kitose institucijose, (toliau – asmuo) renkama, teikiama į pareigas asmenį skiriančiam, teikiančiam ar paskyrusiam viešojo sektoriaus subjekto vadovui, kolegialaus valdymo organo vadovui arba valstybės politikui (toliau – į pareigas asmenį skiriantis, teikiantis ar paskyręs subjektas) ir naudojama siekiant šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų korupcijos prevencijos tikslų ir uždavinių. 2. Siekiant šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų korupcijos prevencijos tikslų ir uždavinių, informacija apie asmenį gali būti naudojama šiais tikslais: 1) įvertinti korupcijos rizikos veiksnius, kurie kiltų ir (ar) kyla asmeniui einant pareigas viešojo sektoriaus subjekte; 2) pritaikyti tikslingai parinktas ir proporcingas korupcijai atsparios aplinkos kūrimo priemones ir (ar) priimti su darbo tvarka ir organizavimu susijusius sprendimus, kurių visuma leistų suvaldyti ir (ar) sumažinti šios dalies 1 punkte nurodytus korupcijos rizikos veiksnius; 3) priimti pagrįstus ir motyvuotus sprendimus dėl asmenų skyrimo į pareigas, perkėlimo į kitas pareigas, atsakomybės sričių nustatymo, atsisakymo skirti į pareigas, atleidimo iš pareigų ar kitus sprendimus, susijusius su viešojo sektoriaus subjekto personalo formavimu; 4) prisidėti prie viešųjų ir privačių interesų konfliktų valdymo; 5) prisidėti užtikrinant, kad viešojo sektoriaus subjektuose pareigas eitų asmenys, atitinkantys jų tarnybą ar darbą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus nepriekaištingos reputacijos ar kitus specialiuosius reikalavimus; 6) spręsti dėl asmens drausminės ar tarnybinės atsakomybės, kai tam yra pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas.
Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas, naudojimo tvarka 1. Į pareigas asmenį skiriantis, teikiantis ar paskyręs subjektas šio…
18 straipsnis. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas, naudojimo tvarka 1. Į pareigas asmenį skiriantis, teikiantis ar paskyręs subjektas šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktą informaciją gali naudoti tik šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti ir tik šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais. 2. Į pareigas asmenį skiriantis, teikiantis ar paskyręs subjektas šiame straipsnyje nustatyta tvarka gautos informacijos apie asmenį negali perduoti tretiesiems asmenims, išskyrus už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą atsakingą subjektą, kuris šią informaciją naudoja išimtinai tik šio įstatymo 24 straipsnio 5 dalies 6 punkte nurodytoms funkcijoms atlikti, bei kitus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus. 3. Siekiant šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų tikslų ir uždavinių, turi būti pasirenkami kuo mažiau asmens teises (įskaitant teisę lygiomis teisėmis stoti į valstybinę tarnybą ir teisę į karjerą) varžantys informacijos apie asmenį naudojimo būdai ir korupcijai atsparios aplinkos kūrimo priemonės. Pirmenybė teikiama šiame ir kituose įstatymuose numatytoms korupcijai atsparios aplinkos kūrimo ir viešųjų bei privačių interesų konfliktų prevencijos priemonėms, nesusijusioms su atsisakymu skirti asmenį į pareigas ar atleidimu iš jų. 4. Mažareikšmiai, atsitiktiniai faktai ar aplinkybės negali būti pagrindas priimti sprendimą neskirti asmens į pareigas ar iš jų atleisti. 5. Jeigu iš šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytos informacijos matyti, kad asmuo neatitinka jo tarnybą ar darbą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytų nepriekaištingos reputacijos ar kitų specialiųjų reikalavimų, kurių neatitinkantis asmuo negali eiti atitinkamų pareigų, asmenį atsisakoma teikti ar skirti į pareigas arba jis atleidžiamas iš pareigų jo darbą ar tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. 6. Jeigu šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytos informacijos visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad asmuo neatitinka jo darbą ar tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų nepriekaištingos reputacijos ar kitų specialiųjų reikalavimų, tačiau iš šios informacijos visumos gali būti padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad paskyrus asmenį į pareigas kils korupcijos rizika ir ją lemiantys veiksniai negali būti sumažinti ar pašalinti mažiau asmens teises ribojančiomis priemonėmis, gali būti priimamas sprendimas atsisakyti asmenį teikti ar skirti į pareigas. Tokiu atveju ši šio įstatymo nuostata sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti asmenį teikti ar skirti į pareigas motyvuotu asmenį į pareigas teikiančio, skiriančio ar paskyrusio subjekto sprendimu, kuriame turi būti nurodyti tokio sprendimo teisiniai ir faktiniai pagrindai. 7. Jeigu šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytos ir kitos į pareigas asmenį skyrusiam subjektui žinomos informacijos visuma sudaro pagrindą manyti, kad galimai buvo padarytas tarnybinis arba drausminis nusižengimas, tokio nusižengimo tyrimas atliekamas asmens darbą ar tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, išlaikant šiuose teisės aktuose numatytas asmens teisių apsaugos garantijas. 8. Jeigu asmuo skiriamas į pareigas nesilaikant šio įstatymo 17 straipsnio 10 dalyje nustatyto reikalavimo skirti asmenį į pareigas tik gavus informaciją iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, teisę kreiptis į tokį sprendimą priėmusį viešojo administravimo subjektą arba pagal pavaldumą aukštesnį viešojo administravimo subjektą dėl tokio sprendimo pripažinimo netekusiu galios Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka turi įstaigos, kurioje priimtas toks sprendimas, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, Vyriausybės atstovas apskrityje (jeigu sprendimas priimtas vietos savivaldos institucijoje) arba Specialiųjų tyrimų tarnyba. Jeigu viešojo administravimo subjektas atsisako tokį sprendimą pripažinti netekusiu galios arba jeigu viešojo sektoriaus subjektui, kaip jis apibrėžtas šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, netaikomas Viešojo administravimo įstatymas, įstaigos, kurioje priimtas toks sprendimas, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, Vyriausybės atstovas apskrityje arba Specialiųjų tyrimų tarnyba turi teisę kreiptis į teismą dėl šio sprendimo pripažinimo netekusiu galios. 9. Į pareigas asmenį teikiantis ar skiriantis subjektas, įvertinęs šiame straipsnyje nustatyta tvarka pateiktos informacijos visumą ir priėmęs sprendimą neteikti arba neskirti asmens į pareigas, privalo per 3 darbo dienas pasirašytinai supažindinti asmenį su pateikta apie jį informacija. 10. Asmens, kuris paskirtas eiti atitinkamas pareigas, prašymu į pareigas jį teikęs ar paskyręs subjektas privalo per 3 darbo dienas pasirašytinai supažindinti asmenį su apie jį pateikta informacija. 11. Asmuo priimtą sprendimą neskirti jo į pareigas arba atleisti jį iš pareigų gali skųsti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Analysis
Legal question

The specific issue is not merely whether a person has been penalised in a pharmaceutical corruption case, but the extent to which such a court judgment may be used in assessing that person’s suitability to hold public-sector or other vetted positions.

Legal basis

Article 15 of the Law on Prevention of Corruption provides that information concerning a person is supplied and used specifically for the purpose of deciding on the reliability of a person who seeks to hold, or already holds, a position. Article 16 permits the STT to collect and provide information on convictions; accordingly, the Court of Appeal’s judgment in a corruption case becomes not reputational background, but formally relevant vetting data. At the same time, Article 18 limits the use of such information to the purpose prescribed by law.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not an abstract assessment of “corruption risk”, but that the circumstances established in the court judgment must be linked to the specific position and used only for the decision on appointment or continued service. It would be a mistake to treat the Court of Appeal’s judgment as a universal sanction of public distrust: under the provisions cited, it is relevant only insofar as it falls within the scope of information provided by the STT and is used for the purpose laid down in the Law on Prevention of Corruption.

📄 Original — Kaipkada.lt
"Sorry, Domas, the money will come next week!" Kaunas resident furious as his salary keeps being delayed: can he skip work? 🔗
"Sorry, Domas, the money will come next week!" Domas, a Kaunas resident who had worked at a logistics company for nearly four years, grew angry after his salary repeatedly arrived late, leaving him unsure whether he could refuse to go to…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 50 straipsnis (statute)
50 straipsnis. Darbo sutarties vykdymo sustabdymas darbuotojo iniciatyva 1. Darbuotojas turi teisę laikinai, iki trijų mėnesių, sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie…
50 straipsnis. Darbo sutarties vykdymo sustabdymas darbuotojo iniciatyva 1. Darbuotojas turi teisę laikinai, iki trijų mėnesių, sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys du ir daugiau mėnesių iš eilės nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio arba ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo kitų savo įsipareigojimų, kurie nustatyti darbo sutartyje ir kolektyvinėje sutartyje arba kuriuos nustato darbo ir poilsio laiką, apmokėjimą už darbą, darbuotojų saugą ir sveikatą darbe reglamentuojančios darbo teisės normos. Šiuo atveju darbuotojas atleidžiamas nuo pareigos atlikti savo darbo funkciją. 2. Darbo sutarties vykdymo sustabdymas pasibaigia kitą dieną, kai darbuotojas raštu atšaukia laikiną darbo sutarties vykdymo sustabdymą arba kai darbdavys visiškai įvykdo savo įsipareigojimus darbuotojui ir jį apie tai informuoja raštu, arba kai pasibaigia šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas. 3. Darbdavys sumoka darbuotojui ne mažesnę kaip vienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją už kiekvieną sustabdytą darbo sutarties vykdymo mėnesį, išskyrus atvejus, kai darbuotojas darbo sutarties vykdymą sustabdo nepagrįstai. 4. Darbuotojas, nepagrįstai sustabdęs darbo sutarties vykdymą, įstatymų nustatyta tvarka atsako už darbdaviui padarytą žalą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 49 straipsnis (statute)
49 straipsnis. Darbo sutarties vykdymo sustabdymas darbdavio ar kitų asmenų iniciatyva 1. Jeigu darbuotojas pasirodė darbe apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių…
49 straipsnis. Darbo sutarties vykdymo sustabdymas darbdavio ar kitų asmenų iniciatyva 1. Jeigu darbuotojas pasirodė darbe apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) jį nušalina nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio. 2. Darbdavys taip pat raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą iki trijų mėnesių. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. 3. Darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį. 31. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną, siekiant užtikrinti darbuotojų ir trečiųjų asmenų sveikatos apsaugą, darbdavys privalo darbuotojui, kurio sveikatos būklė kelia grėsmę kitų darbuotojų sveikatos saugumui, motyvuotu raštu pasiūlyti dirbti nuotoliniu būdu. Darbdavio pasiūlyme darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu turi būti nurodyta siūlymo dirbti nuotoliniu būdu priežastis, terminas ir teisinis pagrindas. Darbuotojas per vieną darbo dieną privalo raštu informuoti darbdavį apie sutikimą dirbti nuotoliniu būdu. Darbuotojui nesutikus dirbti nuotoliniu būdu ar nepateikus darbdaviui atsakymo į darbdavio pasiūlymą dirbti nuotoliniu būdu, darbdavys ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo termino darbuotojo atsakymui į darbdavio pasiūlymą pateikti dienos raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio. Darbdavio sprendime nušalinti darbuotoją nuo darbo turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-2821, 2020-03-17, paskelbta TAR 2020-03-18, i. k. 2020-05702 4. Nušalintas darbuotojas, jeigu jis sutinka, gali būti perkeltas į kitą darbą, jeigu toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui. 5. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jeigu dėl nušalinimo neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį. 6. Jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo nepagrįstai, jam įstatymų nustatyta tvarka atlyginama žala. 7. Ginčai dėl nušalinimo pagrįstumo ir žalos atlyginimo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 56 straipsnis (statute)
56 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių 1. Darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai…
56 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių 1. Darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu: 1) darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių; 2) darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos; 3) darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar negalios arba dėl to, kad slaugo ar prižiūri šeimos narį (vaiką, tėvą (įtėvį, rūpintoją), motiną (įmotę, rūpintoją), sutuoktinį, sutuoktinę) ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, kuriam nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis); 4) pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas sukako socialinio draudimo senatvės pensijos amžių (toliau – senatvės pensijos amžius) dirbdamas pas tą darbdavį. 2. Nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 3. Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
Analysis
Legal question

Can an employee whose salary is consistently paid late lawfully stop attending work solely because of the delay, or must the employee first formally suspend performance of the employment contract under Article 50 of the Labour Code?

Legal basis

The excerpt from Article 50 of the Labour Code provided gives the employee the right temporarily, for up to three months, to suspend performance of the employment contract, but only after giving the employer three working days’ written notice and only where the statutory threshold of two or more months is met. Since the wording of the provision in the evidence provided cuts off after the words “if the employer for two or more months”, the precise end of the condition is not visible here, but the structure of the rule clearly indicates that the right not to attend work is not an automatic response to every late payment.

Practical significance

The stronger argument for the employee is not “my salary was late, so I did not attend work”, but “I gave written notice and, after three working days, suspended performance of the contract under Article 50 of the Labour Code”. The practical risk is that unauthorised absence without written notice and without a clearly met statutory threshold may be treated as a breach of the employee’s own duties. For a professional assessment, the key point is therefore not the perceived frequency of late payments, but the provable duration of the delay, the date of the written notice, and whether the conditions of Article 50 of the Labour Code were satisfied.

📄 Original — Delfi
Promised Dream Job Turned Into a Loan: How a New Scam Works 🔗
A “dream job” recently ended in debt when Citadele Bank uncovered a scam involving people being fictitiously employed by companies. At first, nothing seemed suspicious: the workers were officially registered, taxes were paid on their…
Fact-check:
🟡 IncompleteAsmeninis lieka atsakingas už jo vardu paimtą paskolą, net jei sukčiai pasinaudojo jo duomenimis be sutikimo.
⚪ UnverifiedEgzistuoja Lietuvos banko administruojama paslauga 'STOP vartojimo kreditams', kurioje galima įtraukti savo duomenis į sąrašą siekiant apsisaugoti.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 207 straipsnis (statute)
207 straipsnis. Kreditinis sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, tikslinę paramą, subsidiją, dotaciją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus…
207 straipsnis. Kreditinis sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, tikslinę paramą, subsidiją, dotaciją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule gavo tikslinę paramą, subsidiją ar dotaciją ir dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucijai, tarptautinei viešajai organizacijai arba kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas apgaule gavo tikslinę paramą, subsidiją ar dotaciją ir dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucijai, tarptautinei viešajai organizacijai arba kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui padarė labai didelę turtinę žalą arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 182 straipsnis (statute)
182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas…
182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė labai didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 6. Už šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 215 straipsnis (statute)
215 straipsnis. Neteisėtas mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas Tas, kas žinomai neteisėtą mokėjimo priemonės panaudojimą pripažino teisėtu arba neteisėtai…
215 straipsnis. Neteisėtas mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas Tas, kas žinomai neteisėtą mokėjimo priemonės panaudojimą pripažino teisėtu arba neteisėtai perdavė mokėjimo priemonės identifikavimo duomenis, arba neteisėtai panaudojo tikrus identifikavimo duomenis, arba panaudojo žinomai netikrus identifikavimo duomenis inicijuodamas ar nustatyta tvarka atlikdamas finansinę operaciją mokėjimo instrumentu, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 216 straipsnis. Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas 1. Tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
Legal question

The specific question is whether fictitious employment and the simulation of salary payments, used to obtain a loan, should be classified as credit fraud under Article 207 of the Criminal Code, rather than merely as general fraud under Article 182 of the Criminal Code.

Legal basis

Article 207 of the Criminal Code directly covers a situation where a person “obtained credit, a loan” or other credit obligations by deception, and this provision is therefore more precise where the purpose of the deception was to create a false picture for the bank of the borrower’s income and creditworthiness. Article 182 of the Criminal Code remains the broader provision, as it concerns the acquisition of another person’s property or property right by deception; however, in this scheme, the stronger emphasis for legal classification is precisely the mechanism by which credit was obtained. Article 215 of the Criminal Code would be relevant only if the unlawful transfer or use of payment instrument identification data were proven.

Correction

The assertion that a person always remains liable for a loan taken out in their name, even if fraudsters used their data without consent, is too categorical. It would be more accurate to say that the issue of liability depends on the specific circumstances of the conclusion of the loan agreement and the identification process, since Article 6.253 of the Civil Code defines the acts of a third party as actions that caused losses and for which neither the creditor nor the debtor is liable.

Practical significance

In practice, for both the bank and the pre-trial investigation, the stronger route is not a general “data theft” narrative, but the logic of Article 207 of the Criminal Code: proving that the fictitious employment was an instrument used to falsify creditworthiness and obtain the loan. For the injured person, the most dangerous mistake would be to treat the dispute solely as an issue of performance of a payment obligation; it is essential to raise issues concerning third-party acts under Article 6.253 of the Civil Code and the reliability of the identification process.

📄 Original — 15min.lt
Funding for Lithuanian hospitals is changing: an important shift awaits patients 🔗
According to G. Ramanauskas, legal amendments adopted by the Seimas could become the most significant boost for the public health sector in decades, signaling for the first time that the state sees maintaining the public hospital network…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus. 2. Šis įstatymas taikomas tiek, kiek šiame įstatyme reglamentuojamų visuomeninių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas ir Lietuvos Respublikos odontologų rūmų įstatymas.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1. Vyriausybė iki 1997 m. spalio 1 d. parengia ir pateikia Seimui ar priima pagal kompetenciją šiuos teisės…
1 straipsnis. Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1. Vyriausybė iki 1997 m. spalio 1 d. parengia ir pateikia Seimui ar priima pagal kompetenciją šiuos teisės aktus: 1) privatizavimo įstatymų pakeitimų ir papildymų įstatymų projektus, kuriuose būtų numatytas lėšų, gautų privatizavus LNSS asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, perdavimas į valstybės ir savivaldybių sveikatos fondus; 2) Sveikatos sistemos įstatymo papildymų ir pakeitimų įstatymo projektą; 3) įstatymo „Dėl laikinosios atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų ir dotacijų nustatymo metodikos“ papildymo ir pakeitimo projektą, kuriame būtų numatytas asignavimų savivaldybių remiamai (nemokamai) asmens sveikatos priežiūrai, savivaldybių privalomosioms sveikatos programoms, savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų nepaprastosioms išlaidoms ir pirminei visuomenės sveikatos priežiūrai nustatymas valstybės biudžeto projekte ir šių išlaidų normatyvų apskaičiavimas; 4) Biudžetinės sandaros įstatymo papildymų ir pakeitimų projektą, kuriame patikslinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir valstybės privalomųjų bei savivaldybių privalomųjų sveikatos programų finansavimo, Valstybinio sveikatos fondo lėšų šaltinių formavimo iš akcizų už alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius atskaitymų, valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų nepaprastųjų išlaidų atlyginimo tvarką; 5) Juridinių asmenų pelno mokesčio, Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio, Kelių fondo įstatymų pakeitimų projektus, kuriuose numatyti mokesčių lengvatas sveikatos priežiūros įstaigoms. 2. Vyriausybė iki 1999 m. sausio 1 d. parengia ir patvirtina kitus teisės aktus, susijusius su Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo įgyvendinimu.“
Analysis
Legal question

The specific question is whether the amendments adopted by the Seimas create a genuine legal priority for the financing of public hospitals, or whether, for now, they merely set a political direction without an independently enforceable right to funding.

Legal basis

The submitted Article 1 of the Law on Health Care Institutions shows that the subject matter regulated by this law covers not only the establishment, reorganisation and operational supervision of institutions, but also the “specific features of management and financing”. From this, only a limited rule can be derived: the hospital financing model may be established at statutory level, but the evidence provided does not identify any specific provision guaranteeing public hospitals a particular amount of funding, a formula, or a priority right to funds.

Practical significance

In practice, the stronger argument at this stage is not that hospitals have already acquired a subjective right to additional funding, but that the issue of financing has been moved into a clear statutory regulatory framework. For a lawyer or journalist, it would be risky to characterise this change as a guaranteed financial commitment unless a specific amending provision is cited concerning the source of funds, allocation criteria and entry into force; its real significance will depend precisely on those formulations.

📄 Original — Radviliškio Kraštas
Strict court verdict for Šiauliai man in drug case: 10 years in prison - Radviliškio Kraštas 🔗
The Šiauliai Regional Court has heard a criminal case in which Šiauliai resident M. A. was accused of two offenses related to illegal possession of narcotic substances. According to pre-trial investigation data, in December 2024 he…
Fact-check:
✅ ConfirmedBaudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalimi baudžiamas neteisėtas disponavimas nedideliu narkotinių medžiagų kiekiu be tikslo platinti
🟡 IncompleteBaudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalimi baudžiamas neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu su tikslu platinti
🟡 IncompleteTeismo nuosprendis gali būti skundžiamas apeliaciniam teismui per 20 dienų nuo jo paskelbimo
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 260 straipsnis (statute)
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar…
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) Nr. X-711, 2006-06-22, Žin., 2006, Nr. 77-2961 (2006-07-14)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2601 straipsnis (statute)
2601 straipsnis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per…
2601 straipsnis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 5. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, jeigu tai sukėlė realią grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba sutrikdė saugų transporto eismą, arba padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 6. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki aštuoniolikos metų. 7. Už šio straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 8. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai gabentą ar siųstą be tikslo platinti nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabandą.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 259 straipsnis (statute)
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno…
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. 3. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą. 260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų.
Analysis
Legal question

The essential question is not only whether M. A. intended to distribute cocaine, but whether the established quantity is to be classified as “very large”, since that independently brings the offence within Article 260(3) of the Criminal Code.

Legal basis

Article 260(3) of the Criminal Code provides: “Any person who unlawfully manufactured, processed, acquired, possessed, transported, sent, sold or otherwise distributed a very large quantity of narcotic or psychotropic substances shall be punished by imprisonment for a term of ten to fifteen years.” This wording means that, in cases involving a very large quantity, intent to distribute is not a necessary element of the legal classification, unlike under the logic of Article 260(1) and (2) of the Criminal Code.

Correction

It is inaccurate to describe Article 260(3) of the Criminal Code as possession of a very large quantity “with intent to distribute”: it would be more precise to say that this paragraph criminalises unlawful handling of a very large quantity irrespective of any intent to distribute. It is also incomplete to state that a judgment is always appealed within 20 days of its pronouncement: under Article 310 of the Code of Criminal Procedure, for a convicted person in custody the time limit runs from service of a copy of the judgment, and for a person who did not attend the hearing, from the date on which it was sent.

Practical significance

For the defence, the argument that “there was no intent to distribute” is weaker here if the prosecution relies on Article 260(3) of the Criminal Code on the basis of a very large quantity; a stronger point would be to challenge the classification of the quantity itself as “very large” or the factual extent of the handling. In practice, when reporting on or commenting on such judgments, it is important not to import intent to distribute into Article 260(3) of the Criminal Code, because that incorrectly narrows the provision and may misdefine the direction of appellate arguments.

📄 Original — JP.lt
Prosecutor General’s Office appeals P. Gražulis’s acquittal over denigrating LGBTQ people to the Supreme Court 🔗
On Wednesday, the Prosecutor General’s Office appealed to the Lithuanian Supreme Court against MEP Petras Gražulis’s acquittal in a case concerning the denigration of LGBTQ people, seeking to reinstate an earlier Vilnius Regional Court…
Fact-check:
🟡 IncompleteBaudžiamojo kodekso 170 str. 2 d. draudžia kurstyti prieš bet kokios rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę
⚪ UnverifiedVilniaus apygardos teismas skyrė P. Gražuliui 10 tūkst. eurų piniginę baudą
🔴 RefutedBaudžiamajai atsakomybei kilti neužtenka vien įžeidžiančio, niekinančio pasisakymo – reikalinga konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos arba diskriminavimo skatinimo
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 170 straipsnis (statute)
170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė…
170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 1701 straipsnis (statute)
1701 straipsnis. Grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas ir veikla 1. Tas, kas kūrė bendrininkų ar…
1701 straipsnis. Grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas ir veikla 1. Tas, kas kūrė bendrininkų ar organizuotą grupę arba organizaciją, turinčią tikslą diskriminuoti žmonių grupę dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstyti prieš ją, arba dalyvavo tokios grupės ar organizacijos veikloje, arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią grupę ar organizaciją, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. XI-330, 2009-07-09, Žin., 2009, Nr. 87-3663 (2009-07-23)
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60, 129, 135, 138, 169, 170, 170-1 ir 170-2 straipsnių pakeitimo įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. 170 straipsnio pakeitimas Pakeisti 170 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar…
6 straipsnis. 170 straipsnio pakeitimas Pakeisti 170 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“
Analysis
Legal question

The specific question on cassation is whether the public denigration of LGBTQ persons under Article 170(2) of the Criminal Code may constitute an independent basis for criminal liability, or whether it is additionally necessary to prove separate incitement to hatred or discrimination.

Legal basis

According to the wording provided, Article 170(2) of the Criminal Code covers several alternative acts: public ridicule, denigration, incitement to hatred, or incitement to discriminate against a group of persons or a person belonging to such a group, including on grounds of sexual orientation. The text of the provision therefore supports the prosecution’s argument insofar as the acquittal is based on the premise that denigration alone is insufficient without additional incitement to discriminate.

Correction

It is inaccurate to describe Article 170(2) of the Criminal Code as a general prohibition on “inciting against” a group: this paragraph concerns public ridicule, denigration, incitement to hatred, or incitement to discriminate, whereas incitement to violence or physical reprisals belongs to a different and more stringent logic of the provision. It is also inaccurate to state that criminal liability always requires specific incitement to hatred or discrimination, because the wording of Article 170(2) of the Criminal Code identifies public ridicule and denigration as separate alternatives.

Practical significance

In practice, the stronger argument at present is not an abstract characterisation of “hate speech”, but a precise distinction between the alternative acts set out in Article 170(2) of the Criminal Code: it is sufficient for the prosecution to prove that the statement reached the level of public denigration on grounds of sexual orientation, without necessarily proving that it also independently incited discrimination. For the defence, relying solely on the thesis that “there was no call to discriminate” is risky, because if the Supreme Court of Lithuania adheres to the textual structure of the provision, the centre of the dispute will shift to whether the specific words objectively amounted to public denigration of the group, rather than whether there was an express call to act against the group.

📄 Original — Alfa.lt
As scammers stick fake QR codes around the city, JUDU warns: you cannot pay for parking this way 🔗
News | Vilnius | 3 min. Parking. As scammers use a new scheme involving QR codes that redirect people to fake parking payment pages, a representative of Vilnius municipal company JUDU says the city does not collect parking fees this way…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji…
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (260–2671 straipsniai); 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) Nr. XI-1291, 2011-03-22, Žin., 2011, Nr. 38-1805 (2011-03-31) Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05) Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31) Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 3062 straipsnis (statute)
3062 straipsnis. Transporto priemonės ridos suklastojimas 1. Tas, kas suklastojo transporto priemonės ridą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės…
3062 straipsnis. Transporto priemonės ridos suklastojimas 1. Tas, kas suklastojo transporto priemonės ridą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. XLIV SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI DOROVEI
Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymas 39 straipsnis (statute)
39 straipsnis. Mokėtojo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas 1. Mokėtojui gali tekti dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 50 eurų…
39 straipsnis. Mokėtojo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas 1. Mokėtojui gali tekti dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 50 eurų, kai šie nuostoliai patirti dėl: 1) prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo; 2) neteisėto mokėjimo priemonės pasisavinimo. 2. Mokėtojas neturi patirti jokių nuostolių, jeigu: 1) jis iki mokėjimo operacijos įvykdymo negalėjo pastebėti mokėjimo priemonės praradimo, vagystės arba neteisėto pasisavinimo, išskyrus atvejus, kai jis veikė nesąžiningai; 2) nuostoliai yra patirti dėl mokėjimo paslaugų teikėjo, jo darbuotojo, tarpininko, filialo ar asmenų, kuriems perduotas veiklos funkcijų vykdymas, veiksmų ar neveikimo. 3. Mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jeigu jis juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pareigų. Tokiais atvejais šio straipsnio 1 dalyje nustatytas didžiausios nuostolių sumos ribojimas netaikomas. 4. Kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nereikalauja saugesnio autentiškumo patvirtinimo, mokėtojui dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai tenka tik tuo atveju, jeigu jis veikė nesąžiningai. Kai gavėjas arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas netaiko saugesnio autentiškumo patvirtinimo reikalavimų, jis kompensuoja mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui padarytą žalą. 5. Mokėtojas neturi patirti jokių nuostolių dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai pasisavintos mokėjimo priemonės po to, kai pateikia šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pranešimą, išskyrus atvejus, kai jis veikė nesąžiningai. 6. Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas nesudaro sąlygų bet kuriuo metu pranešti apie prarastą, pavogtą arba neteisėtai pasisavintą mokėjimo priemonę, nuostoliai, atsiradę dėl mokėjimo priemonės neautorizuoto naudojimo, tenka mokėjimo paslaugų teikėjui, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.
Analysis
Legal question

The specific issue is not whether JUDU may collect a charge by means of a QR code, but whether a payment initiated by the user via a fraudulent QR code, or arising as a result of it, is to be regarded as an unauthorised payment transaction in respect of which the payer’s liability for losses may be limited.

Legal basis

Article 39 of the Law on Payments, as provided, establishes that the payer may bear losses of up to EUR 50 in respect of unauthorised payment transactions where those losses arose from the use of a lost or stolen payment instrument or on other grounds specified in that article. The text provided does not allow a reliable assessment of all exceptions or cases involving greater liability. Accordingly, the strongest legal argument here would not be that the payment was made to the wrong entity, but that the payment transaction was unauthorised, or that the authorisation was obtained through a fraudulent scheme.

Practical significance

In practice, it is important to distinguish the charging relationship from the payment-services relationship: JUDU’s warning that charges are not collected via QR codes weakens the argument that the user validly paid for parking, but it does not in itself resolve the question of the bank’s or payment service provider’s liability. In such a situation, a professional should collect not only evidence of the QR code and the fake webpage, but also record precisely whether the client personally approved the specific transaction, or whether, after entering the data, another transaction occurred which the client had not authorised, because the application of Article 39 of the Law on Payments will turn on precisely that distinction.

📄 Original — KaunoDiena.lt
Is the fall of ministers about competence or loyalty? 🔗
In the third government of this parliamentary term, the ministers of the ousted Nemunas Dawn party, which had the strongest political backing, are being replaced by representatives of the Democrats “For Lithuania,” who have returned to the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucija 92 straipsnis (statute)
92 straipsnis Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos…
92 straipsnis Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo tvarka ir Vyriausybės programa Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Seimo…
6 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo tvarka ir Vyriausybės programa Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Jeigu Respublikos Prezidentas pateiktąjį kandidatą atsisako skirti ministru, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 10 dienų pateikia kitą ministro kandidatūrą. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Seimui motyvuotu nutarimu nepritarus šiai programai, Ministras Pirmininkas naują programą pateikia svarstymui ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos. Ministerijos ir kitos valstybinės institucijos privalo teikti paskirtiems naujiesiems ministrams šių prašymu medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai sudaromas biudžeto įstatymo projektas, atitinkamai tikslinama ir Vyriausybės programa.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 24 straipsnis (statute)
24 straipsnis. Ministras Pirmininkas 1. Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. 2. Ministras Pirmininkas: 1) sudaro Vyriausybę ir…
24 straipsnis. Ministras Pirmininkas 1. Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. 2. Ministras Pirmininkas: 1) sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui; 2) teikia siūlymus Respublikos Prezidentui dėl ministrų skyrimo ir atleidimo; 3) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus; Vyriausybės kancleriui gali pavesti priimti į pareigas ir atleisti iš jų Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, tvirtinti jų pareigybių aprašymus; 4) skiria Ministro Pirmininko priimtiems į pareigas valstybės tarnautojams tarnybines nuobaudas, skatina Ministro Pirmininko priimtus į pareigas valstybės tarnautojus ir pareigūnus, skiria jiems pašalpas, suteikia jiems atostogas ir siunčia juos į komandiruotes, jeigu įstatymai nenustato kitaip; gali pavesti Vyriausybės kancleriui skatinti Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, skirti jiems tarnybines nuobaudas ir pašalpas, suteikti jiems atostogas ir siųsti juos į komandiruotes; 5) Neteko galios nuo 2007 m. spalio 1 d. 6) Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatytais atvejais teikia Respublikos Prezidentui siūlymus pavesti vienam iš ministrų pavaduoti Ministrą Pirmininką; 7) teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą; 8) Neteko galios nuo 2010 m. liepos 1 d. 9) kviečia Vyriausybės posėdžius ir jiems vadovauja (pirmininkauja), tvirtina Vyriausybės posėdžio darbotvarkę; 10) suteikia įgaliojimus derėtis ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis; 11) sudaro vyriausybines delegacijas oficialiems vizitams į kitas šalis, taip pat dalyvauti tarptautiniuose kongresuose, konferencijose, sesijose ar kituose tarptautiniuose renginiuose; 12) suteikia įgaliojimus atstovauti Vyriausybei Konstituciniame Teisme ir kituose teismuose; 13) sprendžia Vyriausybės veiklos organizavimo klausimus; 14) vykdo kitas pareigas, kurias Ministrui Pirmininkui paveda Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai. 3. Jeigu Ministras Pirmininkas nepritaria ministro veiklos Vyriausybėje nuostatoms, jis turi teisę pateikti Respublikos Prezidentui siūlymą šį ministrą atleisti.
Analysis
Legal question

Should the replacement of ministers be assessed legally by reference to a competence criterion, or by reference to the Prime Minister’s political discretion to form the composition of the Government?

Legal basis

Article 92 of the Constitution provides that ministers are appointed and dismissed by the President of the Republic on the proposal of the Prime Minister, while Article 24 of the Law on the Government further links the Prime Minister to the formation of the Government and the submission of its composition to the President for approval. The cited provisions do not disclose any independent legal “competence test”. On the evidence available, the stronger argument is therefore that ministerial turnover is primarily a matter of political responsibility and confidence, rather than of legally reviewable professional suitability.

Practical significance

In practice, when challenging or assessing such ministerial changes, it is preferable to rely not on the abstract question of whether a candidate is “sufficiently competent”, but on whether the constitutional procedure was followed: namely, the Prime Minister’s proposal and the President’s appointment or dismissal. The weakest analytical error would be to present rhetoric about competence or loyalty as a legal standard, since the cited provisions do not directly establish such a standard.

📄 Original — Etaplius
Šiauliai strengthens preparations for evacuating residents 🔗
The Šiauliai City Municipality Administration is launching a project to strengthen second-stage preparations for resident evacuation, aiming to improve readiness for emergencies by ensuring temporary accommodation conditions and supplying…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos…
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos vykdytojus) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtų finansavimo šaltinių, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų – iš savo sukauptų lėšų ir iš kitų teisėtų finansavimo šaltinių. 2. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektams finansavimas planuojamas ir skiriamas atsižvelgiant į grėsmes Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, į Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka rengiamą programą, skirtą civilinės saugos stiprinimui ir plėtrai užtikrinti, į skirtas valstybines pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos, reagavimo į krizes ir ekstremaliąsias situacijas ir jų padarinių šalinimo užduotis, taip pat į valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų pasirengimą krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms. 3. Parengties pareigūnų funkcijoms atlikti reikalingų valstybės biudžeto lėšų poreikis nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos…
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos vykdytojus) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtų finansavimo šaltinių, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų – iš savo sukauptų lėšų ir iš kitų teisėtų finansavimo šaltinių. 2. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektams finansavimas planuojamas ir skiriamas atsižvelgiant į grėsmes Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, į Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka rengiamą programą, skirtą civilinės saugos stiprinimui ir plėtrai užtikrinti, į skirtas valstybines pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos, reagavimo į krizes ir ekstremaliąsias situacijas ir jų padarinių šalinimo užduotis, taip pat į valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų pasirengimą krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms. 3. Parengties pareigūnų funkcijoms atlikti reikalingų valstybės biudžeto lėšų poreikis nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymas 37 straipsnis (statute)
37 straipsnis. Gyventojų evakavimas 1. Atsižvelgdami į ekstremaliosios situacijos sukeltą pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, sprendimus dėl gyventojų evakavimo…
37 straipsnis. Gyventojų evakavimas 1. Atsižvelgdami į ekstremaliosios situacijos sukeltą pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, sprendimus dėl gyventojų evakavimo Vyriausybės nustatyta tvarka priima savivaldybės administracijos direktorius, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų vadovai, o ekstremaliosios situacijos židinyje sprendimą dėl skubaus gyventojų iškeldinimo iš ekstremaliosios situacijos židinio priima gelbėjimo darbų vadovas. 2. Gyventojų evakavimą savivaldybėje organizuoja savivaldybės operacijų centras. 3. Įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai branduolinės energetikos objekte, esančiame Lietuvos Respublikoje ar kaimyninėje valstybėje, kai jo avarinės parengties zonos ir (ar) avarinio planavimo atstumai patenka į Lietuvos Respublikos teritoriją, Lietuvos Respublikos gyventojai evakuojami pagal Vyriausybės patvirtintą valstybinį gyventojų apsaugos planą branduolinės ar radiologinės avarijos atveju. Pagal šį planą jame nurodytų savivaldybių administracijų direktoriai tvirtina detaliuosius gyventojų evakavimo planus, derina evakuojamų gyventojų apgyvendinimo klausimus su savivaldybių, į kurias evakuojami gyventojai, administracijų direktoriais, organizuojančiais evakuotų gyventojų apgyvendinimą.
Analysis
Legal question

Is the preparation of municipal evacuation points and temporary accommodation a discretionary project, or part of the financing and implementation of the statutory function of evacuating residents?

Legal basis

Article 37(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection provides that, having regard to the threat posed by an emergency situation to the life or health of residents, decisions on the evacuation of residents are taken, in accordance with the procedure established by the Government, by the director of the municipal administration and other entities specified in the law. Article 46(1) of the same regulatory framework provides that the activities of entities within the crisis management and civil protection system are financed from the state and municipal budgets. Accordingly, preparedness measures should legally be linked not merely to project-based funding, but to the performance of a public function.

Practical significance

The stronger argument here is not that “the city is improving infrastructure”, but that the municipality is materially preparing for a function in respect of which decision-making competence during an emergency situation may fall to the director of the municipal administration. The practical risk for the municipality is that the measures must be justified by the actual operation of the chain of evacuation decisions and temporary accommodation. If the project were to remain merely an acquisition of equipment or premises without a clear connection to the evacuation procedure established by the Government, its subsequent legal and audit justification would be weakened.

📄 Original — Sūduvos Gidas
Instead of profiting from smuggling irregular migrants, a Frenchman will await trial behind bars 🔗
In a joint operation by the State Border Guard Service and police, a French citizen suspected of illegally transporting 19 irregular migrants was detained in Lithuania’s Šakiai district. Border guards have opened a pre-trial investigation…
Fact-check:
✅ ConfirmedNeteisėtam žmonių gabenimui per valstybės sieną savanaudiškais tikslais Lietuvos teisėje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 292 straipsnis (statute)
292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos…
292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ar organizavo neteisėtai perėjusių valstybės sieną tokių užsieniečių gabenimą ar slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 291 straipsnis (statute)
291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės…
291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. 3. Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėdamas tikslą iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pereiti į trečiąją valstybę, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu jis nustatyta tvarka išsiunčiamas į valstybę, iš kurios teritorijos neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra. 292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3.Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2702 straipsnis (statute)
2702 straipsnis. Neteisėtas atliekų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 1. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus…
2702 straipsnis. Neteisėtas atliekų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 1. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno penkiasdešimt tonų arba didesnį kiekį skirtų naudoti arba šalinti nepavojingų atliekų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno penkiasdešimt tonų arba didesnį kiekį skirtų naudoti arba šalinti pavojingų atliekų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31)
Analysis
Legal question

Whether the actions of the French citizen should be classified as unlawful human smuggling under Article 292 of the Criminal Code, rather than merely as transportation within Lithuanian territory following the migrants’ unlawful border crossing.

Legal basis

The text of Article 292 of the Criminal Code provided criminalises a person who unlawfully transports across the state border of the Republic of Lithuania a foreign national who has no permanent place of residence in Lithuania, or such a foreign national who has unlawfully crossed the state border. Article 291 of the Criminal Code applies separately to the unlawful border crossing itself; accordingly, the focus of the carrier’s liability is not the migrants’ status in itself, but the carrier’s own participation in the transportation mechanism.

Practical significance

The stronger prosecution argument would be not merely that there were 19 unlawful migrants in the vehicle, but that the driver’s actions formed part of an unlawful transportation chain within the model described in Article 292 of the Criminal Code. For the defence, the critical point would be the factual connection with the border crossing and knowledge of the migrants’ status, because the mere driving of a vehicle after the border crossing had already taken place, without those elements, does not, on the information provided, disclose the full basis for such legal classification.

📄 Original — LRT
Kūris sharply criticizes Baranovas’s brazen ploy: “The Constitution was not written for crooks” - LRT 🔗
As the Social Democrats nominate Ruslanas Baranovas, who already holds a parliamentary mandate, in the northern Nalšia constituency, Lithuania’s Central Electoral Commission will assess whether an MP who has already taken the oath can be…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus Konstitucinio Teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos…
5 straipsnis. Kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus Konstitucinio Teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip dešimties metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus pavardės iki svarstymo Seime paskelbiamos spaudoje. Seimui teikiamas teisėjų kandidatūras svarsto Seimo Valstybės ir teisės komitetas uždarame posėdyje ir po to savo išvadą praneša Seimui. 5(1) straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos garantijos Konstitucinio Teismo savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo kitų institucijų užtikrina jam įstatymo laiduojamos finansinės, materialinės-techninės bei organizacinės garantijos. Konstitucinis Teismas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto užtikrinus jam galimybę nepriklausomai ir deramai atlikti konstitucinės priežiūros funkcijas. Išlaidų sąmatą tvirtina Konstitucinis Teismas, kuris taip pat savarankiškai disponuoja jam paskirtomis lėšomis. Pastatai ir kitas turtas, kuriuo naudojasi Konstitucinis Teismas, yra valstybės nuosavybė, perduota Konstituciniam Teismui valdyti, naudotis bei disponuoti turto patikėjimo teisėmis. Be Konstitucinio Teismo sutikimo šis turtas negali būti paimtas nei perduotas kitiems subjektams. Konstitucinis Teismas taip pat savarankiškai ir nepriklausomai vykdo informacinį bei organizacinį savo veiklos aprūpinimą. Riboti šio įstatymo nustatytas teisines, organizacines, finansines, informacines, materialines-technines ir kitas Konstitucinio Teismo veiklos sąlygas yra draudžiama. II SKYRIUS. KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJŲ STATUSAS
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 papildymo 41-1 straipsniu ir 42, 65, 66, 67, 67-1, 76 straipsnių pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 58 straipsnis (statute)
58 straipsnis Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Pirmalaikius Seimo rinkimus…
58 straipsnis Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas: 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai. Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.
Analysis
Legal question

Can a Member of the Seimas who has already been sworn in and holds a mandate be registered as a candidate in other Seimas elections without submitting a resignation of that mandate or another legal basis eliminating the risk of simulating a dual mandate?

Legal basis

The evidence provided contains no direct rule on candidate registration: Article 58 of the Constitution establishes only who may initiate early elections to the Seimas and by what majority, but it does not address the limits of a candidate’s passive electoral right or the effect of an already-held mandate on registration. Accordingly, that provision cannot fairly be cited as prohibiting Baranov’s registration; the decisive source would be the special electoral law, the text of which has not been provided here.

Practical significance

On the information provided, the stronger practical argument is not that “the Constitution directly prohibits this”, but that “the Central Electoral Commission cannot rely solely on a political assessment of an affront if the special registration rule does not provide for such a ground”. For a professional audience, it is important not to convert Kūris’s criticism into a normative conclusion without the Electoral Code or constitutional doctrine: the relevant issue to cite should be the legal basis for candidate registration and the principle that voters must not be misled, rather than Article 58 of the Constitution.

📄 Original — Respublika
Border guards detain illegal migrants with forged documents on bus from Riga 🔗
In Joniškis district, Lithuanian border guards exposed two African men traveling by bus from Riga to Warsaw. The illegal migrants presented what are suspected to be forged Austrian identity documents. The young men were placed in custody…
Fact-check:
🔴 RefutedUž dokumento suklastojimo ar disponavimo tokiu dokumentu nusikalstamą veiką įstatyme numatyta bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 300 straipsnis (statute)
300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu 1. Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar…
300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu 1. Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala, arba pagamino didelį kiekį netikrų asmens tapatybės kortelių, pasų, vairuotojo pažymėjimų ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų, arba suklastojo didelį kiekį tikrų asmens tapatybės kortelių, pasų, vairuotojo pažymėjimų ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų, arba laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo didelį kiekį žinomai netikrų ar žinomai suklastotų tikrų asmens tapatybės kortelių, pasų, vairuotojo pažymėjimų ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 291 straipsnis (statute)
291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės…
291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. 3. Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėdamas tikslą iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pereiti į trečiąją valstybę, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu jis nustatyta tvarka išsiunčiamas į valstybę, iš kurios teritorijos neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra. 292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3.Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 293 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas 1. Tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 301 straipsnis (statute)
301 straipsnis. Antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas 1. Tas, kas suklastojo tikrą ar pagamino netikrą fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą ar griežtos…
301 straipsnis. Antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas 1. Tas, kas suklastojo tikrą ar pagamino netikrą fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą ar griežtos atskaitomybės blanką arba pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu, spaudu ar blanku, arba jį realizavo, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus darė versliškai arba jeigu dėl šių veiksmų buvo sutrikdyta fizinio ar juridinio asmens veikla, arba padaryta didelė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui, arba suklastojo ar laikė didelį kiekį netikrų ar suklastotų antspaudų, spaudų ar griežtos atskaitomybės blankų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
Legal question

The issue to be determined is not merely whether the persons were “irregular migrants”, but whether they knowingly possessed, transported and used forged identity documents, and, if so, whether Article 300(1) of the Criminal Code applies or whether a stricter classification concerning identity documents is warranted.

Legal basis

Article 300(1) of the Criminal Code criminalises not only the production or forgery of a document, but also the possession, transportation, sending, use or distribution of a knowingly false or forged document. Accordingly, the legally decisive facts in this situation are knowledge that the documents were forged and their presentation to SBGS officers, since mere possession, without proven knowledge of the forgery, does not automatically satisfy the elements of this offence.

Correction

It is inaccurate for the article, or a statement associated with it, to say generally that document forgery or possession of a forged document carries a penalty of up to four years’ imprisonment. On the assessment of Article 300 of the Criminal Code provided here, the general offence under paragraph 1 is associated with imprisonment of up to three years, while the four-year threshold is relevant only in a more specific situation, namely where identity cards, passports or similar documents are concerned.

Practical significance

In practice, the stronger prosecutorial argument will not be abstract “irregular migration”, but the specific use of forged documents before officials, since Article 300 of the Criminal Code directly covers such conduct. For the defence, the essential line of argument would be to contest knowledge of the forgery and the type of documents involved: this will determine whether the case remains within the general scope of Article 300(1) of the Criminal Code or whether a stricter classification concerning identity documents may be pursued.

📄 Original — Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos
From Customs to the Consumer: Practical Aspects of Importing Cosmetic Products and Placing Them on the Market 🔗
On July 2, 2026, the Vilnius Department of the National Public Health Centre under the Ministry of Health (NVSC) held a remote public consultation, “From Customs to the Consumer: Practical Aspects of Importing Cosmetic Products and Placing…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Subjektų pareigos 1. Subjektai Reglamento (EB) Nr. 273/2004, Reglamento (EB) Nr. 111/2005 ir Reglamento (EB) Nr. 1277/2005 nustatytais atvejais turi…
8 straipsnis. Subjektų pareigos 1. Subjektai Reglamento (EB) Nr. 273/2004, Reglamento (EB) Nr. 111/2005 ir Reglamento (EB) Nr. 1277/2005 nustatytais atvejais turi paskirti atsakingą asmenį ir vykdyti kitas šiuose reglamentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas pareigas. 2. Subjektai Reglamento (EB) Nr. 273/2004, Reglamento (EB) Nr. 111/2005 ir Reglamento (EB) Nr. 1277/2005 nustatytais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka duomenis (informaciją) turi teikti Narkotikų kontrolės departamentui.
Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo pakeitimo įstatymas 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo valstybinė kontrolė Cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo valstybinę kontrolę atlieka Aplinkos ministerija…
21 straipsnis. Cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo valstybinė kontrolė Cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo valstybinę kontrolę atlieka Aplinkos ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija ir jų įgaliotos institucijos bei Muitinės departamento prie Finansų ministerijos įgaliotos muitinės įstaigos pagal kompetenciją, nustatytą jų veiklos sritį reglamentuojančių teisės aktų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra susiję su cheminių medžiagų tvarkymu. SEPTINTASIS SKIRSNIS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas 35 straipsnis#2 (statute)
35 straipsnis. Importuojamos ir į kitą valstybę narę tiekiamos prekės 1. Importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad jos yra…
35 straipsnis. Importuojamos ir į kitą valstybę narę tiekiamos prekės 1. Importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad jos yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. 2. Šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. 3. Šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) kartu su centriniu mokesčio administratoriumi.
Analysis
Legal question

The specific question is whether the legal risk of an importer of cosmetic products ends with the customs procedure, or continues through to placing the products on the market as a matter of handling chemical substances or preparations and, separately, as a matter of the import VAT regime.

Legal basis

The evidence provided does not directly disclose specific safety or labelling requirements for cosmetic products, and therefore a complete rule on placing cosmetics on the market cannot reliably be derived from it. However, Article 21 of the Law on Chemical Substances and Preparations indicates that control over the handling of chemical substances and preparations is not solely a customs function: it is carried out by several institutions, including the Ministry of Health. The practical focus of NVSC consultations is therefore reasonably linked to post-import market surveillance.

Article 35(1) of the VAT Law ties exemption from import VAT not to a declaratory intention, but to the fact that, at the time of importation, it is already known that the goods are intended to be dispatched and will be dispatched to another Member State.

Practical significance

The stronger practical argument is not “customs released the goods, therefore they may be traded”, but rather “the importer must separately substantiate the conditions for both market surveillance compliance and the tax regime”. For a professional audience, it is worth citing Article 21 of the Law on Chemical Substances and Preparations on the limits of control competence, and, on the VAT issue, Article 35(1) of the VAT Law, because the import VAT relief fails if, at the time of importation, it is not sufficiently clear and documented that the goods will in fact be dispatched to another EU Member State.

📄 Original — Lsveikata.lt
Prof. Dr. D. Žaliaduonytė: This Is an Investment in Our Readiness for Future Challenges 🔗
LSMU Kaunas Hospital has opened a new building at its Šilainiai branch, bringing services that were previously provided in different locations under one roof. Hospital director general Prof. Dr. Diana Žaliaduonytė said the modernized…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. LNSS įstaigų išdėstymo ir teikiamų paslaugų nustatymo reikalavimai 1. LNSS įstaigų, teikiančių stacionarines aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros…
11 straipsnis. LNSS įstaigų išdėstymo ir teikiamų paslaugų nustatymo reikalavimai 1. LNSS įstaigų, teikiančių stacionarines aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atitinkamo laikotarpio, kuris negali būti trumpesnis kaip 5 metai, išdėstymo reikalavimus ir išdėstymą nustato Vyriausybė. LNSS įstaigų, teikiančių stacionarines aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugas, išdėstymo reikalavimai ir jų išdėstymas grindžiamas šiais kriterijais: 1) geografiniu stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros prieinamumu pacientams; 2) daugiaprofiliniu stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu; 3) stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybe pacientams; 4) skubiosios medicinos pagalbos užtikrinimu visą parą. 2. Stacionarinių aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugų profilių grupes nustato Vyriausybė. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų reikšmes atitinkamam laikotarpiui nustato Vyriausybė. 4. Kitų negu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas teikiančių LNSS įstaigų išdėstymo reikalavimai nustatomi, jeigu tai numatyta atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose teisės aktuose. 5. LNSS įstaigų paslaugų poreikį nustato sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Valstybine ligonių kasa. 6. LNSS įstaigų savininko (dalininkų) teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos ir įstaigos privalo užtikrinti, kad būtų įgyvendinti pagal šį straipsnį nustatomi LNSS įstaigų išdėstymo reikalavimai. 7. Sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į LNSS įstaigų priskyrimą Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 1–3 dalyse nustatytiems LNSS veiklos organizavimo ir (ar) sveikatos priežiūros paslaugų lygiams ir (ar) LNSS priklausančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų lygmenims ir (arba) LNSS įstaigos priskyrimą šio įstatymo 39 straipsnyje nurodytai nomenklatūrai, tvirtina minimalius privalomai teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas 39 straipsnis (statute)
39 straipsnis. LNSS savivaldybių ir valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra 1. LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų…
39 straipsnis. LNSS savivaldybių ir valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra 1. LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra: 1) pirminės sveikatos priežiūros centrai; 2) poliklinikos; 3) ambulatorijos; 4) psichikos sveikatos centrai; 5) šeimos gydytojų kabinetai; 6) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės; 7) sveikatos centrai; 8) ligoninės; 9) reabilitacijos centrai ir sanatorijos. 2. LNSS valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra: 1) ligoninės; 2) kraujo donorystės įstaigos; 3) Greitosios medicinos pagalbos tarnyba; 4) reabilitacijos centrai ir sanatorijos. 3. Asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos, kurių dalininkės yra valstybė kartu su valstybiniu universitetu, arba valstybiniu mokslinių tyrimų institutu, priskiriamos LNSS valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektui – ligoninei. Asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos, kurių dalininkės yra valstybė kartu su savivaldybe (savivaldybėmis), priskiriamos mišraus pavaldumo asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektui – ligoninei. 4. Savivaldybės tarybos motyvuotu sprendimu ir bendradarbiaudamos su visų savivaldybėje veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų atstovais: 1) šio straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektai jiems priklausančias teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti kaip atskiri juridiniai asmenys arba kaip šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų padaliniai (filialai), arba 2) šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3–6 punktuose nurodyti LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektai jiems priklausančias teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti kaip atskiri juridiniai asmenys arba kaip šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų padaliniai (filialai), arba 3) šio straipsnio 1 dalies 1–6 ir 8, 9 punktuose nurodyti LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektai jiems priklausančias teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti kaip atskiri juridiniai asmenys arba kaip šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų padaliniai (filialai), arba 4) šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytiems LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūros subjektams priklausančios teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitinkamoje savivaldybės teritorijoje gali būti teikiamos sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo sutarties, sudarytos tarp šio straipsnio 1 dalies 1–6 ir 8, 9 punktuose nurodytos nomenklatūros subjektų, pagrindu ir pasitelkiant atitinkamas sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias LNSS asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kurių savininkė (dalininkė) nėra valstybė arba savivaldybė (toliau – privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos), ir kitus sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytų paslaugų teikėjus. 5. Šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytiems subjektams, privačioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir kitiems sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytiems paslaugų teikėjams draudžiama atsisakyti sudaryti šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo sutartį su norą sudaryti tokią sutartį pareiškusia ir toje savivaldybėje veiklą vykdančia LNSS asmens sveikatos priežiūros įstaiga (nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos ar pavaldumo), kuri atitinka sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sveikatos apsaugos ministro pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą patvirtintus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimus. 6. Tik privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų savivaldybės teritorijoje teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti laikomos atitinkančiomis savivaldybių sveikatos centrų teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jeigu privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos atitinkamos savivaldybės teritorijoje teikia visas sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, šios paslaugos atitinka sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sveikatos apsaugos ministro pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą patvirtintus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimus, dėl tokių paslaugų teikimo yra sudaryta sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo sutartis su kitomis privačiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (jeigu paslaugą teikia daugiau negu viena įstaiga) ir sudarytos sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo sutartys su sveikatos centro paslaugų sąraše nurodytų visuomenės sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų teikėjais.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas 39 straipsnis (statute)
39 straipsnis. LNSS savivaldybių ir valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra 1. LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų…
39 straipsnis. LNSS savivaldybių ir valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra 1. LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra: 1) pirminės sveikatos priežiūros centrai; 2) savivaldybių poliklinikos; 3) savivaldybių ambulatorijos; 4) psichikos sveikatos centrai; 5) bendrosios praktikos gydytojų kabinetai; 6) bendrosios praktikos stomatologų kabinetai; 7) savivaldybių medicinos punktai; 8) savivaldybių greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai, veikiantys kaip savarankiški juridiniai asmenys ar kaip šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų pirminės sveikatos priežiūros įstaigų padaliniai; 9) savivaldybės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės (slaugos); 10) miestų ar rajonų savivaldybių ligoninės, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą (jos gali turėti padalinius - konsultacines poliklinikas); 11) medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą. 2. Šio straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose nurodytos įstaigos savivaldybės tarybos motyvuotu sprendimu gali veikti kaip atskiri juridiniai asmenys arba gali būti reorganizuotos sujungiant į pirminės sveikatos priežiūros centrus. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nomenklatūros įstaigas savivaldybės teritorijoje pagal nustatytus minimalius LNSS įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų poreikį organizuoja ir tvarko savivaldos vykdomoji institucija. 4. Valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų, kurios yra pavaldžios apskritims, nomenklatūra: 1) apskričių ligoninės, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą (jos gali turėti padalinius-konsultacines poliklinikas); 2) specializuotos ligoninės, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą; 3) kraujo donorystės įstaigos; 4) apskričių gimdymo namai. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytos nomenklatūros įstaigas pagal nustatytus minimalius LNSS įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų poreikį organizuoja ir tvarko apskričių viršininkai. 6. Valstybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų, kurios yra pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai, nomenklatūra: 1) valstybės aukštųjų mokyklų ar valstybinių mokslo įstaigų ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigtos įstaigos; 2) kraujo donorystės įstaigos; 3) specializuotos ligoninės, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytos nomenklatūros įstaigas pagal nustatytus minimalius LNSS įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų poreikį organizuoja ir tvarko Sveikatos apsaugos ministerija.
Analysis
Legal question

Whether the consolidation of hospital services within a single unit is merely an internal operational decision, or whether such a change may fall within the scope of the requirements governing the distribution of LNSS institutions and the determination of the services they provide.

Legal basis

Article 11 of the Law on Health Care Institutions directly links the distribution of LNSS institutions providing inpatient active treatment services and the determination of their services to a period of no less than five years. Accordingly, infrastructure modernisation is legally relevant insofar as it alters the location, scope, or accessibility model of the services. The nomenclature of municipal and state public personal health care institutions within the LNSS, set out in Article 39, indicates that an institution’s status and function are not merely reputational or administrative categories, but determine its place within the public services network.

Practical significance

The stronger argument here is not “modernisation as such”, but that the concentration of services under one roof must be assessed by reference to its impact on the statutory distribution of institutions and determination of services. In practice, it is worth examining not the fact of opening itself, but whether the service delivery point, the allocation of patient flows, or the structure of inpatient active treatment services was changed at the same time, since it is precisely these elements that may turn the project into a regulatory decision rather than merely an infrastructure decision.

📄 Original — Technologijos
The EU wiped out affordable cars. 84% of models disappeared from the market. Will they now return? 🔗
Europe’s small city car market has faced a severe crisis as the cost of adapting vehicles to EU environmental and safety standards made many iconic affordable models unprofitable and led to their discontinuation, but the auto industry is…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo Nr. XIV-196 2, 5, 9, 12, 15, 18, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 34, 35 straipsnių ir priedo pakeitimo į 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Alternatyviųjų degalų ir juos…
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Alternatyviųjų degalų ir juos naudojančių transporto priemonių infrastruktūra – alternatyviuosius degalus naudojančios transporto priemonės ir alternatyviesiems degalams tiekti į transporto priemones naudojami degalų pildymo punktai ir įkrovimo prieigos. 2. Biodegalai – iš biomasės gaminami skystieji arba dujiniai transporto degalai, išskyrus biodegalus, sertifikuotus kaip pagamintus iš žaliavų, dėl kurių kyla didelė netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika ir kurių auginimo teritorija reikšmingai plečiama į žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus. 3. Degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių (toliau – DAEI) – degalai, gaminami iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir energijos šaltiniai, kuriais transporto sektoriuje galima pakeisti naftos degalus: biodegalai, biodujos, elektros energija ir iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintas nebiologinės kilmės kuras. 4. Degalų ir biodegalų mišinys – benzino ar dyzelino ir vienos ar kelių rūšių biodegalų mišinys. 5. Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetas (toliau – DAEI apskaitos vienetas) – apskaitos vienetas, kuris Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetų sistemoje skiriamas už vidaus rinkoje parduotus degalus iš atsinaujinančių energijos išteklių ir naudojamas degalų ir transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjų įpareigojimų įvykdymui vertinti. 6. Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetų sistema (toliau – DAEI apskaitos vienetų sistema) – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos paskirtos įstaigos ar įmonės valdoma duomenų bazė, kurioje kaupiama ir tvarkoma informacija apie skirtus ir perleistus degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetus ir kurioje degalų ir transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjai teikia įpareigojimų vykdymo ataskaitas. 7. Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetų sistemos dalyvis (toliau – DAEI apskaitos vienetų sistemos dalyvis) – degalų tiekėjas ar transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjas, kuriam šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka taikomas įpareigojimas, viešai prieinamos įkrovimo prieigos operatorius arba kitus degalus iš atsinaujinančių energijos išteklių tiekiantis subjektas. 8. Degalų tiekėjas – subjektas, kuris tiekia benziną ir (ar) dyzeliną ir kuriam pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą atsiranda prievolė mokėti akcizus už patiektą benziną ir (ar) dyzeliną. 9. Degalų tiekimas – benzino ir (ar) dyzelino pardavimas, panaikinant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, benzino ir (ar) dyzelino įvežimas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar importas, taip pat gamtinių dujų ar degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių pardavimas transporto sektoriaus vartotojams. 10. Elektrinė kelių transporto priemonė – lengvoji transporto priemonė arba sunkioji transporto priemonė, kuriose sumontuota jėgos pavara, turinti bent vieną ne išorinį elektros energijos keitiklį su elektrine įkraunamąja energijos kaupimo sistema, kurią galima įkrauti iš išorės. 11. Elektromobilis – grynasis elektromobilis arba M1 ar N1 kategorijos laidu įkraunama hibridinė transporto priemonė. 12. Grynasis elektromobilis – M1 arba N1 kategorijos elektrinė kelių transporto priemonė, varoma tik elektros varikliu. 13. Hibridinė transporto priemonė – transporto priemonė, kurioje energija mechaniniam judesiui atlikti tiekiama iš dviejų ar daugiau transporto priemonėje esančių sukauptos energijos šaltinių: sunaudojamų degalų ir elektros energijos kaupimo sistemos (baterijos, kondensatoriaus). 14. Mažos taršos zona – savivaldybės tarybos nustatyta miesto teritorija, kurioje ribojamas arba visiškai draudžiamas transporto priemonių eismas, išskyrus netaršių transporto priemonių eismą. 15. Nebiologiniai skystieji ir dujiniai degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių – skystieji arba dujiniai transportui naudojami degalai, kurių energijos kiekis sukaupiamas iš atsinaujinančių energijos išteklių, išskyrus biomasę. 16. Netarši transporto priemonė – M1, M2 arba N1 kategorijos transporto priemonė, kurios išmetamo anglies dioksido (CO2) kiekis neviršija 50 g/km, o realiomis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekis neviršija 80 procentų ribinės vertės, nustatytos 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir Euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos, arba M3, N2, N3 kategorijos transporto priemonė, naudojanti alternatyviuosius degalus, išskyrus skystųjų biodegalų ir degalų mišinius. 17. Pažangieji biodegalai – iš biomasės atliekoms ir liekanoms priskiriamų pradinių žaliavų, numatytų energetikos ministro patvirtintame žaliavų sąraše, gaminami biodegalai. 18. Perdirbimo liekana – gamybos proceso metu liekanti medžiaga, kuri nėra pirminis gamybos proceso tikslas, o procesas nėra tikslingai pakeistas tam, kad ji būtų gaminama. 19. Privati įkrovimo prieiga – įkrovimo prieiga, kuri yra prieinama tik konkrečiai fizinių ir (ar) juridinių asmenų grupei. 20. Transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjas – subjektas, tiekiantis gamtines dujas ir tiesiogiai jomis pildantis transporto priemones per degalų, šiuo atveju suslėgtų gamtinių dujų arba suskystinto metano, pildymo punktus. 21. Viešai prieinama įkrovimo prieiga – įkrovimo prieiga, kuri yra prieinama visiems elektrinių kelių transporto priemonių vairuotojams ir įtraukta į Viešai prieinamų įkrovimo prieigų informacinę sistemą. 22. Viešai prieinamų įkrovimo prieigų informacinė sistema – duomenų bazė, kurioje registruojami, kaupiami ir tvarkomi viešai prieinamų įkrovimo prieigų statiniai ir dinaminiai duomenys. 23. Visai netarši sunkioji transporto priemonė – netarši M3, N2 ir (ar) N3 kategorijos transporto priemonė be vidaus degimo variklio arba su vidaus degimo varikliu, naudojančiu alternatyviuosius degalus ir išmetančiu anglies dioksido (CO2) mažiau kaip 1 g/km arba mažiau kaip 1 g/kWh. 24. Transporto priemonių kategorijos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/858 dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo ir rinkos priežiūros, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 715/2007 ir (EB) Nr. 595/2009 bei panaikinama Direktyva 2007/46/EB. 25. Šiame įstatyme vartojamos sąvokos „abikryptis įkrovimas“, „ad hoc degalų pildymas“, „ad hoc įkrovimas“, „ad hoc kaina“ „alternatyvieji degalai“, „atiduodamoji galia“, „degalų pildymo punktas“, „degalų pildymo punkto operatorius“, „didelės galios įkrovimo prieiga“, „dinaminiai duomenys“, „duomenų naudotojas“, „elektrinė transporto priemonė“, „elektros tiekimas nuo kranto“, „elektros tiekimas oro uoste stovintiems orlaiviams“, „galutinis naudotojas“, „išmanusis įkrovimas“, „įkrovimo paslauga“, „įkrovimo prieiga“, „įkrovimo prieigos operatorius“, „įkrovimo stotelė“, „įprastos galios įkrovimo prieiga“, „judumo paslaugų teikėjas“, „keleivinis laivas“, „konteinervežis“, „lengvoji transporto priemonė“, „laidu įkraunama hibridinė transporto priemonė“, „miestų transporto mazgas“, „saugi ir apsaugota stovėjimo aikštelė“, „sunkioji transporto priemonė“, „statiniai duomenys“, „skaitmeniniais ryšiais susieta įkrovimo prieiga“, „suskystintas metanas“, „TEN-T visuotinis tinklas“, „TEN-T pagrindinis tinklas“, „viešai prieinama alternatyviųjų degalų infrastruktūra“ suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Reglamente (ES) 2023/1804. 26. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1679 dėl transeuropinio transporto tinklo plėtros Sąjungos gairių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) 2021/1153 ir (ES) Nr. 913/2010 ir panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 1315/2013, Akcizų įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, Lietuvos Respublikos kelių įstatyme, Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekse ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose transporto ir energetikos sektorių veiklą.“
Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Alternatyviųjų degalų ir juos naudojančių transporto priemonių infrastruktūra – alternatyviuosius degalus naudojančios…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Alternatyviųjų degalų ir juos naudojančių transporto priemonių infrastruktūra – alternatyviuosius degalus naudojančios transporto priemonės ir alternatyviesiems degalams tiekti į transporto priemones naudojami degalų pildymo punktai ir įkrovimo prieigos. 2. Biodegalai – iš biomasės gaminami skystieji arba dujiniai transporto degalai, išskyrus biodegalus, sertifikuotus kaip pagamintus iš žaliavų, dėl kurių kyla didelė netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika ir kurių auginimo teritorija reikšmingai plečiama į žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus. 3. Degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių (toliau – DAEI) – degalai, gaminami iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir energijos šaltiniai, kuriais transporto sektoriuje galima pakeisti naftos degalus: biodegalai, biodujos, elektros energija ir iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintas nebiologinės kilmės kuras. 4. Degalų ir biodegalų mišinys – benzino ar dyzelino ir vienos ar kelių rūšių biodegalų mišinys. 5. Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetas (toliau – DAEI apskaitos vienetas) – apskaitos vienetas, kuris Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetų sistemoje skiriamas už vidaus rinkoje parduotus degalus iš atsinaujinančių energijos išteklių ir (ar) už elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, patiektą į transporto priemones, ir naudojamas degalų ir transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjų įpareigojimų įvykdymui vertinti. 6. Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetų sistema (toliau – DAEI apskaitos vienetų sistema) – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos paskirtos įstaigos ar įmonės valdoma duomenų bazė, kurioje kaupiama ir tvarkoma informacija apie skirtus ir perleistus degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetus ir kurioje degalų ir transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjai teikia įpareigojimų vykdymo ataskaitas. 7. Degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių apskaitos vienetų sistemos dalyvis (toliau – DAEI apskaitos vienetų sistemos dalyvis) – degalų ar transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjas, kuriam taikomi šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyti įpareigojimai, kitus degalus iš atsinaujinančių energijos išteklių tiekiantis subjektas, viešai prieinamos įkrovimo prieigos operatorius, keleivių ar krovinių vežėjas elektrinėmis transporto priemonėmis, geležinkelio įmonė (vežėjas). 8. Degalų tiekėjas – subjektas, kuris tiekia benziną ir (ar) dyzeliną ir kuriam pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą atsiranda prievolė mokėti akcizus už patiektą benziną ir (ar) dyzeliną. 9. Degalų tiekimas – benzino ir (ar) dyzelino pardavimas, panaikinant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, benzino ir (ar) dyzelino įvežimas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar importas, taip pat gamtinių dujų ar degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių pardavimas transporto sektoriaus vartotojams. 10. Elektrinė kelių transporto priemonė – lengvoji transporto priemonė arba sunkioji transporto priemonė, kuriose sumontuota jėgos pavara, turinti bent vieną ne išorinį elektros energijos keitiklį su elektrine įkraunamąja energijos kaupimo sistema, kurią galima įkrauti iš išorės. 11. Elektromobilis – grynasis elektromobilis arba M1 ar N1 kategorijos laidu įkraunama hibridinė transporto priemonė. 12. Grynasis elektromobilis – M1 arba N1 kategorijos elektrinė kelių transporto priemonė, varoma tik elektros varikliu. 13. Hibridinė transporto priemonė – transporto priemonė, kurioje energija mechaniniam judesiui atlikti tiekiama iš dviejų ar daugiau transporto priemonėje esančių sukauptos energijos šaltinių: sunaudojamų degalų ir elektros energijos kaupimo sistemos (baterijos, kondensatoriaus). 131. Keleivių vežėjas elektrinėmis transporto priemonėmis – vežėjas, vykdantis profesinę keleivių vežimo veiklą elektrinėmis transporto priemonėmis ir turintis galiojančią licenciją, išduotą vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies 1 arba 4 punktu. 132. Krovinių vežėjas elektrinėmis transporto priemonėmis – vežėjas, vykdantis profesinę krovinių vežimo veiklą elektrinėmis transporto priemonėmis ir turintis galiojančią licenciją, išduotą vadovaujantis Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies 2, 3 arba 5 punktu. 14. Mažos taršos zona – savivaldybės tarybos nustatyta miesto teritorija, kurioje ribojamas arba visiškai draudžiamas transporto priemonių eismas, išskyrus netaršių transporto priemonių eismą. 15. Nebiologiniai skystieji ir dujiniai degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių – skystieji arba dujiniai transportui naudojami degalai, kurių energijos kiekis sukaupiamas iš atsinaujinančių energijos išteklių, išskyrus biomasę. 16. Netarši transporto priemonė – M1, M2 arba N1 kategorijos transporto priemonė, kurios išmetamo anglies dioksido (CO2) kiekis neviršija 50 g/km, o realiomis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekis neviršija 80 procentų ribinės vertės, nustatytos 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir Euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos, arba M3, N2, N3 kategorijos transporto priemonė, naudojanti alternatyviuosius degalus, išskyrus skystųjų biodegalų ir degalų mišinius. : 16 dalies redakcija nuo 2026-01-01: 16. Netarši transporto priemonė – M1, M2 arba N1 kategorijos transporto priemonė, kurios išmetamo anglies dioksido (CO2) kiekis yra lygus 0 g/km, arba M3, N2 arba N3 kategorijos transporto priemonė, naudojanti alternatyviuosius degalus, išskyrus skystųjų biodegalų ir degalų mišinius. 17. Pažangieji biodegalai – iš biomasės atliekoms ir liekanoms priskiriamų pradinių žaliavų, numatytų energetikos ministro patvirtintame žaliavų sąraše, gaminami biodegalai. 18. Perdirbimo liekana – gamybos proceso metu liekanti medžiaga, kuri nėra pirminis gamybos proceso tikslas, o procesas nėra tikslingai pakeistas tam, kad ji būtų gaminama. 19. Privati įkrovimo prieiga – įkrovimo prieiga, kuri yra prieinama tik konkrečiai fizinių ir (ar) juridinių asmenų grupei. 20. Transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjas – subjektas, tiekiantis gamtines dujas ir tiesiogiai jomis pildantis transporto priemones per degalų, šiuo atveju suslėgtų gamtinių dujų arba suskystinto metano, pildymo punktus. 21. Viešai prieinama įkrovimo prieiga – įkrovimo prieiga, kuri yra prieinama visiems elektrinių kelių transporto priemonių vairuotojams ir įtraukta į Viešai prieinamų įkrovimo prieigų informacinę sistemą. 22. Viešai prieinamų įkrovimo prieigų informacinė sistema – duomenų bazė, kurioje registruojami, kaupiami ir tvarkomi viešai prieinamų įkrovimo prieigų statiniai ir dinaminiai duomenys. 23. Visai netarši sunkioji transporto priemonė – netarši M3, N2 ir (ar) N3 kategorijos transporto priemonė be vidaus degimo variklio arba su vidaus degimo varikliu, naudojančiu alternatyviuosius degalus ir išmetančiu anglies dioksido (CO2) mažiau kaip 1 g/km arba mažiau kaip 1 g/kWh. 24. Transporto priemonių kategorijos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/858 dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo ir rinkos priežiūros, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 715/2007 ir (EB) Nr. 595/2009 bei panaikinama Direktyva 2007/46/EB. 25. Šiame įstatyme vartojamos sąvokos „abikryptis įkrovimas“, „ad hoc degalų pildymas“, „ad hoc įkrovimas“, „ad hoc kaina“ „alternatyvieji degalai“, „atiduodamoji galia“, „degalų pildymo punktas“, „degalų pildymo punkto operatorius“, „didelės galios įkrovimo prieiga“, „dinaminiai duomenys“, „duomenų naudotojas“, „elektrinė transporto priemonė“, „elektros tiekimas nuo kranto“, „elektros tiekimas oro uoste stovintiems orlaiviams“, „galutinis naudotojas“, „išmanusis įkrovimas“, „įkrovimo paslauga“, „įkrovimo prieiga“, „įkrovimo prieigos operatorius“, „įkrovimo stotelė“, „įprastos galios įkrovimo prieiga“, „judumo paslaugų teikėjas“, „keleivinis laivas“, „konteinervežis“, „lengvoji transporto priemonė“, „laidu įkraunama hibridinė transporto priemonė“, „miestų transporto mazgas“, „saugi ir apsaugota stovėjimo aikštelė“, „sunkioji transporto priemonė“, „statiniai duomenys“, „skaitmeniniais ryšiais susieta įkrovimo prieiga“, „suskystintas metanas“, „TEN-T visuotinis tinklas“, „TEN-T pagrindinis tinklas“, „viešai prieinama alternatyviųjų degalų infrastruktūra“ suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Reglamente (ES) 2023/1804. 26. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1679 dėl transeuropinio transporto tinklo plėtros Sąjungos gairių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) 2021/1153 ir (ES) Nr. 913/2010 ir panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 1315/2013, Akcizų įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, Lietuvos Respublikos kelių įstatyme, Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekse ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose transporto ir energetikos sektorių veiklą. ANTRASIS SKIRSNIS ALTERNATYVIŲJŲ DEGALŲ NAUDOJIMO TRANSPORTO SEKTORIUJE VALSTYBINIS VALDYMAS
Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo Nr. XIV-196 2, 5, 9, 12, 15, 18, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 34, 35 straipsnių ir priedo pakeitimo į 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Pakeisti Įstatymo priedą ir jį išdėstyti taip: „Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo priedas ĮGYVENDINAMI…
18 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Pakeisti Įstatymo priedą ir jį išdėstyti taip: „Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo priedas ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 1. 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2023 m. spalio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2023/2413. 2. 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1020 dėl rinkos priežiūros ir gaminių atitikties, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2004/42/EB ir reglamentai (EB) Nr. 765/2008 ir (ES) Nr. 305/2011, su pakeitimais, padarytais 2023 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2023/1542. 3. 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1161, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/33/EB dėl skatinimo naudoti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones. 4. 2023 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2023/1804 dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo, kuriuo panaikinama Direktyva 2014/94/ES.ׅ ___________________“.
Analysis
Legal question

Whether the submitted EU environmental and safety standards and Lithuanian regulation of alternative fuels can be taken to establish a legal obligation or a real regulatory basis for bringing affordable small city cars back onto the market.

Legal basis

Article 2 of the Alternative Fuels Law submitted defines alternative fuels and the infrastructure for vehicles using them as comprising vehicles and fuel supply facilities, while the annex to the law merely identifies the EU legal acts being implemented. These materials do not disclose any provision directly regulating vehicle prices, model availability, or any obligation on manufacturers to supply small cars. Accordingly, the legal basis for a conclusion that such cars will “return” is insufficient here.

Practical significance

The stronger argument is not that EU law will, of itself, “bring back” affordable cars, but that the current regulatory framework, on the evidence submitted, is directed at alternative-fuel infrastructure and the implementation of EU acts, not at restoring the market for small cars. In practice, a publication of this kind should not cite the Alternative Fuels Law as a basis for asserting that models will return; that would require a specific future EU regulation or exemption reducing compliance costs for small vehicles.

📄 Original — Vilniaus miesto savivaldybė
Third Phase of Stormwater Network Reconstruction Begins on Gedvydžių Street 🔗
The third phase of the stormwater network reconstruction on Gedvydžių Street begins on July 9, 2026.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas 16 straipsnis (statute)
25. Jeigu geriamojo vandens tiekėjo įgaliotas atstovas, norėdamas atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisų, geriamojo vandens…
25. Jeigu geriamojo vandens tiekėjo įgaliotas atstovas, norėdamas atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisų, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūrą (įrengti ar pakeisti geriamojo vandens apskaitos prietaisus ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisus, atlikti jų metrologinę patikrą, patikrinti šių apskaitos prietaisų techninę būklę, eksploatavimo sąlygas, patikrinti pastato vidaus vandentiekio sistemą, vandentiekio įvado ir (arba) nuotekų išvado techninę būklę, teisės aktų nustatyta tvarka sustabdyti geriamojo vandens tiekimą įsiskolinusiam asmeniui, paimti nuotekų mėginius), negali patekti į butą (patalpas), bendrojo naudojimo patalpas ar teritoriją arba jeigu geriamojo vandens tiekėjo įgaliotam atstovui nesudarytos sąlygos atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisų priežiūrą, abonento ar vartotojo adresu išsiunčiamas registruotas laiškas su motyvuotu raštu. Jame vartotojo ar abonento prašoma per 10 kalendorinių dienų nuo registruoto laiško gavimo dienos informuoti apie jam tinkamą darbo dienos laiką nuo 8 iki 20 valandos, kada geriamojo vandens tiekėjo įgaliotas atstovas galėtų atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisų, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūrą. Abonentas ar vartotojas informuojamas, kad, jeigu per 10 kalendorinių dienų nuo registruoto laiško gavimo dienos neinformuos geriamojo vandens tiekėjo apie jam tinkamą laiką įleisti geriamojo vandens tiekėjo įgaliotą atstovą į butą (patalpas), bendrojo naudojimo patalpas ar teritoriją ir (arba) jeigu atsisakys įleisti geriamojo vandens tiekėjo įgaliotą atstovą, pateikusį geriamojo vandens tiekėjo įgalioto asmens pasirašytą prašymą ir geriamojo vandens tiekėjo išduotą darbuotojo darbo pažymėjimą su darbuotojo nuotrauka, vardu, pavarde, pareigomis, darbo dieną nuo 8 iki 20 valandos į butą (patalpas), bendrojo naudojimo patalpas ar teritoriją atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisų, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūrą, nuo atsisakymo įleisti dienos suvartoto geriamojo vandens ir (arba) išleistų nuotekų kiekis jam bus nustatomas aplinkos ministro tvirtinamose geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse nustatyta tvarka. Atsisakymo įleisti diena laikoma diena, kurią abonentas ar vartotojas informavo, kad atsisako įleisti geriamojo vandens tiekėjo įgaliotą atstovą atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisų priežiūrą, arba pirma kalendorinė diena, pasibaigus registruotame laiške nurodytam terminui.
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas 1. Geriamojo vandens išgavimą, tiekimą, nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės…
13 straipsnis. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas 1. Geriamojo vandens išgavimą, tiekimą, nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje ir viešojo geriamojo vandens tiekimo regione organizuoja savivaldybių vykdomosios institucijos. 2. Savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje, nustatytoje pagal šio įstatymo 12 straipsnio nuostatas, viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkymą vykdo viešasis vandens tiekėjas arba regioninis viešasis vandens tiekėjas. Savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas gali tiekti geriamąjį vandenį ir (arba) teikti nuotekų tvarkymo paslaugas šio straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. 3. Savivaldybės teritorijoje paviršines nuotekas tvarko savivaldybės tarybos sprendimu paskirtas viešasis vandens tiekėjas arba kita savivaldybės valdoma įmonė. Paviršinės nuotekos tvarkomos vadovaujantis aplinkos ministro tvirtinamu paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentu. Paviršinių nuotekų tvarkytojai turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti galiojantį taršos leidimą arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą į aplinką išleisti paviršines nuotekas; 2) nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdyti ir (arba) naudoti paviršinėms nuotekoms tvarkyti reikalingą infrastruktūrą savivaldybės teritorijoje, kurioje planuoja teikti paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas. 4. Savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas gali tiekti geriamąjį vandenį ir (arba) teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, jeigu jis tiekė geriamąjį vandenį ir (arba) teikė nuotekų tvarkymo (išskyrus paviršines nuotekas) paslaugas iki viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos nustatymo dienos, jo tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo paslaugos atitinka teisės aktų, reguliuojančių nuotekų tvarkymo ir geriamojo vandens saugą, reikalavimus ir jis turi galiojančią licenciją. 5. Viešasis vandens tiekėjas, regioninis viešasis vandens tiekėjas ar šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju paskirtas garantinis vandens tiekėjas turi tiekti geriamąjį vandenį, teikti nuotekų tvarkymo paslaugas savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje, išskyrus savivaldybės teritorijų dalis, kuriose pagal šio straipsnio 4 dalį geriamąjį vandenį tiekia ir (arba) nuotekų tvarkymo (išskyrus paviršines nuotekas) paslaugas teikia geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas ir (arba) kuriose pagal šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus numatytas teisės aktų reikalavimus atitinkantis individualusis apsirūpinimas geriamuoju vandeniu ir (ar) individualusis nuotekų tvarkymas. 6. Savivaldybių tarybos, kurioms priklauso garantinis vandens tiekėjas ir viešasis vandens tiekėjas, kurio licencijos galiojimas sustabdytas, vadovaudamosi šio įstatymo 15 straipsnio 17 dalyje nustatyta tvarka, privalo inicijuoti jų valdomų viešųjų vandens tiekėjų reorganizavimą skaidymo ir (arba) jungimo būdu, kai viešajam vandens tiekėjui jo veiklos teritorijoje panaikinamas licencijos galiojimas. 7. Geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje, nepriskirtoje viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijai, gali vykdyti viešasis vandens tiekėjas, regioninis viešasis vandens tiekėjas ir geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas, šio įstatymo nustatyta tvarka įgijęs teisę tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas. Viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijai nepriskirtoje teritorijoje viešasis vandens tiekėjas, regioninis viešasis vandens tiekėjas ir geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas turi vienodas teises ir pareigas. Šioje teritorijoje veikiančio viešojo vandens tiekėjo ir regioninio viešojo vandens tiekėjo, geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo sutartys su abonentais ir vartotojais turi būti sudarytos pagal Vyriausybės tvirtinamą viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašą.
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo srityje 1. Savivaldybių tarybos: 1) tvirtina…
10 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo srityje 1. Savivaldybių tarybos: 1) tvirtina infrastruktūros plėtros planus; 2) tvirtindamos infrastruktūros plėtros planus, sprendimu nustato aglomeracijų ir viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijų ribas; 3) skiria viešuosius vandens tiekėjus, regioninius viešuosius vandens tiekėjus ir jiems paveda viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijose vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą; 4) skiria paviršinių nuotekų tvarkytojus ir jiems paveda savivaldybių teritorijose vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą; 5) iki 2027 m. gruodžio 31 d. vykdo viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko teises ir pareigas. 2. Savivaldybės vykdomoji institucija: 1) tvirtina geriamojo vandens tiekėjų arba paviršinių nuotekų tvarkytojo veiklos planus, kai nesudaroma įmonių valdyba; 2) organizuoja viešųjų vandens tiekėjų, regioninių viešųjų vandens tiekėjų, paviršinių nuotekų tvarkytojų veiklos ir infrastruktūros plėtros planų rengimą ir jų sprendinių įgyvendinimą; 3) koordinuoja ir prižiūri geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje; 4) užtikrina viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje esančių požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonų nustatymo organizavimą; 5) teritorijų planavimo procedūrų metu organizuoja priežiūrą, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai ir jų apsaugos zonos būtų išdėstyti komunikacijų koridoriuose arba būtų užtikrintos galimybės naudotis servituto teise, kai reikia prižiūrėti, keisti ir kitaip naudoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus; 6) Nuotekų tvarkymo informacinėje sistemoje organizuoja informacijos teikimą apie šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimų įgyvendinimą; 7) infrastruktūros plėtros planavimo procedūrų metu organizuoja šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą; 8) siekdama užtikrinti individualiųjų nuotekų tvarkymo priežiūrą, aplinkos ministro nustatyta tvarka Nuotekų tvarkymo informacinėje sistemoje organizuoja duomenų apie išduotus statybą leidžiančius dokumentus, kuriais leidžiama įrengti individualius nuotekų valymo ar kaupimo įrenginius, teikimą; 9) organizuoja patikrą, ar asmenys, individualiai tvarkantys nuotekas, turi apmokėjimą už sukauptų nuotekų transportavimą patvirtinančius dokumentus arba viešąją sutartį su geriamojo vandens tiekėju ar garantiniu vandens tiekėju, arba sutartį su nuotekų transportavimo paslaugas teikiančiu asmeniu arba individualiųjų nuotekų valymo ir (arba) kaupimo įrenginių priežiūrą vykdančiu asmeniu, ar individualiųjų nuotekų valymo įrenginių priežiūra (eksploatacija) vykdoma aplinkos ministro tvirtinamų nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos apraše ir nuotekų valymo įrenginių taikymo reglamente nustatyta tvarka; 10) kas 10 metų organizuoja vertinimą, ar infrastruktūros plėtros planuose nustatytos aglomeracijų ribos ir viešosios geriamojo vandens tiekimo teritorijos atitinka realią situaciją, prireikus inicijuoja šių planų keitimą; 11) organizuoja savivaldybės teritorijoje nuotekų valymo ir (arba) kaupimo įrenginių inventorizaciją ir duomenų teikimą Nuotekų tvarkymo informacinėje sistemoje aplinkos ministro nustatyta tvarka; 12) siekdama pagerinti prieigą prie geriamojo vandens, organizuoja, kad miestų ir miestelių viešosiose erdvėse ir viešuosiuose pastatuose būtų sudarytos galimybės gauti geriamojo vandens, ir organizuoja reikalingų įrenginių įrengimą, eksploataciją ir eksploatacinių išlaidų padengimą. Viešosiose erdvėse, kur techniškai įmanoma, organizuoja stacionarių geriamojo vandens lauko gertuvių įrengimą; 13) organizuoja, kad gyventojai, apsirūpinantys geriamuoju vandeniu individualiai, laiku būtų informuoti apie galimą pavojų žmonių sveikatai dėl naudojamo geriamojo vandens saugos, nurodant konkrečius veiksmus, kurių galima imtis siekiant apsaugoti sveikatą nuo neigiamo poveikio, ir pateikia rekomendacijas tuo atveju, kai aišku, kad dėl tokio geriamojo vandens kokybės gali kilti potencialus pavojus žmonių sveikatai; 14) organizuoja pažeidžiamoms ir marginalizuotoms grupėms prieigą prie geriamojo vandens, informuoja apie galimybę prisijungti prie geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros arba organizuoja apsirūpinimą geriamuoju vandeniu iš alternatyvaus šaltinio (autocisternos, vandens kolonėlės).
Analysis
Legal question

The specific question is whether the reconstruction of the surface wastewater network on Gedvydžių Street should be regarded as the implementation of wastewater management infrastructure organised by the municipality, rather than merely as technical contract works.

Legal basis

Article 13(1) of the Law on Drinking Water Supply and Wastewater Management assigns responsibility for organising surface wastewater management within the municipal territory to municipal executive institutions. Article 10(1)(1) of the same Law assigns approval of infrastructure development plans to the municipal council; accordingly, the legal basis for the reconstruction should rest not on the notice concerning a stage of works itself, but on the relevant planning and implementation decisions.

Practical significance

The stronger argument in this case is not the logic of “street repair”, but the municipality’s competence to organise public surface wastewater infrastructure. In practice, when assessing such a project, it is worth requesting not only information on the works contract or traffic restrictions, but also the infrastructure development plan approved by the municipal council and the decisions of the executive institution, since these are what demonstrate whether the third stage forms part of a lawful infrastructure programme.

📄 Original — Lietuvos Respublikos prokuratūra
Suspicions brought and other decisions made in pre-trial investigations into council members’ actions | Prosecutor General’s Office of the Republic of Lithuania 🔗
In pre-trial investigations carried out by the Special Investigation Service (STT) and led by prosecutors into suspected abuse by municipal council members in the use of funds allocated to cover their expenses as council members…
Fact-check:
🟡 IncompleteAsmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario atlyginimas 1. Savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama)…
12 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario atlyginimas 1. Savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Savivaldybės tarybos nariams nustatomas 20 procentų tos savivaldybės, kurios tarybos narys jis yra, mero darbo užmokesčio dydžio atlyginimas; savivaldybės tarybos opozicijos lyderiui ir savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams nustatomas 20 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimas; savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkų pavaduotojams nustatomas 10 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimas. Jeigu savivaldybės tarybos narys vienu metu eina kelias pareigas, jam mokamas tas savivaldybės tarybos nario atlyginimas, kurio nustatytas dydis yra didesnis. Tarybos narys turi teisę atsisakyti šio atlyginimo, reglamento nustatyta tvarka pateikdamas prašymą dėl savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimo neatlygintinai (tai yra visuomeniniais pagrindais). Tokį prašymą pateikusiam savivaldybės tarybos nariui šioje dalyje nurodytas atlyginimas neskaičiuojamas ir nemokamas, taip pat neskaičiuojami ir nemokami teisės aktų nustatyti privalomi mokėti mokesčiai, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. 2. Savivaldybės tarybos nario atlyginimas mažinamas reglamente nustatyta tvarka proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui, išskyrus savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos posėdžius, kuriuos savivaldybės tarybos narys praleidžia dėl vykimo į komandiruotę atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas. 3. Informacija apie savivaldybių tarybų narių savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos posėdžių lankomumą ir atlyginimus skelbiama savivaldybių interneto svetainėse kiekvieną kalendorinį mėnesį – už praeitą mėnesį iki kito mėnesio 15 dienos. 4. Savivaldybės tarybos nariui, kuris reglamento nustatyta tvarka atstovauja savivaldybei už savivaldybės ribų, savivaldybės administracija Vyriausybės nustatyta tvarka apmoka komandiruotės išlaidas. 5. Savivaldybės tarybos, komitetų, komisijų posėdžių laiku, taip pat kitais reglamento nustatytais atvejais savivaldybės tarybos narys atleidžiamas nuo tiesioginio darbo ar pareigų bet kurioje institucijoje, įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, išsaugant jam darbo vietą.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 11, 13, 20 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. gruodžio 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki…
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. gruodžio 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki 2016 m. lapkričio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 13 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki 2015…
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki 2015 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Legal question

The specific question is not whether a council member is entitled to receive payments, but whether the particular funds were used as lawful remuneration for the performance of a council member’s duties, or as use of funds unrelated to those duties, capable of grounding a suspicion in a pre-trial investigation.

Legal basis

Article 12 of the Law on Local Self-Government provides that members of municipal councils are remunerated for work performed in carrying out the duties of a council member. Accordingly, the right to payment arises only in the context of performing those duties, and not as a general compensatory privilege. The 2015 and 2016 amending laws cited further indicate that implementing legal acts were to be adopted by municipal councils, meaning that the practical point of dispute may depend on the rules in force in the particular municipality at the relevant time.

Correction

The article’s wording on the presumption of innocence is essentially correct, but it should be refined from a procedural perspective: under the wording of Article 3 of the cited law amending the Code of Criminal Procedure, every person suspected or accused of committing a criminal offence is presumed innocent until guilt has been proved in accordance with the procedure laid down in that Code and established by a final court judgment. It would therefore be more precise to refer not abstractly to a “person”, but to a “person suspected or accused of committing a criminal offence”, because what matters here is precisely the procedural status of suspect or accused.

Practical significance

At present, the stronger professional argument is not a moral assessment of the “receipt” cases, but the connection with the functions of a council member and the content of the implementing rules of the particular municipality. For both the defence and the prosecution, the critical issue will be not merely the fact of expenditure, but whether its connection with the duties of a council member can be substantiated by documents. In public communication, it would be a mistake to present suspicions as a finding of guilt, since the cited wording of the Code of Criminal Procedure clearly requires a final court judgment.

📄 Original — LNK.LT
Court blow for Marijampolė mayor: he loses office 🔗
An earlier acquittal by Kaunas Regional Court has been overturned. The mayor was found guilty of abuse of office, fraud, and document forgery, and was given a final fine of 10,000 euros, which he must pay within two months. A three-judge…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Seniūnijos ir seniūno funkcijos 1. Seniūnijos veiklą reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai…
31 straipsnis. Seniūnijos ir seniūno funkcijos 1. Seniūnijos veiklą reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai. Seniūnijos veikla finansuojama iš savivaldybės biudžeto, tam seniūnijai skiriami reikiami asignavimai. 2. Seniūnija: 1) prireikus įvertina atskirų šeimų (asmenų) gyvenimo sąlygas ir pateikia savivaldybės administracijai siūlymus dėl socialinės paramos toms šeimoms (asmenims) reikalingumo bei paramos būdų; 2) tvarko namų ūkio knygas kaimo vietovėje; 3) renka ir savivaldybės administracijos direktoriui teikia duomenis, reikalingus mokyklinio amžiaus vaikų apskaitai; 4) renka ir savivaldybės administracijos direktoriui teikia duomenis apie šaukiamojo amžiaus jaunuolius, gyvenančius seniūnijos teritorijoje; 5) registruoja žemės, vandens telkinių, miško sklypų savininkų, valdytojų ir naudotojų pranešimus apie medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą ir teikia duomenis savivaldybės administracijos direktoriui; 6) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones; 7) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant kaimo plėtros programas; 8) dalyvauja organizuojant civilinę saugą; 9) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant gyventojų užimtumo programas seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje; 10) nustatyta tvarka dalyvauja rengiant gyventojų apklausas; 11) padeda organizuoti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybės tarybos rinkimus bei referendumus; 12) dalyvauja kuriant ir įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros programas; 13) organizuoja viešuosius darbus; 14) organizuoja bendrojo naudojimo teritorijų, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą bei gatvių ir kitų viešųjų vietų apšvietimą; 15) organizuoja kapinių priežiūrą; 16) organizuoja želdinių priežiūrą; 17) organizuoja laisvalaikio centrų veiklą; 18) nustatyta tvarka gali organizuoti socialinės paramos teikimą ir pašalpų mokėjimą; 19) organizuoja seniūnijos veiklos nuostatuose priskirtas būsto paslaugas; 20) prireikus organizuoja viešųjų tualetų paslaugas. 2 dalis papildoma 21 punktu nuo 2007 m. liepos 1 d.: 21) tvarko gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. 3. Seniūnas: 1) atlieka seniūnijos vidaus administravimą; 2) administruoja seniūnijai skirtus asignavimus; 3) seniūnijos veiklos nuostatų nustatyta tvarka atlieka jam priskirtas personalo valdymo funkcijas; 3 dalies 4 punkto redakcija iki 2007 m. liepos 1 d.: 4) išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą ir kitokias faktinę padėtį patvirtinančias pažymas, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais; 3 dalies 4 punkto redakcija nuo 2007 m. liepos 1 d.: 4) išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytus, taip pat šeimos sudėtį ir kitokius faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais; 5) kaimo gyvenamųjų vietovių seniūnijose ir miestuose, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, registruoja mirtis; 6) išduota leidimus laidoti; 7) Notariato įstatymo nustatyta tvarka neatlygintinai atlieka seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams notarinius veiksmus ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka neatlygintinai tvirtina seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojų oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus. Seniūnas notarinius veiksmus atlieka seniūnijos patalpose. Atlikti notarinius veiksmus ne seniūnijos patalpose seniūnas gali tik tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo dėl svarbios priežasties (liga, invalidumas) negali atvykti į seniūnijos patalpas ir iškviečia seniūną į gyvenamąją vietą; 8) nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas; 9) seniūnijos veiklos nuostatų nustatyta tvarka sudaro sutartis, rūpinasi jų vykdymu; 10) kontroliuoja, ar teikiant viešąsias paslaugas laikomasi teisės aktuose bei sutartyse nustatytų dėl jų teikimo reikalavimų, nagrinėja gyventojų prašymus bei skundus dėl viešųjų paslaugų teikimo ir šiais klausimais pagal savo kompetenciją priima sprendimus. Savivaldybės administracijai bei kitiems viešųjų paslaugų teikimą administruojantiems subjektams teikia pasiūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo gerinimo; 11) nustatyta tvarka prižiūri prekybą viešosiose vietose; 12) teikia savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymus dėl kitų savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių valstybės tarnautojų ir savivaldybės įstaigų vadovų veiklos seniūnijai priskirtoje teritorijoje tobulinimo, savivaldybei priklausančių kelių, gyvenviečių gatvių, šaligatvių ir aikščių tvarkymo, vietinio susisiekimo transporto organizavimo, savivaldybei priklausančių pastatų ir statinių remonto, paminklų, kapinių priežiūros, viešųjų paslaugų teikimo gyventojams organizavimo; 13) mero pavedimu rengia ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų ir mero potvarkių projektus seniūnijos veiklos klausimais, organizuoja bei kontroliuoja jų vykdymą; 14) šaukia seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojų sueigas ir organizuoja gyventojų susitikimus su savivaldybės ir valstybės institucijų pareigūnais; 15) dalyvauja savivaldybės institucijų posėdžiuose, kai svarstomi su seniūnijai priskirtos teritorijos bendruomenės gyvenimu susiję klausimai, arba įgalioja tai daryti kitą seniūnijos valstybės tarnautoją; 16) apibendrina gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų pastabas bei pasiūlymus ir teikia juos savivaldybės administracijos direktoriui. Konsultuoja seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojus ir teikia jiems informaciją apie savivaldybės institucijų ir savivaldybės administracijos bei valstybės institucijų veiklą savivaldybės teritorijoje. 4. Seniūnijos veiklos nuostatuose gali būti seniūnijoms bei seniūnams pavesta atlikti ir kitas funkcijas, nepriskirtas kitiems savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams seniūnijai priskirtoje teritorijoje. AŠTUNTASIS SKIRSNIS ATSTOVAVIMAS GYVENAMŲJŲ VIETOVIŲ BENDRUOMENĖMS
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Mero įgaliojimų sustabdymas 1. Mero įgaliojimai gali būti sustabdomi teismo nutartimi. Mero įgaliojimus sustabdžius teismo nutartimi, įgaliojimų…
31 straipsnis. Mero įgaliojimų sustabdymas 1. Mero įgaliojimai gali būti sustabdomi teismo nutartimi. Mero įgaliojimus sustabdžius teismo nutartimi, įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu merui mokamas 0,5 VMDU dydžio atlyginimas. 2. Mero įgaliojimai taip pat gali būti sustabdomi Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytu pagrindu.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 3, 5, 10, 11, 13, 14, 16, 17, 19, 20, 22, 25, 27, 29, 40, 42, 45, 46 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Įstatymo papildymas 251 straipsniu Papildyti Įstatymą 251 straipsniu: „251 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero…
13 straipsnis. Įstatymo papildymas 251 straipsniu Papildyti Įstatymą 251 straipsniu: „251 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimas savivaldybės tarybos sprendimu 1. Savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo savivaldybės tarybos sprendimu procedūrą savivaldybės taryba taiko savivaldybės tarybos nariams ar savivaldybės tarybos nariui – merui dėl Konstitucijai ir įstatymams prieštaraujančių jų veiksmų, padarytų einant savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero pareigas, siekdama išspręsti tokių asmenų atsakomybės klausimą. 2. Teikti savivaldybės tarybai pradėti savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūrą turi teisę ne mažesnė kaip 1/3 savivaldybės tarybos narių grupė. 3. Teikimas pradėti savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūrą galimas, kai yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) jis sulaužė priesaiką; 2) jis nevykdo jam šiame ar kituose įstatymuose nustatytų įgaliojimų. 4. Teikimas pradėti savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūrą turi būti išdėstytas raštu ir pasirašytas visų ne mažiau kaip 1/3 savivaldybės tarybos narių grupę sudarančių asmenų. Teikimas turi būti pateiktas savivaldybės tarybai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 3 dalyje nustatytų bent vieno iš pagrindų paaiškėjimo dienos. 5. Teikime pradėti tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūrą nurodomas konkretus asmuo, siūlymai pradėti procedūrą bent vienu iš šio straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, šiuos siūlymus pagrindžiantys argumentai, įrodymai ir jų šaltiniai. 6. Gavusi teikimą pradėti savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūrą savivaldybės taryba kitame savivaldybės tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos, priima sprendimą sudaryti komisiją pateiktiems faktams ištirti ir nustato terminą, iki kada komisija turi pateikti išvadą. Komisija sudaroma iš visų frakcijų atstovų laikantis proporcingumo principo. 7. Savivaldybės taryba, apsvarsčiusi komisijos pateiktą išvadą, priima vieną iš sprendimų: 1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu pateikti išvadą, ar savivaldybės tarybos narys ar savivaldybės tarybos narys – meras sulaužė priesaiką ir (arba) nevykdė (prašyme nurodytų) jam šiame ir kituose įstatymuose nustatytų įgaliojimų; 2) taikyti savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūrą nėra pagrindo. 8. Savivaldybės taryba, nusprendusi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašymą šiam teismui pateikia ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio straipsnio 3 dalyje nustatytų bent vieno iš pagrindų paaiškėjimo dienos ir paskiria savivaldybės tarybos narį (narius), kuris (kurie) atstovaus savivaldybės tarybai teisme nagrinėjant šį prašymą. 9. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikia išvadą, kad savivaldybės tarybos narys ar savivaldybės tarybos narys – meras nesulaužė priesaikos ir (arba) tinkamai vykdė jam šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo procedūra nutraukiama. 10. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikia išvadą, kad savivaldybės tarybos narys ar savivaldybės tarybos narys – meras sulaužė priesaiką ir (arba) nevykdė jam šiame ir kituose įstatymuose nustatytų įgaliojimų, savivaldybės taryba 3/5 visų savivaldybės tarybos narių balsų dauguma priima sprendimą, kad savivaldybės tarybos narys ar savivaldybės tarybos narys – meras neteko savo įgaliojimų. Jeigu balsuojant šiame straipsnyje nustatyta tvarka nepriimamas sprendimas, kad savivaldybės tarybos narys ar savivaldybės tarybos narys – meras neteko savo įgaliojimų, laikoma, kad savivaldybės taryba nepritarė savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimui. Savivaldybės tarybos narys ar savivaldybės tarybos narys – meras gali toliau vykdyti savo įgaliojimus.
Analysis
Legal question

The specific point in dispute is whether a conviction by an appellate court for abuse of office, fraud and forgery of documents in itself entails the loss of the mayoral office, or whether a separate mechanism for the loss of powers under the Law on Local Self-Government is still required.

Legal basis

The evidence provided directly shows two distinct legal constructs: Article 31 of the amendment to the Law on Local Self-Government concerns the suspension of a mayor’s powers by court order, whereas Article 251 concerns the loss of powers of a municipal council member or council member-mayor by decision of the municipal council. Accordingly, the stronger conclusion from the provisions provided is not that the office automatically terminates solely because of the fine, but that it is necessary to identify precisely which procedure applies following a conviction.

What case law says

The news report shows that the Court of Appeal of Lithuania set aside the acquittal delivered at first instance and itself found guilt, as well as substantial pecuniary and non-pecuniary damage. In practice, this strengthens not the argument of a formal error, but the argument based on the scale of the damage: in an abuse of office case, it is precisely that factor which supports the conclusion that the conduct crosses the boundary of disciplinary or political responsibility.

Practical significance

For professionals, the key point is not to rush to write that a EUR 10,000 fine in itself “strips the mandate”: on the basis of the provisions provided, it is safer to cite the distinction between the procedures for suspension of powers and loss of powers. In practice, the stronger argument is that, following an appellate conviction, political office depends not on the severity of the penalty, but on whether a separate mechanism for the loss of the mayor’s powers is triggered under the Law on Local Self-Government.

📄 Original — 77.lt
Another mayor hit: Court of Appeal finds P. Isoda guilty in the “receipt” case 🔗
The Lithuanian Court of Appeal overturned the lower court’s acquittal and found Marijampolė mayor Povilas Isoda guilty in the so-called “receipt” case, ruling that the evidence was sufficient to establish that criminal offenses had been…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 386 straipsnis (statute)
386 straipsnis. Bylos nagrinėjimas, kai panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis 1. Jei…
386 straipsnis. Bylos nagrinėjimas, kai panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis 1. Jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. 2. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. 3. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. 4. Iš naujo išnagrinėjus bylą, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis gali būti skundžiami bendra tvarka. IX dalis Baudžiamojo proceso ypatumai tiriant ir nagrinėjant atskirų kategorijų bylas XXVIII skyrius Bylų dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų procesas
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 235 straipsnis (statute)
235 straipsnis. Melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas 1. Tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą…
235 straipsnis. Melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas 1. Tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas apkaltos proceso metu Seimo specialiajai tyrimo komisijai ar Seimui būdamas liudytoju davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė arba Seimo laikinajai tyrimo komisijai ar Seimo komitetui, kuriam Seimas suteikė laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus, pateikė melagingą pranešimą, paaiškinimą, informaciją ar duomenis, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kaltindamas asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) Nr. XI-521, 2009-12-03, Žin., 2009, Nr. 146-6484 (2009-12-10) Nr. XI-976, 2010-06-30, Žin., 2010, Nr. 86-4528 (2010-07-20)
LVAT administracines teises praktikos biuletenis Nr. 35 (commentary)
51. Byloje nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui Administracinių teismų praktika vimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas…
51. Byloje nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui Administracinių teismų praktika vimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.), vertintinas kaip abstraktus ir nekonkretus.
Analysis
Legal question

The specific point in dispute is not the political assessment of the “receipt” practice, but whether the appellate court was entitled to quash an acquittal solely on the basis of a different assessment of the sufficiency of the evidence and itself find that criminal offences had been committed.

Legal basis

The evidence provided does not identify a direct substantive legal provision by reference to which the elements of the offence imputed to P. Isodas could be assessed: Article 235(1) of the Criminal Code concerns a false complaint, report, testimony, expert opinion or translation, but the news report does not indicate that the case concerned false testimony or a false report. According to the excerpt provided, Article 386 of the Code of Criminal Procedure governs the examination of a case following annulment by the cassation court, and therefore does not provide a direct basis for explaining this appellate alteration of the judgment.

Practical significance

The stronger practical emphasis is now procedural: public argument should not rely solely on the fact that the first-instance court acquitted the defendant, because the appellate court has shown that the same body of evidence may be assessed as sufficient to establish guilt. For a professional audience, the key point is to examine not the political label attached to the “receipt” cases, but the appellate court’s reasoning on the sufficiency of the evidence and on the specific elements of the offence charged, since merely citing Article 235 of the Criminal Code or Article 386 of the Code of Criminal Procedure, on the basis of the provisions provided, does not substantiate the essence of this case.

📄 Original — Bernardinai.lt
Court releases political analyst V. Laučius from criminal liability for drunk driving 🔗
A Vilnius district court on Thursday released journalist and political analyst Vladimiras Laučius from criminal liability for drunk driving under a surety arrangement, with his former spouse Loreta acting as guarantor for one year, and…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį…
40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. 2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. 3. Asmuo, padaręs apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. 4. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. 5. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. 6. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. 7. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. 8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. 9. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 10. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu nuo ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės įsiteisėjimo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu treji metai.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 28, 29, 71, 415, 416, 417, 420, 422, 423, 424, 426, 427, 428, 431, 589, 602, 603, 608, 611 ir 686 strai 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. 427 straipsnio pakeitimas Pakeisti 427 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „427 straipsnis. Pakartotinis transporto priemonių vairavimas, kai tai daro…
12 straipsnis. 427 straipsnio pakeitimas Pakeisti 427 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „427 straipsnis. Pakartotinis transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojai 1. Transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivus (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba vengęs apsvaigimo patikrinimo, arba alkoholį (nustatytas ne mažiau negu 0,41 promilės neblaivumas), narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas vartojęs iki patikrinimo vairuotojas, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda už šioje dalyje, šio kodekso 420 straipsnio 4, 5 dalyse, 422 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalyse, 423 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 6 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, jei nepraėjo vieni metai nuo paskirtos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos, arba kuris turi nepanaikintą ar neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas transporto priemonę, užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių eurų. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo ketverių iki septynerių metų arba asmenims, kuriems nustatytas neblaivumas (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės), teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki šešerių metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų šešių mėnesių iki dvejų metų. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti transporto priemonės konfiskavimą.“
Analysis
Legal question

Can a court apply release on surety under Article 40 of the Criminal Code and discontinue the criminal case for driving with a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more, as provided for in Article 2811 of the Criminal Code, instead of entering a conviction?

Legal basis

Article 2811 of the Criminal Code criminalises driving a motor vehicle where a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more has been established; accordingly, the legal threshold for classification is not alcohol consumption as such, but the level of intoxication that triggers criminal liability. Article 40 of the Criminal Code permits, but does not require, a court to release a person from criminal liability on surety for a criminal misdemeanour, a negligent offence, or a minor or less serious intentional offence, where there is a trustworthy surety; the excerpt of the provision provided does not make it possible to verify all additional conditions under Article 40.

Practical significance

The stronger argument in this situation is not that drink-driving was “non-punishable”, but that the court did not reject the classification of the conduct as a criminal offence and instead exercised the discretionary Article 40 exception from criminal liability. In practice, when criticising or defending such a decision, the applicable test is not one of guilt but of the conditions for surety: whether the offence under Article 2811 falls, by category, within the scope of Article 40; whether the surety genuinely satisfies the criterion of trustworthiness; and why a one-year surety period was considered sufficient specifically in a drink-driving case.

📄 Original — digin.lt
OnePlus warranties in Europe are raising more and more questions - Digin 🔗
Imagine unpacking a pair of wireless earbuds that stop working months earlier than expected, only to be told they are already considered obsolete. Across Reddit threads, tech forums, and a growing number of complaints, European OnePlus…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.3642 straipsnis (statute)
6.3642 straipsnis. Prekės pataisymas ar pakeitimas 1. Pardavėjas turi pareigą užtikrinti, kad prekė būtų pataisyta ar pakeista, laikantis šių reikalavimų: 1) nemokamai…
6.3642 straipsnis. Prekės pataisymas ar pakeitimas 1. Pardavėjas turi pareigą užtikrinti, kad prekė būtų pataisyta ar pakeista, laikantis šių reikalavimų: 1) nemokamai – netaikant mokesčių už prekei pataisyti ar pakeisti būtinas išlaidas, įskaitant išlaidas už pašto, vežimo paslaugas, už darbą ar medžiagas; 2) per protingą terminą nuo momento, kai vartotojas informavo pardavėją apie netinkamą prekės kokybę; 3) nesukeliant vartotojui didelių nepatogumų, atsižvelgiant į prekės pobūdį ir paskirtį, dėl kurios prekė reikalinga vartotojui. 2. Vartotojas grąžina prekę pardavėjui, kad ji būtų pataisyta ar pakeista. Prekės grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui. 3. Jeigu iki trūkumo paaiškėjimo prekė buvo tinkamai įdiegta (instaliuota, įrengta ar įmontuota), atsižvelgiant į jos pobūdį ir paskirtį, pardavėjo pareiga pataisyti ar pakeisti prekę apima ir prekės pašalinimą bei pataisytos ar pakeistos prekės įdiegimą arba išlaidų už prekės pašalinimą ir įdiegimą padengimą. 4. Pardavėjas neturi teisės reikalauti iš vartotojo sumokėti už įprastinį pakeistų prekių naudojimą laikotarpiu iki jų pakeitimo. 5. Kol prekė taisoma, pardavėjas, atsižvelgdamas į prekių kategorijos, kuriai priklauso ši prekė, ypatumus ir į vartotojo poreikį, kad tokios prekės būtų nuolat prieinamos, gali jam nemokamai suteikti naudoti pakaitinę prekę, įskaitant atnaujintą prekę. 6. Pardavėjas, vykdydamas pareigą užtikrinti, kad prekė būtų pakeista, gali suteikti vartotojui kitą atnaujintą prekę, jeigu vartotojas pateikia aiškų prašymą.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.3641 straipsnis (statute)
6.3641 straipsnis. Vartotojo teisės, kai prekė yra netinkamos kokybės 1. Jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas…
6.3641 straipsnis. Vartotojo teisės, kai prekė yra netinkamos kokybės 1. Jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, proporcingai sumažinta prekės kaina, arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. 2. Kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, vartotojas turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų, palyginti su išlaidomis kitam reikalavimui įgyvendinti, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant: 1) prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų; 2) prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą; 3) tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui. 3. Pardavėjas turi teisę atsisakyti užtikrinti tinkamą prekės kokybę, jeigu prekės neįmanoma pataisyti ar pakeisti arba jeigu dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytąsias. 4. Vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis šio kodekso 6.3643 straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka šio kodekso 6.3642 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. 5. Vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. 6. Vartotojas turi teisę sustabdyti prekės kainos ar jos dalies mokėjimą, iki pardavėjas įvykdys šiame skirsnyje nustatytas pardavėjo pareigas. 7. Vartotojas turi teisę į žalos, atsiradusios dėl netinkamos prekės kokybės, atlyginimą. 8. Vartotojas, siekdamas įgyvendinti šiame straipsnyje nustatytas teises, privalo pranešti pardavėjui apie prekės kokybės reikalavimų neatitiktį ne vėliau kaip per du mėnesius nuo neatitikties aptikimo dienos. Pareiga įrodyti, kad vartotojas praleido šį terminą, tenka pardavėjui.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.153 straipsnis (statute)
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis…
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra: 1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia; 4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako; 7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; 10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį; 15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).
Analysis
Legal question

Can a seller refuse to repair or replace defective headphones free of charge solely because, under its internal warranty policy, the product is considered “obsolete”, and offer a voucher instead?

Legal basis

Article 6.3641 of the Civil Code gives the consumer the right, where goods do not conform to quality requirements, to require that the goods be brought into conformity, to seek a proportionate price reduction, or to rely on the other remedies provided for in that article. Article 6.3642 of the Civil Code specifies that repair or replacement must be carried out free of charge, including the necessary costs. A voucher is therefore not an equivalent legal substitute where the consumer still has a right to repair or replacement.

Practical significance

The stronger argument is not the “warranty promise”, but the consumer’s mandatory statutory right to have the goods brought into conformity through the seller. “Obsolescence” is relevant only insofar as it reasonably explains an objective impossibility of repair or replacement; it does not automatically extinguish the consumer’s remedies. In practice, the claim should be framed against the seller under Articles 6.3641 and 6.3642 of the Civil Code. If a contractual or warranty term in effect limits those rights to a voucher or to an internal product life-cycle policy, an additional argument should be raised under Article 6.153 of the Civil Code concerning unfair terms in consumer contracts.

📄 Original — Teismai.lt
2026.07.10 :: Panevėžys City Council member A. Balčiūnas, who admitted guilt, released from criminal liability under surety 🔗
On 10 July 2026, Panevėžys District Court heard a criminal case in which former and current Panevėžys City Municipality Council member Arūnas Balčiūnas was accused of abuse of office, fraud, document forgery, and possession of forged…
Fact-check:
✅ ConfirmedNuo baudžiamosios atsakomybės galima atleisti pagal laidavimą (be užstato) tam tikram laikotarpiui
✅ ConfirmedBaudžiamąja priemone galima skirti sumą (60 MGL) į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą
🟡 IncompleteNuosprendis gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui per 20 dienų nuo paskelbimo
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį…
40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. 2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. 3. Asmuo, padaręs apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. 4. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. 5. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. 6. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. 7. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. 8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. 9. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 10. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu nuo ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės įsiteisėjimo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu treji metai.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 67 straipsnis (statute)
67 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys 1. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. 2. Pilnamečiam asmeniui…
67 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys 1. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. 2. Pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas naudotis specialia teise; 2) viešųjų teisių atėmimas; 3) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; 4) turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas; 5) nemokami darbai; 6) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 7) turto konfiskavimas; 8) įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu; 9) dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose; 10) dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose; 11) išplėstinis turto konfiskavimas; 12) įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos. 3. Fiziniam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos kartu su bausme. Kartu su baudos bausme įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskiriama. Kartu su viešųjų darbų bausme neskiriama atlikti nemokamų darbų. 4. Nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI ar XI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje arba 92 straipsnyje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, išplėstinis turto konfiskavimas. 5. Juridiniam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės arba kartu su bausme, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas, uždraudimas juridiniam asmeniui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, uždraudimas juridiniam asmeniui gauti paramą, subsidiją ar dotaciją, uždraudimas juridiniam asmeniui reorganizuotis. Kartu su baudos bausme įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskiriama. Baudžiamojo poveikio priemonės, išskyrus įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, negali būti skiriamos kartu su juridinio asmens likvidavimo bausme. 6. Kai baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos kartu su bausme arba skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 38 straipsnis (statute)
38 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų…
38 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės įsiteisėjimo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu treji metai. 3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Nr. XI-677, 2010-02-11, Žin., 2010, Nr. 20-927 (2010-02-18)
Analysis
Legal question

The specific question is not whether A. Balčiūnas admitted guilt, but whether, under Article 40 of the Criminal Code, a council member charged with abuse of office, fraud and falsification of documents could be released from criminal liability on the basis of surety instead of receiving a conviction and sentence.

Legal basis

Article 40(1) of the Criminal Code allows a court to release a person from criminal liability on the basis of surety only where the offence committed is a criminal misdemeanour, a negligent crime, or a minor or less serious intentional crime, and where there is a surety worthy of the court’s trust. An admission of guilt alone is therefore not sufficient: what is decisive is whether the legal classification of the acts falls within the scope of Article 40 and whether the court substantiated the suitability of the surety.

Correction

The statement that the judgment may be appealed within 20 days of its pronouncement is incomplete. A more precise formulation would be as follows: under Article 310(2) of the Code of Criminal Procedure, an appeal is generally lodged within 20 days of the pronouncement of the judgment; however, in the cases provided for in Article 306(3) and Article 308(2) of the Code of Criminal Procedure, the time limit runs from the moment when a copy of the judgment is served or dispatched.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not “he confessed, therefore he was released”, but rather “the facts and legal classification of the case met the threshold for applying Article 40 of the Criminal Code”. A lawyer or journalist should examine not only the operative part of the judgment, but also how the court reasoned the seriousness of the criminal offences, the reliability of the surety and any possible penal measures provided for in Article 67 of the Criminal Code, because that is where it will become apparent whether the decision represents exceptional individualisation or an unduly lenient disposal of a case concerning public trust.

📄 Original — Teisė.pro
LRT. What can prevent you from getting a mortgage, even if you have enough income 🔗
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Pareiga įvertinti kredito gavėjo kreditingumą 1. Prieš kredito sutarties sudarymą kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principais ir…
12 straipsnis. Pareiga įvertinti kredito gavėjo kreditingumą 1. Prieš kredito sutarties sudarymą kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principais ir pagal šio straipsnio 11 dalį priimtu priežiūros institucijos teisės aktu, privalo atlikti išsamų kredito gavėjo kreditingumo vertinimą. Kredito davėjas, atlikdamas kredito gavėjo kreditingumo vertinimą, turi atlikti ir kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumo vertinimą, išskyrus atvejus, kai kreditas suteikiamas asmeniniams kredito gavėjo poreikiams ir vertinami visi finansiniai įsipareigojimai ir asmeninės kredito gavėjo pajamos. 2. Kreditingumo vertinimas turi būti grindžiamas šiais atsakingojo skolinimo principais: 1) kredito davėjas, prieš priimdamas sprendimą suteikti kreditą kredito gavėjui, įvertina kredito gavėjo kreditingumą, atsižvelgdamas į veiksnius, kurie svarbūs tikrinant, ar kredito gavėjas galės vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, ypač į tokius kaip kredito gavėjo tvarios pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) galimybė, visi turimi finansiniai įsipareigojimai; 2) skolinimas grindžiamas kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas sutartis ir pajamų santykio ribojimu; 3) skolinimas grindžiamas bendros kredito sumos ir įkeičiamo nekilnojamojo turto rinkos vertės arba kainos santykio ribojimu ir (arba) bendros kredito sumos ir įsigyjamo nekilnojamojo turto rinkos vertės arba kainos santykio ribojimu; 4) skolinimas grindžiamas kredito sutarties trukmės ribojimu ir reguliariomis likusią grąžinti kredito sumą mažinančiomis kredito įmokomis. 3. Kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principais ir pagal šio straipsnio 11 dalį priimtu priežiūros institucijos teisės aktu, privalo patvirtinti kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo taisykles, kuriose būtų nustatytos kreditingumo vertinimo procedūros ir nurodyta informacija, kuria remiantis atliekamas kreditingumo vertinimas, ir jų laikytis vykdydamas kredito teikimo veiklą. Kredito davėjas privalo kreditingumo vertinimo metu surinktą (vertintą) informaciją, duomenis ir dokumentus saugoti 10 metų nuo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo dienos, jeigu kiti teisės aktai, reglamentuojantys asmens duomenų teisinę apsaugą ir dokumentų saugojimą, nenustato ilgesnio dokumentų saugojimo termino. 4. Kreditingumo vertinimas neturi būti grindžiamas vien tik tuo, kad įkeičiamo nekilnojamojo turto vertė viršija bendrą kredito sumą, arba prielaida, kad nekilnojamojo turto vertė didės, išskyrus atvejus, kai kredito sutarties tikslas – statyti arba atnaujinti (modernizuoti) nekilnojamąjį turtą. 5. Kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas, sudarę kredito sutartį su kredito gavėju, neturi teisės nutraukti kredito sutarties arba pakeisti jos sąlygų kredito gavėjo nenaudai, remdamiesi tuo, kad buvo netinkamai atliktas kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, išskyrus atvejus, kai kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas įrodo, kad kredito gavėjas sąmoningai nuslėpė arba suklastojo šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytą informaciją. 6. Kredito davėjas turi teisę suteikti kreditą kredito gavėjui tik tuo atveju, kai kreditingumo vertinimo rezultatai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kredito gavėjo įsipareigojimai pagal kredito sutartį, tikėtina, bus įvykdyti laikantis kredito sutartyje nustatytų sąlygų. 7. Vadovaudamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, kredito davėjas privalo iš anksto pranešti kredito gavėjui, kad jo pateikta informacija bus tikrinama registruose ir valstybės bei kitose informacinėse sistemose (toliau – informacinės sistemos). 8. Kredito davėjas, priėmęs sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis automatine duomenų analize, nedelsdamas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma apie priimtą sprendimą ir apie tai, kad jis priimtas naudojantis automatine duomenų analize, informuoja kredito gavėją. Jeigu kredito davėjas priima sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis duomenų patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose rezultatais, jis nedelsdamas apie priimtą sprendimą informuoja kredito gavėją ir nurodo registrus ir informacines sistemas, kuriuose atliktas duomenų patikrinimas. Kredito gavėjo prašymu kredito davėjas šią informaciją ir konkrečias atsisakymo suteikti kreditą priežastis ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą, kredito gavėjui pateikia raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma. TAR pastaba. 8 dalies nuostatos netaikomos kredito sutartims, sudarytoms iki įstatymo Nr. XIII-1476 įsigaliojimo dienos (2019-01-01). 9. Jeigu kredito sutarties šalys, sudariusios kredito sutartį, susitaria pakeisti bendrą kredito sumą, prieš kiekvieną didesnį bendros kredito sumos padidinimą kredito davėjas atnaujina turimą informaciją apie kredito gavėją ir, remdamasis atnaujinta informacija, iš naujo atlieka išsamų kredito gavėjo kreditingumo vertinimą, išskyrus atvejus, kai toks papildomas kreditas buvo numatytas kredito sutartyje ir į jį atsižvelgta atliekant pradinį kredito gavėjo kreditingumo vertinimą. 10. Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos kredito gavėjui netaikomos, jeigu kredito davėjas ne dėl kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino kredito gavėjo kreditingumą. TAR pastaba. 10 dalis taikoma nuo 2019 m. gegužės 1 d. sudarytoms kredito sutartims. 11. Priežiūros institucija detalizuoja kredito gavėjo kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą 1. Prieš…
8 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą 1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. 2. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo kreditingumą. 3. Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo tikslais naudojami asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 4. Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais: 1) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti; 2) vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas; 3) skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu; 4) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija. 6. Vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo kreditingumui įvertinti. 7. Palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.“
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą 1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis…
8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą 1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. 2. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo kreditingumą. 3. Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo tikslais naudojami asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 4. Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais: 1) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti; 2) vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas; 3) skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu; 4) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija. 6. Vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo kreditingumui įvertinti. 7. Palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.
Analysis
Legal question

Do sufficient income, of itself, create a basis for a housing loan where the law requires the lender to assess the borrower’s overall creditworthiness before entering into the agreement, in accordance with the principles of responsible lending?

Legal basis

Article 12(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Credit Relating to Immovable Property provides that, before concluding a credit agreement, the lender must assess the borrower’s creditworthiness in accordance with the principles of responsible lending and the legal act of the supervisory authority. It follows from this provision that income is only one element of the creditworthiness assessment, not an independent right to obtain credit; the precise limiting criteria would depend on the content of the supervisory authority’s legal act, which has not been provided.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not “the client earns enough”, but “whether the lender assessed creditworthiness in accordance with the criteria laid down by law and supervisory rules”. When challenging a refusal to grant a loan, it would be a mistake to rely solely on the level of income; one should ask the lender to identify which creditworthiness criterion determined the negative decision and whether that criterion genuinely derives from the responsible lending rules.

📄 Original — 15min
Egypt and Qatar call for renewed U.S.-Iran talks 🔗
After U.S. President Donald Trump repeated that the ceasefire between Washington and Tehran was over, the foreign ministers of Egypt and Qatar on Friday urged the United States and Iran to resume negotiations, Egypt’s Foreign Ministry said.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas 92 straipsnis (statute)
92 straipsnis. Diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties nutraukimas 1. Diplomato tarnybos sutartis ir terminuota diplomato tarnybos…
92 straipsnis. Diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties nutraukimas 1. Diplomato tarnybos sutartis ir terminuota diplomato tarnybos sutartis turi būti nutraukta, jeigu: 1) diplomatas netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) diplomatas atskleidžia valstybės paslaptį; 3) paaiškėja, kad priimant diplomatą į diplomatinę tarnybą jis pateikė suklastotus dokumentus arba nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į diplomatinę tarnybą; 4) įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų; 5) diplomatui sukanka šio įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nurodytas amžius ir šio įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jo tarnybos laikas nebuvo pratęstas arba baigėsi tarnybos pratęsimo laikas; 6) paskirta tarnybinė nuobauda – diplomato tarnybos sutarties ar terminuotos diplomato tarnybos sutarties nutraukimas; 7) diplomatas netenka leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija; 8) Neteko galios nuo 2021-01-21 Straipsnio punkto naikinimas: Nr. XIV-157, 2021-01-12, paskelbta TAR 2021-01-20, i. k. 2021-00904 9) diplomatui šio įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka atimamas diplomatinis rangas; 10) diplomatas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą nebegali eiti diplomato pareigų; 11) diplomatas įstatymų nustatyta tvarka netenka specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu; 12) po diplomato tarnybinės veiklos vertinimo priimamas sprendimas nutraukti diplomato tarnybos sutartį arba terminuotą diplomato tarnybos sutartį. 13) iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš Viešojo sektoriaus darbuotojų registro gautos informacijos apie asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar su kuriais diplomato tarnybos sutartis ar terminuota tarnybos sutartis buvo nutraukta dėl šių priežasčių, ar pripažintus padariusiais tarnybinį nusižengimą, už kurį jiems turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų ar diplomato tarnybos sutarties ar terminuotos diplomato tarnybos sutarties nutraukimas, ar kitų duomenų, gautų šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, paaiškėja, kad diplomatas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-2303, 2023-12-05, paskelbta TAR 2023-12-14, i. k. 2023-24169 14) diplomato tarnybos sutarties šalims ar terminuotos diplomato tarnybos sutarties šalims susitarus dėl sutarties nutraukimo šio straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-2303, 2023-12-05, paskelbta TAR 2023-12-14, i. k. 2023-24169 15) diplomato prašymu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-2303, 2023-12-05, paskelbta TAR 2023-12-14, i. k. 2023-24169 2. Diplomato tarnybos sutartis ir terminuota diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, jeigu: 1) diplomatas padarė tarnybinį nusižengimą ar nerūpestingai atliko pareigas, jeigu prieš tai jam nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo skirtos tarnybinės nuobaudos; 2) paaiškėja, kad diplomatas negali tinkamai atlikti jam pavesto darbo dėl pablogėjusios sveikatos; 3) diplomatas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruoja savo turto ir pajamų; 4) diplomatas pažeidžia šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas; 5) diplomatas, atleistas iš privalomosios pradinės karo tarnybos, savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos arba alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, per ilgesnį negu 2 mėnesių terminą negrįžta į eitas pareigas; 6) į pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs diplomatas ir nėra galimybės dabar šias pareigas einančio diplomato perkelti į kitas pareigas; 7) paaiškėja, kad priimant diplomatą į diplomatinę tarnybą buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti; 8) diplomato pareigybė panaikinama; 9) pagal terminuotą diplomato tarnybos sutartį diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje ar specialiojoje misijoje dirbantis diplomatas atšaukiamas iš pareigų atsižvelgiant į priimančiosios valstybės pranešimą ar Atestacijos komisijos siūlymu. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-1119, 2022-05-24, paskelbta TAR 2022-06-10, i. k. 2022-12611 3. Diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, jeigu diplomatas nesilaiko šio įstatymo 42 straipsnyje numatytų diplomatų rotacijos sąlygų, tai yra atsisako paklusti užsienio reikalų ministro įsakymui dėl paskyrimo dirbti diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ar grąžinimo į darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 4. Nutraukiant diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį pagal šio straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus, diplomatas turi būti įspėtas raštu prieš vieną mėnesį iki sutarties nutraukimo. Asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko mažiau kaip 5 metai, šis įspėjimo terminas dvigubinamas, o diplomatui, auginančiam vaiką (įvaikį) iki 14 metų arba vaiką (įvaikį) su negalia iki 18 metų, nėščiai diplomatei, diplomatui su negalia, diplomatams, pateikusiems išrašą dėl ligos, įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą sunkių ligų sąrašą, taip pat diplomatui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko mažiau kaip 2 metai, – trigubinamas. Įspėjimas netenka galios, jeigu po jo termino pasibaigimo praeina daugiau kaip vienas mėnuo, neįskaitant diplomato laikinojo nedarbingumo ir atostogų laiko. 5. Jeigu diplomato tarnybos sutartis ar terminuota diplomato tarnybos sutartis nutraukiama nepasibaigus įspėjimo terminui, nutraukimo diena perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. 6. Diplomato tarnybos sutartis ar terminuota diplomato tarnybos sutartis su nėščia diplomate, taip pat su diplomatu, vienu auginančiu vaiką (įvaikį) iki 3 metų, negali būti nutraukta pagal šio straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktus, taip pat jeigu nėra diplomato kaltės pagal šio straipsnio 2 dalį, išskyrus diplomatinius atstovus ir šio straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytus atvejus. 7. Diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties negalima nutraukti diplomato laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės ar atostogų metu, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukiama dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Jeigu sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės, atostogų pasibaigimo darbo diena. 8. Viena diplomato tarnybos sutarties ar terminuotos diplomato tarnybos sutarties šalis (išskyrus diplomatinį atstovą) gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti sutartį šalių susitarimu. Kita šalis, jeigu sutinka su pasiūlymu, per 5 darbo dienas nuo pasiūlymo gavimo dienos turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai siūlymą nutraukti sutartį. Jeigu antroji šalis per šioje dalyje nustatytą laiką nepraneša sutinkanti nutraukti sutartį, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti sutartį šalių susitarimu yra atmestas. Šalims susitarus dėl sutarties nutraukimo šalių susitarimu, sudaromas rašytinis susitarimas ir jame nurodoma sutarties nutraukimo data, susitariama dėl nepanaudotų atostogų suteikimo ir gali būti susitariama dėl kitų sąlygų. 9. Diplomatas (išskyrus diplomatinį atstovą ir diplomatą, su kuriuo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis parengiamajam laikotarpiui) turi teisę nutraukti diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį, pateikęs prašymą Užsienio reikalų ministerijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų. Diplomatas, su kuriuo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis parengiamajam laikotarpiui, turi teisę nutraukti terminuotą diplomato tarnybos sutartį, pateikęs prašymą ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas. Pasibaigus 20 darbo dienų ar 5 darbo dienų terminui, diplomatas turi teisę nutraukti darbą, o Užsienio reikalų ministerija privalo įforminti sutarties nutraukimą. Jeigu sutartį prašoma nutraukti dėl diplomato ligos ar negalios, trukdančios tinkamai atlikti funkcijas, sutartis turi būti nutraukta nuo diplomato prašyme nurodytos datos. 10. Diplomatas turi teisę atsiimti šio straipsnio 9 dalyje nurodytą prašymą nutraukti sutartį ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos. Po to jis gali atsiimti prašymą tik užsienio reikalų ministrui sutikus. 11. Diplomato tarnybos sutartis ir terminuota diplomato tarnybos sutartis nutraukiama užsienio reikalų ministro įsakymu. Suėjus terminuotos diplomato tarnybos sutarties terminui arba diplomatui mirus, užsienio reikalų ministras konstatuoja terminuotos diplomato tarnybos sutarties ar diplomato tarnybos sutarties pasibaigimą. 12. Su diplomatiniu atstovu sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis nutraukiama, jeigu diplomatinis atstovas atsistatydina. Diplomatinio atstovo, su kuriuo sudaryta diplomato tarnybos sutartis, atsistatydinimas iš diplomatinio atstovo pareigų nenutraukia diplomato tarnybos sutarties, išskyrus atvejus, kai atsistatydina vyresnis kaip 65 metų diplomatinis atstovas. Tokiu atveju vadovaujamasi šio įstatymo 44 straipsnio nuostatomis. 13. Jeigu diplomatas tampa valstybės politiku arba pradeda eiti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, diplomato tarnybos sutartis turi būti nutraukta, išskyrus atvejus, kai asmuo, užsienio reikalų ministro skiriamas užsienio reikalų viceministru ar Užsienio reikalų ministerijos kancleriu, jo skyrimo metu yra sudaręs diplomato tarnybos sutartį. Šie asmenys turi teisę atkurti diplomato statusą šio įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. 14. Diplomato tarnybos sutartis su vyresniu kaip 65 metų diplomatiniu atstovu nutraukiama nuo diplomatinio atstovo atšaukimo iš pareigų dienos, nurodytos Respublikos Prezidento dekrete dėl diplomatinio atstovo atšaukimo, arba nuo diplomatinio atstovo atsistatydinimo dienos. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-1119, 2022-05-24, paskelbta TAR 2022-06-10, i. k. 2022-12611
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje ir konsulinės įstaigos funkcijos 1. Diplomatinė atstovybė priimančiojoje valstybėje atlieka šias…
12 straipsnis. Diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje ir konsulinės įstaigos funkcijos 1. Diplomatinė atstovybė priimančiojoje valstybėje atlieka šias funkcijas: 1) atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su priimančiąja valstybe oficialius santykius; 2) įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politiką; 3) derasi su priimančiosios valstybės vyriausybe; 4) gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises ir teisėtus interesus; 5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą ir įvykius; 6) skatina Lietuvos Respublikos ir priimančiosios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo; 7) platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas; 8) rūpinasi Lietuvos diasporos ryšių su Lietuvos Respublika palaikymu ir stiprinimu. 2. Diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę. 3. Konsulinės įstaigos gali atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, jeigu jų nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurios numatytos Lietuvos Respublikos ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas 48 straipsnis (statute)
48 straipsnis. Diplomato sutuoktinio arba partnerio diplomato teisė atkurti diplomato statusą 1. Diplomato sutuoktinis arba partneris diplomatas, nutraukęs diplomato…
48 straipsnis. Diplomato sutuoktinio arba partnerio diplomato teisė atkurti diplomato statusą 1. Diplomato sutuoktinis arba partneris diplomatas, nutraukęs diplomato tarnybos sutartį pagal šio įstatymo 92 straipsnio 9 dalį dėl to, kad išvyko kartu su sutuoktiniu arba partneriu diplomatu, paskirtu dirbti į diplomatinę atstovybę, konsulinę įstaigą ar specialiąją misiją arba perkeltu į pareigas tarptautinėje ir Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę atkurti diplomato statusą – grįžti į ne žemesnes negu eitos, o jeigu tokios galimybės nėra, Atestacijos komisijos siūlymu – į žemesnes pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. Su šiuo asmeniu sudaroma diplomato tarnybos sutartis, užsienio reikalų ministro įsakymu jam grąžinamas iki diplomato tarnybos sutarties nutraukimo turėtas diplomatinis rangas. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys teisę atkurti diplomato statusą turi per 6 mėnesius nuo sutuoktinio arba partnerio darbo diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje ar specialiojoje misijoje, tarptautinėje ir Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje pabaigos arba per 6 mėnesius nuo prašymo atkurti diplomato statusą pateikimo dienos, jeigu toks prašymas pateikiamas nepasibaigus sutuoktinio arba partnerio darbo diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje ar specialiojoje misijoje, tarptautinėje ir Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpiui. VII SKYRIUS DIPLOMATINIS ATSTOVAS
Analysis
Legal question

Whether Egypt’s and Qatar’s call to resume US-Iran negotiations has an independent legal effect on the status of the ceasefire, or remains merely an act of diplomatic mediation.

Legal basis

Articles 12, 48 and 92 of the Lithuanian Law on the Diplomatic Service, as provided, do not directly regulate this issue: they define the functions of Lithuanian diplomatic missions and the service relationship of diplomats, not the legal regime of a ceasefire involving the United States, Iran or third states. Accordingly, reliance can only be placed on the general principle that a political call to negotiate does not in itself alter the validity of a ceasefire unless there is an agreement between the parties, a binding international instrument, or a clearly established mechanism.

Practical significance

The stronger argument is not that the Egyptian and Qatari statement “renews” or extends the ceasefire, but that it creates diplomatic pressure and a possible channel for mediation without independent legal force. From a professional standpoint, the risk would be to uncritically equate a call to resume negotiations with a legal change in the status of the ceasefire; the precise legal assessment would depend on the wording of the United States’ and Iran’s own commitments, which the news item does not provide.

📄 Original — Žinių radijas
Why are the Social Democrats backing away from the “vote for Baranovas, get Vinokuras” trick? 🔗
Just yesterday, Social Democrat Ruslanas Baranovas, who entered the Seimas via the party list, insisted that nothing barred him from running in a single-member constituency in the upcoming election in Nalšia North. But the move drew fierce…
Fact-check:
⚪ UnverifiedKonstitucijoje neparašyta, kad į Seimą kandidatuoti negali jau išrinktas Seimo narys
⚪ UnverifiedPirmalaikiai Seimo nario rinkimai Nalšios Šiaurinėje apygardoje vyks lapkričio 8 dieną
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 73 straipsnis (statute)
73 straipsnis. Konstitucinio Teismo teikiamos išvados Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeistas Rinkimų kodeksas per Respublikos Prezidento ar Seimo…
73 straipsnis. Konstitucinio Teismo teikiamos išvados Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeistas Rinkimų kodeksas per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 papildymo 41-1 straipsniu ir 42, 65, 66, 67, 67-1, 76 straipsnių pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą 1. Politinės partijos turi lygias…
13 straipsnis. Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą 1. Politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. 2. Politiniai komitetai, kurie atitinka šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą dėl narių skaičiaus, turi lygias teises dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. 3. Politiniai komitetai, kurie atitinka šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą dėl narių skaičiaus, turi lygias teises dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. 4. Vėliau negu likus 180 dienų iki rinkimų dienos įregistruota politinė organizacija dalyvauti rinkimuose negali.
Analysis
Legal question

Can a person who has already obtained a Seimas mandate through a party list be nominated in a single-member constituency in such a way that the voter’s vote effectively produces not only that person’s election, but also the entry into the Seimas of another candidate from the list?

Legal basis

The evidence presented does not indicate any direct rule prohibiting an elected member of the Seimas from standing as a candidate in other Seimas elections; therefore, a strict conclusion that such a prohibition exists on the basis of these sources alone would not be justified. However, Article 73(1) of the Law on the Constitutional Court is significant in that the dispute should be framed not as a matter of abstract political ethics, but as a question of whether the Electoral Code was breached during the Seimas elections. Article 13 of the Law on Political Organisations confirms only the equal right of political parties to participate in elections, but does not, in itself, legalise a specific scheme of candidate rotation.

Practical significance

The stronger legal argument would not be the assertion that “the Constitution directly prohibits this”, since the evidence presented does not demonstrate such a prohibition, but rather the argument that the scheme may distort the substance of the voter’s will and must be examined through the mechanism for breaches of the Electoral Code. In practice, the risk for the Social Democrats is that a formally permissible candidacy may become contestable as a manipulation of the electoral process: the voter votes for a candidate in a single-member constituency, but the political result also changes the recipient of a list mandate.

📄 Original — Verslo žinios
VAATC announces it is terminating its contract with Energesman, which plans to challenge the decision in court 🔗
The Vilnius County Waste Management Centre (VAATC) has decided to terminate its contract with UAB Energesman for operating Vilnius mechanical biological treatment (MBT) facilities and take over the waste operator’s activities. Energesman…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas 301 straipsnis (statute)
301 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą 1…
301 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą 1. Organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija, garažų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kita bendrija, bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba, esant butų arba kitų patalpų savininkų raštu įformintam susitarimui, asmenys, sudarę Civiliniame kodekse nurodytas jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys). 2. Nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato aplinkos ministras, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, juridiniu asmeniu, savivaldybės pavedimu atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimą, arba savivaldybe. Tokius juridinius asmenis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parenka savivaldybės. Juridinis asmuo, atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, arba savivaldybė, atsižvelgdama į šio straipsnio 4 dalyje nurodytas standartines sutarčių sąlygas, raštu pateikia nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas paslaugos teikimo sąlygas. Paslaugos teikimo sąlygų kriterijai nustatyti savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 kalendorinės dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ši sąlyga turi būti nurodyta pasiūlyme sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. 3. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu kodeksu ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarčių standartinėse sąlygose turi būti nurodyta: 1) sutarties sudarymo, įsigaliojimo ir nutraukimo tvarka; 2) paslaugų teikimo tvarka ir sąlygos; 3) komunalinių atliekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka; 4) atsiskaitymo tvarka; 5) šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; 6) pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka; 7) sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka. 5. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, kurie yra sudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, arba asmenys, kuriems pasiūlymas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, nepateiktas, turi teisę kreiptis su prašymu į savivaldybę arba juridinį asmenį, savivaldybės pavedimu atliekantį komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas. Savivaldybė arba juridinis asmuo, savivaldybės pavedimu atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, išnagrinėja tokį prašymą ir sudaro komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos, jeigu aptartos sąlygos atitinka savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse nustatytus individualių sutarčių sudarymo kriterijus. 6. Reikalavimai dėl laiku nesumokėtos rinkliavos priteisimo iš rinkliavos mokėtojo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymas papildytas straipsniu: Nr. XI-1981, 2012-04-19, Žin., 2012, Nr. 50-2445 (2012-04-28)
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2, 11-2, 12, 28, 30, 30-1, 30-2, 35-1 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 25-1, 30-3, 30-4, 3 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. 301 straipsnio pakeitimas Pakeisti 301 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „301 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir…
7 straipsnis. 301 straipsnio pakeitimas Pakeisti 301 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „301 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą 1. Organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija, garažų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kita bendrija, bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba, esant butų arba kitų patalpų savininkų raštu įformintam susitarimui, asmenys, sudarę Civiliniame kodekse nurodytas jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys). 2. Nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato aplinkos ministras, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, juridiniu asmeniu, savivaldybės pavedimu atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimą, arba savivaldybe. Tokius juridinius asmenis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parenka savivaldybės. Juridinis asmuo, atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, arba savivaldybė, atsižvelgdama į šio straipsnio 4 dalyje nurodytas standartines sutarčių sąlygas, raštu pateikia nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas paslaugos teikimo sąlygas. Paslaugos teikimo sąlygų kriterijai nustatyti savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 kalendorinės dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ši sąlyga turi būti nurodyta pasiūlyme sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. 3. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu kodeksu ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarčių standartinėse sąlygose turi būti nurodyta: 1) sutarties sudarymo, įsigaliojimo ir nutraukimo tvarka; 2) paslaugų teikimo tvarka ir sąlygos; 3) komunalinių atliekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka; 4) atsiskaitymo tvarka; 5) šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; 6) pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka; 7) sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka. 5. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, kurie yra sudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, arba asmenys, kuriems pasiūlymas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, nepateiktas, turi teisę kreiptis su prašymu į savivaldybę arba juridinį asmenį, savivaldybės pavedimu atliekantį komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas. Savivaldybė arba juridinis asmuo, savivaldybės pavedimu atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, išnagrinėja tokį prašymą ir sudaro komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos, jeigu aptartos sąlygos atitinka savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse nustatytus individualių sutarčių sudarymo kriterijus. 6. Reikalavimai dėl laiku nesumokėtos rinkliavos priteisimo iš rinkliavos mokėtojo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 30-1, 30-2 straipsniais įsta 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. 27 straipsnio 4, 5 dalių pakeitimas ir straipsnio papildymas 9 dalimi 1. Pakeisti 27 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Regioninius atliekų…
4 straipsnis. 27 straipsnio 4, 5 dalių pakeitimas ir straipsnio papildymas 9 dalimi 1. Pakeisti 27 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Regioninius atliekų tvarkymo planus rengia ir tvirtina regionų plėtros tarybos.“ 2. Pakeisti 27 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Komunalinių atliekų tvarkymo regiono regioninio atliekų tvarkymo plano rengimą koordinuoja ir jį tvirtina su komunalinių atliekų tvarkymo regiono teritorija sutampančio teritorijos aukštesniojo administracinio vieneto regiono plėtros taryba. Tuo atveju, kai komunalinių atliekų tvarkymo regionas nesutampa su teritorijos aukštesniojo administracinio vieneto ribomis, regioninį atliekų tvarkymo planą tvirtina teritorijos aukštesniojo administracinio vieneto, kuriame gyvena didžioji komunalinių atliekų tvarkymo regiono gyventojų dalis, regiono plėtros taryba savivaldybių, esančių tame komunalinių atliekų tvarkymo regione, pritarimu.“ 3. Papildyti 27 straipsnį 9 dalimi: „9. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka regiono plėtros taryba teikia Aplinkos ministerijai informaciją apie jos patvirtinto regioninio atliekų tvarkymo plano priemonių, užtikrinančių valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytų užduočių įgyvendinimą, vykdymą.“ 5 straipsnis. 28 straipsnio 2 dalies pakeitimas ir straipsnio papildymas 7, 8 dalimis 1. 28 straipsnio 2 dalyje išbraukti žodį „viešosios“ ir šią dalį išdėstyti taip: „2. Pagrindinis savivaldybių atliekų tvarkymo planų tikslas – nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimo priemones, kurios užtikrintų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir higienos reikalavimus atitinkančios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pasiūlą visiems savivaldybės teritorijoje esantiems asmenims.“ 2. Papildyti 28 straipsnį 7 dalimi: „7. Už patvirtintų savivaldybių atliekų tvarkymo planų priemonių įgyvendinimą, už savivaldybės teritorijoje esančių komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo organizavimą atsakinga savivaldybės vykdomoji institucija.“ 3. Papildyti 28 straipsnį 8 dalimi: „8. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka savivaldybė teikia atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui informaciją apie įstatymuose ir kituose teisės aktuose savivaldybėms nustatytų reikalavimų ir valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytų užduočių vykdymą atliekų tvarkymo srityje.“ 6 straipsnis. 30 straipsnio pakeitimas Pakeisti 30 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „30 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas 1. Visos į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančios savivaldybės, didindamos atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą, gali bendradarbiauti ir kartu įsteigti juridinį asmenį – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių. 2. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus pareiga atlikti jam pavestas funkcijas nustatoma steigimo dokumentuose, savivaldybės ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus sudarytoje sutartyje ar kitame atitinkamame administraciniame akte. 3. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali atlikti šias komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas: 1) organizuoti konkursą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančiam atliekų tvarkytojui parinkti; 2) vykdyti sutartinių įsipareigojimų tarp komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ir šio straipsnio 12 dalyje nurodyto atliekų tvarkytojo priežiūrą ir kontrolę; 3) pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir, jeigu savivaldybės taryba šią įmoką patvirtina, ją rinkti; 4) registruoti komunalinių atliekų turėtojus; 5) rinkti, analizuoti informaciją apie komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės ir (ar) atliekų tvarkymo regiono teritorijoje, regiono plėtros tarybos patvirtinto regioninio ir savivaldybės tarybos patvirtinto savivaldybės atliekų tvarkymo planų priemonių, užtikrinančių valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytų užduočių įgyvendinimą, vykdymą; 6) teikti pasiūlymus regiono plėtros tarybai ir savivaldybės tarybai dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tobulinimo ir plėtojimo; 7) įgyvendinti visuomenės informavimo, švietimo ir mokymo priemones komunalinių atliekų tvarkymo srityje; 8) sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais; 9) kitas su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu susijusias savivaldybių pavestas funkcijas. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui nepavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas savivaldybė atlieka įstatymų nustatyta tvarka. 5. Komunalinių atliekų tvarkymo regiono savivaldybių teritorijose susidariusios komunalinės atliekos, kurios šalinamos nepavojingų atliekų sąvartyne, šalinamos tik tame komunalinių atliekų tvarkymo regione įrengtame nepavojingų atliekų sąvartyne. Regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne taip pat šalinamos gamybos ir kitos ūkinės veiklos metu susidarančios nepavojingos, šalinti nepavojingų atliekų sąvartyne skirtos atliekos. 6. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad visiems jos teritorijoje esantiems atliekų turėtojams būtų sudarytos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslauga. 7. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybę pagal nustatytus teisės aktų ir sudarytų sutarčių dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų reikalavimus užtikrina atliekų tvarkytojas, teikiantis šią paslaugą. Už atliekų tvarkytojo teikiamos paslaugos kokybės priežiūrą ir kontrolę, už šios paslaugos nepertraukiamą teikimą atsakinga atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija. 8. Minimalius komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimus nustato Aplinkos ministerija. 9. Savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti šiose sistemose. 10. Komunalinių atliekų tvarkymas turi būti organizuojamas taip, kad skatintų atliekas naudoti ir perdirbti. Visiems komunalinių atliekų turėtojams, neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – rinkliava) ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą, turi būti: 1) užtikrintas aprūpinimas mišrių komunalinių atliekų surinkimo priemonėmis; 2) užtikrintas aprūpinimas biologiškai skaidžių atliekų sutvarkymo priemonėmis; 3) užtikrintas aprūpinimas antrinių žaliavų (popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, metalo, įskaitant pakuočių atliekas) rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis; 4) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias statybos ir griovimo atliekas, baldų, elektros ir elektroninės įrangos, naudotų padangų ir kitas komunalines atliekas; 5) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias pavojingas atliekas (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas). Savivaldybės privalo užtikrinti, kad jų organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos neatsisakytų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekų iš gyventojų. 11. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 12. Atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, išrinkęs šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, privalo per 5 darbo dienas informuoti komunalinių atliekų turėtojus, paskelbdamas savivaldybės nustatyta tvarka šių atliekų tvarkytojų pavadinimus ir kontaktinius duomenis. 13. Asmuo (fizinis asmuo ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, juridinio asmens filialas, atstovybė ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas valstybėse narėse įsteigto juridinio asmens filialas ar atstovybė) yra komunalinių atliekų turėtojas, nepaisant jo teisinės formos ar vykdomos veiklos pobūdžio, ir turi rūšiuoti komunalines atliekas, kurias rūšiuoti nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 14. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius registruoja komunalinių atliekų turėtojus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 15. Šiame Įstatyme gamintojams ir importuotojams nustatytai pareigai organizuoti atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais gaminius (elektros ir elektroninę įrangą, supakuotus gaminius), tvarkymą ir Vyriausybės nustatytoms elektros ir elektroninės įrangos ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo užduotims įvykdyti gamintojai ir importuotojai ar licencijuotos organizacijos gali diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas. Šiuo atveju atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos su savivaldybe Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 16. Siekdamos užtikrinti geros kokybės ir prieinamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą visiems savivaldybės teritorijos gyventojams, organizuodamos komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų tvarkymą, savivaldybės (arba savivaldybių įsteigti juridiniai asmenys, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis sudaryti šio Įstatymo 342, 343 straipsniuose ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytas gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutartis. Komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų surinkėjus savivaldybės turi išrinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 17. Savivaldybės privalo įgyvendinti valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane joms nustatytas užduotis šiame plane nustatytais terminais ir užtikrinant plane numatytus minimalius reikalavimus: 1) užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų visuotinė, geros kokybės, prieinama (įperkama) ir atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimus; 2) užtikrinti antrinių žaliavų rūšiavimo galimybę ir priemones visiems komunalinių atliekų turėtojams; 3) atskirai rinkti antrines žaliavas (esančias komunalinėse atliekose) iš įmonių, įstaigų ir organizacijų į specialius konteinerius ir (ar) naudojant kitas surinkimo priemones; 4) įrengti didelių gabaritų atliekų (baldų, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekų, naudotų padangų, pavojingų buitinių atliekų ir kt.) surinkimo aikšteles ir organizuoti didelių gabaritų atliekų surinkimą kitais būdais; 5) užtikrinti buityje susidarančių pavojingų atliekų (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas) atskirą surinkimą ir kad jų organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose nebūtų atsisakoma iš gyventojų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekas; 6) mažinti šalinamų savivaldybės teritorijoje susidariusių komunalinių atliekų kiekį; 7) šviesti ir informuoti visuomenę apie buityje susidarančių atliekų tvarkymo galimybes; 8) užtikrinti, kad kiekvienoje savivaldybėje ir komunalinių atliekų tvarkymo regione būtų sudarytos sąlygos apdoroti (kompostuoti ir (ar) anaerobiškai pūdyti) komunalines biologiškai skaidžias atliekas. 18. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad sąvartynuose būtų šalinamos jų teritorijose surinktos tik po rūšiavimo likusios netinkamos naudoti komunalinės atliekos.“ 7 straipsnis. Įstatymo papildymas 301 straipsniu Papildyti Įstatymą 301 straipsniu: „301 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą 1. Organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba daugiabučio namo savininkų bendrija, individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija, garažų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys). 2. Nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Tuo atveju, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius arba savivaldybės administracijos direktorius privalo raštu pateikti pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ši sąlyga turi būti nurodyta pasiūlyme sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. 3. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu kodeksu ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurias tvirtina Vyriausybė. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarčių standartinėse sąlygose turi būti nurodyta: 1) sutarties sudarymo, įsigaliojimo ir nutraukimo tvarka; 2) paslaugų teikimo tvarka ir sąlygos; 3) komunalinių atliekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka; 4) atsiskaitymo tvarka; 5) šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; 6) pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka; 7) sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka. 5. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, kurie yra sudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, arba asmenys, kuriems pasiūlymas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, nepateiktas, turi teisę kreiptis su prašymu į savivaldybę dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas. Savivaldybė privalo išnagrinėti tokį prašymą ir sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prašymo gavimo dienos.“
Analysis
Legal question

The point in dispute is not VAATC’s interest as such in ensuring municipal waste management, but whether the terms of the specific MBA operating agreement permitted unilateral termination on account of the quantity of waste allegedly accumulated at the plant.

Legal basis

Article 30¹ of the Law on Waste Management, as provided, regulates the agreement for the provision of municipal waste management services and the charge for waste collection and management. It therefore supports the organisational context of the municipal waste management system, but the text provided does not disclose any specific rule that would, in itself, confer a right to terminate the MBA operator’s operating agreement. The direct basis for termination should therefore be sought in the agreement between VAATC and Energesman itself, or in other regulation not provided; it cannot be established from the evidence submitted.

Practical significance

In practice, the stronger argument will be the one grounded not in an abstract public interest in waste management, but in a specific contractual breach: what waste accumulation threshold was set, how it was measured, and whether it was in fact exceeded. The risk in VAATC’s position is that a general mandate to organise the system does not substitute for a contractual basis for termination, while the core of Energesman’s position should be the factual non-exceedance of the threshold and the proportionality of termination under the wording of the agreement.

📄 Original — Ekonomika.lt
A Short Lakeside Escape: How to Plan an Affordable One-Day Trip to the Water 🔗
A day trip to the lake can become a proper getaway if you plan the location, timing, packing list, and budget in advance while avoiding harm to the environment.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 pakeitimo įstatymas 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, veiklos jose reglamentavimas 1. Siekiant užtikrinti, kad į vandens telkinius…
21 straipsnis. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, veiklos jose reglamentavimas 1. Siekiant užtikrinti, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, taip pat kad būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Pakrantės apsaugos juosta gali sutapti su paviršinių vandens telkinių apsaugos zona. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatomos Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre registruotiems paviršiniams vandens telkiniams, taip pat Kuršių marių rytinei pakrantei nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto šiaurinio molo iki Skirvytės upės žiočių. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos prie rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių, taip pat jūrų uosto teritorijoje ir rezervinėse teritorijose, kurių ribas nustato Vyriausybė. 2. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką ir jų dydžius nustato aplinkos ministras, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus: vandens telkinio kategoriją (ežeras, upė, kanalas, dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys, tarpiniai vandenys), paviršinio vandens telkinio dydį (ilgis ir (ar) plotas), paviršinio vandens telkinio kilmę (natūralus ar dirbtinis), paviršinio vandens telkinio padėtį gyvenamųjų vietovių ir saugomų teritorijų atžvilgiu. 3. Jeigu dėl įvykusios kranto erozijos (vandens telkinio kranto linijos pasislinkimo) nebeužtikrinamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytas reikalavimas dėl tvorų, kitų statinių, įrenginių ar įveisiamų želdinių, medžių ir krūmų liekanų, kliudančių pakrante eiti asmenims (toliau šiame straipsnyje – užtvėrimai), nebuvimo, žemės savininkas ar valdytojas gali imtis priemonių atkurti erozijos pažeistą pakrantę. Jeigu pakrantės atkūrimo priemonės nevykdomos, užtvėrimai iš Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodyto pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalies, kurioje šis įstatymas draudžia užtvėrimus (toliau šiame straipsnyje – pakrantė be užtvėrimų), turi būti pašalinti per vienus metus nuo kranto erozijos fakto paaiškėjimo. Kranto erozijos fakto paaiškėjimo momentu laikomas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno surašytas aktas, kuriuo, įvertinus kranto būklę ir erozijos tendencijas, konstatuojama, kad reikalavimas dėl užtvėrimų pakrantėje nebuvimo neįvykdomas dėl įvykusios kranto erozijos. 4. Asmenų teisė naudoti pakrantę be užtvėrimų apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos). Apsistojimu pakrantėje be užtvėrimų laikomas asmenų buvimas vienoje vietoje ilgesnį laiką, negu reikia pereiti pakrantę be užtvėrimų. Jeigu pasirinktoje apsistoti pakrantės be užtvėrimų dalyje nurodyta informacija (pastatytas aplinkos ministro patvirtintos rekomenduojamos formos informacinis ženklas), kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantėje be užtvėrimų asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiu paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus). 5. Šio straipsnio nuostatos draustiniuose, paveldo objektų teritorijose ir valstybiniuose parkuose taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo 9, 12 ir 14 straipsnių nuostatoms. ŠEŠTASIS SKIRSNIS SAUGOMŲ TERITORIJŲ STEIGIMAS, NUSTATYMAS, APSkaita, apsauga IR TVARKYMAS
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas 1. Kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių…
20 straipsnis. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas 1. Kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. 2. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o apsaugos reglamentus – Vyriausybė. Apsaugos reglamentuose nustatomi atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti, želdinių tvarkymo reikalavimai. 3. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: 1) lieti srutas arba skystą mėšlą neįterpiant į gruntą; 2) įrengti kapines, sąvartynus; 3) statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių; 4) keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose; 5) statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. 4. Pakrantės apsaugos juostoje draudžiama: 1) tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo; 2) naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus; 3) dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, arčiau kaip 2 metrai nuo kranto ganyti gyvulius; 4) statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto. 5. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. 6. Esamose sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų, teritorijų planavimo dokumentuose numatytose vietose, gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnę kaip 4 metrų (aukštis skaičiuojamas nuo užstatomo sodybos ploto žemės paviršiaus vidurkio) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. Kitų statinių dydžiai nustatomi apsaugos reglamentuose. 7. Veiklą kitose šio Įstatymo 18 straipsnyje išvardytose ekologinės apsaugos zonose reglamentuoja teisės aktai, pagal kuriuos jos buvo nustatytos. ŠEŠTASIS SKIRSNIS GAMTINIS KARKASAS
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 1, 2, 5, 7, 9, 13, 16, 18, 20, 23, 24-1, 25, 27, 29, 30, 31, 32 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įst 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos…
9 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos ir veiklos jose reglamentavimas 1. Kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Prie rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių jų apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos. 2. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 3. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: 1) lieti srutas arba skystą mėšlą neįterpiant jų į gruntą; 2) įrengti sąvartynus, kapines, išskyrus veikiančių kapinių išplėtimą, nemažinant atstumo iki vandens telkinio; 3) statyti pastatus vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritorijose, kurias nustato Vyriausybės įgaliota institucija, išskyrus jose esančias sodybas; 4) statyti pastatus natūraliuose šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, išskyrus atvejus, kai sodybose ar buvusiose sodybose statomi sodybų pastatai ir inžineriniai statiniai, taip pat statomi susisiekimo, energetikos, kitai inžinerinei infrastruktūrai būtini statiniai. Sodyboje gali būti tik vienas gyvenamosios paskirties pastatas (namas), kuris gali būti vieno ar dviejų butų; 5) statyti pastatus mažesniu atstumu iki pakrantės apsaugos juostos, negu nustatyta Vyriausybės patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, išskyrus pastatus miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime ir šio straipsnio 6 dalyje nurodytas pirtis. Statant naujus pastatus arba rekonstruojant esamus pastatus sodybose, kurių pastatai yra mažesniu, negu Vyriausybės nustatytas minimalus atstumas, atstumu nuo pakrantės apsaugos juostos, draudžiama mažinti atstumą iki pakrantės apsaugos juostos; 6) statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejį, kai sodyboje laikomas ir naudojamas ne daugiau kaip vienas vagonėlis, taip pat atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami kempinguose, prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį, mokslo institucijų vykdomiems moksliniams tyrimams atlikti, masiniam renginiui rengti turint savivaldybės institucijos išduotą leidimą, kai laikomos ir naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės, taip pat kai minėti kilnojamieji objektai naudojami teisės aktų nustatytose vietose ir laiku vykdant verslinę žūklę; 7) auginti ir dauginti genetiškai modifikuotus organizmus, augalus ir jų sėklas. 4. Pakrantės apsaugos juostoje draudžiama: 1) dirbti žemę, naudoti trąšas, cheminius augalų apsaugos produktus, kitas chemines medžiagas ir jų mišinius, jeigu jie gali patekti į vandenį, išskyrus Vyriausybės patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatytus atvejus; 2) vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus atvejus, kai kranto linija, reljefas ar žemės paviršius keičiami statant šio straipsnio 5 dalyje nurodytus statinius, taikant esamų statinių apsaugos nuo potvynių, erozijos prevencijos ar jos padarinių šalinimo priemones, taip pat atliekant paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbus vadovaujantis Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintu Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašu. 5. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechnikos statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius ir statinius, vandenvietes, informacinius ženklus (įskaitant šio straipsnio 10 dalyje nurodytus informacinius ženklus apie žemės nuosavybės formą), stendus, lieptus, pėsčiųjų takus, vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą kertančius kelius ir inžinerinius tinklus, tiltus, uostuose ir prieplaukose – jų statinius, elingus – savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane nustatytoje rekreacinėje teritorijoje, nesudėtingus paplūdimių statinius, kurių sąrašą nustato Vyriausybės įgaliota institucija, ir įrenginius, draustiniuose, valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose – šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytus ir kitus su steigimo tikslais susijusius statinius. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama atlikti čia teisėtai pastatyto pastato kapitalinį remontą. 6. Sodybose ir kitos paskirties (rekreacinio naudojimo būdo) žemės sklypuose už pakrantės apsaugos juostos ribų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto ir ne aukštesnę kaip 4,5 metro (aukštis skaičiuojamas nuo statiniu užstatomo ploto žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo kraigo) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. 7. Draudžiama važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir jas statyti arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto, išskyrus atvejus, kai mažesniu, negu nurodyta, atstumu šiomis priemonėmis važiuojama ar jos statomos čia esančiuose keliuose, gatvėse, aikštėse, stovėjimo aikštelėse, gyvenamųjų namų kiemuose, taip pat vykdant valstybės sienos apsaugą, aplinkos, miškų, saugomų teritorijų apsaugą ir valstybinę kontrolę, laivybos valstybinę kontrolę, aplinkos monitoringo ir tyrimo darbus, specialiųjų tarnybų užduotis, leistinus žemės ar miškų ūkio, melioracijos, vidaus vandens kelių priežiūros ir statinių statybos darbus, teisės aktuose nustatytose vietose – verslinę žūklę, taip pat atvejus, kai reikia į vandenį nuleisti plaukiojimo priemones arba užvažiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ant vandens telkinių ledo, jeigu teisės aktai vandens telkinyje leidžia tokią veiklą. 8. Vandens telkinių pakrančių užtvėrimo reglamentavimas: 1) pakrantėje 5 metrų atstumu nuo vandens telkinio kranto (esant vidutiniam vandens lygiui) negali būti tveriamos tvoros, kitais statiniais, įrenginiais ar įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudoma pakrante eiti asmenims (toliau šiame straipsnyje – užtvėrimai); 2) jeigu žemės juosta, nurodyta šios dalies 1 punkte, yra užpelkėjusi arba yra stačiame šlaite (skardyje), užtvėrimų draudimas taikomas taip, kad bent vieno metro pločio žemės juosta turi būti tinkama eiti asmenims vandens telkinio pakrante; 3) šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytose pakrantės dalyse gali būti aptverti statiniai ar įrenginiai dėl jų eksploatavimo saugumo (kai tai numatyta normatyviniuose dokumentuose), paveldo objektai, parkai ir kiti atskirieji želdynai, botanikos, zoologijos sodai, dendrologinės kolekcijos, vaikų poilsiui skirtos teritorijos, teritorijos, kuriose įgyvendinamos gamtotvarkos priemonės (kai tai numatyta saugomos teritorijos gamtotvarkos plane). 9. Jeigu dėl įvykusios kranto erozijos (vandens telkinio kranto linijos pasislinkimo) nebeužtikrinamas šio straipsnio 8 dalyje nurodytas reikalavimas dėl užtvėrimų nebuvimo, žemės savininkas ar valdytojas gali imtis priemonių atkurti erozijos pažeistą pakrantę. Jeigu pakrantės atkūrimo priemonės nevykdomos, užvėrimai iš šio straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punkte nurodyto pločio pakrantės dalies turi būti pašalinti per vienerius metus nuo kranto erozijos fakto paaiškėjimo. Kranto erozijos fakto paaiškėjimo momentu laikomas valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus ar valstybinio saugomų teritorijų pareigūno surašytas aktas, kuriuo, įvertinus kranto būklę ir erozijos tendencijas, konstatuojama, kad reikalavimas dėl užtvėrimų pakrantėje nebuvimo neįvykdomas dėl įvykusios kranto erozijos. 10. Asmenų teisė naudoti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos). Apsistojimu pakrantėje laikomas asmenų buvimas vienoje vietoje ilgesnį laiką negu reikia pereiti pakrantės apsaugos juostą. Jeigu pasirinktoje apsistoti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dalyje yra nurodyta informacija (pastatytas Vyriausybės įgaliotos institucijos rekomenduojamos formos informacinis ženklas) apie tai, kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantės apsaugos juostoje apsistosiantys asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiu paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus) šio straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoje pakrantės apsaugos juostos dalyje. 11. Šio straipsnio nuostatos draustiniuose, paveldo objektų teritorijose ir valstybiniuose parkuose taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio Įstatymo 9, 11 ir 13 straipsnių nuostatoms.“
Analysis
Legal question

Does a one-day period of recreation on a lakeshore, involving use of the shoreline and potential environmental impact, fall within the rationale of the legal regime governing surface water body protection zones and shoreline protection strips?

Legal basis

The texts of Articles 20 and 21 of the Law on Protected Areas indicate that surface water body protection zones and shoreline protection strips are established to prevent hazardous substances from entering water bodies, to protect banks and shores from erosion, and to safeguard shoreline ecosystems. What follows from this provision is not a general “prohibition on recreation”, but a targeted rule: the relevant assessment is not the duration or cost of the outing, but the specific activity carried out on the shoreline and the risk it poses to the water, the shore, and the ecosystem.

Practical significance

The stronger argument here is not the moral proposition “recreate responsibly”, but the legal one: a short and non-commercial outing does not, in itself, remove the conduct from the shoreline protection regime if the activity in fact gives rise to the risks identified in the provision. A professional should avoid giving a categorical conclusion that such an outing is “permitted” or “prohibited” until the specific location, its protection status, and the full wording of the applicable provision are known; the safest legal axis is to ask whether the specific conduct increases the risk of hazardous substances entering the water, shoreline erosion, or harm to the ecosystem.

📄 Original — tv3.lt
Important news for Novaturas customers: warning signs or just competitors’ talk? 🔗
Novaturas shares have fallen by more than a third over the past year, fueling discussion about the company’s financial position and whether the situation could affect thousands of people who have already paid for future trips. Since tour…
Fact-check:
✅ ConfirmedBiržoje listinguojamos bendrovės privalo viešai atskleisti rinkai ir investuotojams reikšmingą informaciją, laikydamosi teisės aktų nustatytos tvarkos.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimas 1. Kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti…
8 straipsnis. Kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimas 1. Kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. 2. Kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. 3. Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. 4. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų; 2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas. 5. Kelionių organizatoriaus, kuris pirmą kartą arba po vienų metų ar ilgesnio laikotarpio pertraukos vėl pradeda teikti kelionių organizavimo paslaugas, prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma negali būti mažesnė kaip 150 tūkstančių litų. 6. Kai turizmo paslaugų teikėjas vykdo kelionių organizatoriaus ir kelionių agentūros ar kelionių agento veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus veiklos praėjusių kalendorinių metų metines įplaukas vadovaujantis šio straipsnio 4 ar 5 dalimi. 7. Kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas. 8. Kelionių agentūros, kelionių agento, kurie pirmą kartą arba po vienų metų ar ilgesnio laikotarpio pertraukos vėl pradeda teikti paslaugas, prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma negali būti mažesnė kaip 50 tūkstančių litų. 9. Draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimas arba finansų įstaigos laidavimas ar garantija turi galioti laikotarpiu nuo trijų mėnesių iki vienų metų nuo pirmos kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ar kelionių agento veiklos dienos. Tolesnis draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas Valstybiniam turizmo departamentui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki turimo prievolių įvykdymo užtikrinimo dokumento galiojimo pabaigos. 10. Kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo laidavimo draudimu tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 11. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros, kelionių agentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka privalo Valstybiniam turizmo departamentui pateikti šiame straipsnyje nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo dokumentą ir turėti galiojantį kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ar kelionių agento pažymėjimą. TREČIASIS SKIRSNIS TURISTŲ INFORMAVIMO PASLAUGOS
Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimas 1. Lietuvos Respublikoje įsteigto kelionių organizatoriaus, išskyrus kelionių organizatorių…
12 straipsnis. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimas 1. Lietuvos Respublikoje įsteigto kelionių organizatoriaus, išskyrus kelionių organizatorių, vykdantį atvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu ir (arba) finansų įstaigos suteikiama finansine garantija. 2. Kelionių organizatorius privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai draudimo įmonės pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį ir (arba) finansų įstaigos suteiktą finansinę garantiją, pagal kurias atitinkamai draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Vyriausybės įgaliotai institucijai jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje ir (arba) finansų įstaigos suteiktoje finansinėje garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių. 3. Kelionių organizatoriaus su draudimo įmone sudarytos prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties ir (arba) finansų įstaigos suteiktos finansinės garantijos trumpiausias galiojimo terminas yra 3 mėnesiai. 4. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Specialaus apgyvendinimo paslaugos 1. Specialaus apgyvendinimo paslaugos yra būtinų apgyvendinimo poreikių tenkinimas ir atitinkamų sąlygų sudarymas tam…
12 straipsnis. Specialaus apgyvendinimo paslaugos 1. Specialaus apgyvendinimo paslaugos yra būtinų apgyvendinimo poreikių tenkinimas ir atitinkamų sąlygų sudarymas tam tikslui skirtame (pritaikytame) pastate, jų grupėje ar apgyvendinimui įrengtoje teritorijoje, kuriuose: 1) patalpos ir teritorija suplanuotos taip, kad būtų galima teikti apgyvendinimo paslaugas; 2) yra aikštelių apgyvendinti turistus palapinėse ar mobiliuose nameliuose arba yra apgyvendinimui skirtų stacionarių namelių ar apgyvendinimui įrengtų kambarių; 3) bendras komercinis apgyvendinimo vienetų (aikštelių, namelių, patalpų ar kambarių) valdymas; 4) yra bendro naudojimo patalpų poilsio ar specialioms paslaugoms teikti; 5) yra įranga maitinimo ir higienos poreikiams tenkinti. 2. Specialaus apgyvendinimo paslaugas teikia kurortų sanatorijos, kurortų reabilitacijos centrai, kempingai, turizmo centrai, poilsio namai, jaunimo nakvynės namai bei kiti specialaus apgyvendinimo paslaugų teikėjai: 1) kurortų sanatorija – apgyvendinimo paslaugoms teikti skirtas (pritaikytas) pastatas ar jų grupė, kuriame taip pat teikiamos gydymo, antirecidyvinės, sveikatą grąžinančios, reabilitacinės, fizinės kultūros, dietinio maitinimo ir kitos paslaugos, tam tikslui naudojant gamtinius gydomuosius ir rekreacinius išteklius. Kurortų sanatorija privalo turėti Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą licenciją teikti medicinines reabilitacijos paslaugas; 2) kurortų reabilitacijos centras – apgyvendinimo paslaugoms teikti skirtas (pritaikytas) pastatas ar jų grupė, kur teikiamos sveikatingumo, fizinės kultūros, maitinimo ir kitos reabilitacijos paslaugos, tam tikslui naudojant rekreacinius išteklius; 3) kempingas – apgyvendinimo paslaugoms teikti skirta, suplanuota aikštelėmis ir įrengta teritorija, kurioje turistai apgyvendinami palapinėse, mobiliuose ar stacionariuose nameliuose, ir yra sudarytos sąlygos transporto priemonėms statyti. Kempingai privalo būti klasifikuoti ir turėti klasifikavimo pažymėjimą; 4) turizmo centras – apgyvendinimui bei poilsiui pritaikyti (skirti) statiniai, kuriuose turistai apgyvendinami atskiruose nameliuose ar kambariuose, o maitinimo, higienos ir kitos paslaugos teikiamos centralizuotai paslaugų komplekse. Turizmo centras turi turėti įrangą aktyviam poilsiui bei turistiniams žygiams organizuoti; 5) poilsio namai – pastatas ar pastatai, kuriuose kambariai (ar nameliai) yra pritaikyti apgyvendinimui ir poilsiui organizuoti šeimoms ar pavieniams asmenims. Poilsio namai privalo būti klasifikuoti ir turėti klasifikavimo pažymėjimą; 6) jaunimo nakvynės namai – apgyvendinimui pritaikytos patalpos bei sudarytos sąlygos tenkinti nakvynės ir higienos poreikius. Jaunimo nakvynės namai gali būti steigiami ir veikti kaip įmonė ar viešoji įstaiga, organizuojanti keitimąsi jaunaisiais turistais ir propaguojanti krašto pažinimą. 3. Sanatorija, reabilitacijos centras, kempingas, turizmo centras, poilsio namai, jaunimo nakvynės namai gali teikti specialaus apgyvendinimo paslaugas ir savo pavadinime, reklamoje ar kitais atvejais vartoti žodžius „sanatorija“, „reabilitacijos centras“, „kempingas“, „turizmo centras“, „poilsio namai“, „jaunimo nakvynės namai“ tik kai jie atitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus ir turi galiojančius dokumentus, patvirtinančius, kad teikiamos atitinkamos paslaugos atitinka visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus. 4. Be šio straipsnio 2 dalyje nurodytų specialaus apgyvendinimo paslaugų, gali būti teikiamos specialaus apgyvendinimo paslaugos keleivių vežimui skirtuose arba plaukiojimui nenaudojamuose laivuose, konferencijų centruose, medžioklės nameliuose ir kitos specialaus apgyvendinimo paslaugos. Šių paslaugų teikimui yra taikomi bendrieji reikalavimai, nustatyti šio straipsnio 1 dalyje, įskaitant patalpų pritaikymą apgyvendinimo paslaugoms teikti, maitinimo bei higienos poreikiams tenkinti. 5. Apgyvendinimo paslaugos laivuose gali būti teikiamos, jeigu laivo išplanavimas ir turimos patalpos atitinka higienos reikalavimus ir laivai yra įregistruoti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre ar Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre. Minimalus kajučių skaičius nenustatomas.
Analysis
Legal question

Do indicators of a travel organiser’s financial condition, such as a fall in its share price and market doubts, in themselves alter the legal protection of customers who have already paid, or is the decisive criterion the existence of valid security for the performance of obligations?

Legal basis

Article 8 of the Law Amending the Law on Tourism of the Republic of Lithuania provides that travel organisers offering package travel for sale must hold a valid suretyship insurance for the performance of obligations issued by an insurance undertaking. A fragment of Article 12 of the Law Amending Law No VIII-667 on Tourism of the Republic of Lithuania likewise links the performance of obligations by a travel organiser established in Lithuania to valid security provided by an insurance undertaking. Accordingly, on the information available, the legally material fact is not the movement in the share price, but whether the security of the particular organiser is valid and covers the relevant obligations; the excerpts provided do not allow any conclusion to be drawn as to the amount of “Novaturas” security or its sufficiency for particular customers.

Practical significance

The stronger argument in this situation is not “the share price has fallen, therefore customers’ money is at risk”, but rather “customers’ risk must be assessed by reference to the validity and scope of the mandatory security for the performance of obligations”. For a professional, it is worth citing the statutory obligation under the Law on Tourism to provide such security and verifying not market rumours, but the validity, amount, terms and conditions of the insurance or suretyship, and whether it covers future package travel that has already been paid for. It would be erroneous to infer legal exposure of customers from the share price alone, since the statutory excerpts provided create no such presumption.

📄 Original — Laikas.lt
Sony Faces a Huge Blow: €400 Million Fine Looms Over Alleged Consumer Deception 🔗
A Dutch consumer rights organization has launched a class-action lawsuit against Sony, seeking around €400 million in compensation over concerns that the company’s shift toward digital game sales and reduced role for physical media could…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 pakeitimo įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie…
7 straipsnis. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. TREČIASIS SKIRSNIS KONCENTRACIJOS PRIEŽIŪRA
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. 11. Atleidimas nuo baudų – baudų…
3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. 11. Atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, netaikymas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalį. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-3142, 2020-06-25, paskelbta TAR 2020-07-07, i. k. 2020-15130 12. Baudų sumažinimas – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, dydžio sumažinimas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalį. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-3142, 2020-06-25, paskelbta TAR 2020-07-07, i. k. 2020-15130 2. Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 55 procentus ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. 21. Galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas – Konkurencijos tarybos nutarimas, nurodytas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 28 straipsnio 3 ar 4 dalyje arba 30 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-3142, 2020-06-25, paskelbta TAR 2020-07-07, i. k. 2020-15130 3. Geografinė teritorija (geografinė rinka) – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. 5. Koncentracija – tai: 1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą (išskyrus atvejus, kai toks naujas ūkio subjektas neatlieka autonomiško ūkio subjekto funkcijų) arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. 6. Konkurencijos ribojimas – veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. 7. Konkurencijos sąlygos – pirkimo ar pardavimo ekonominiai parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai ir jiems darantys įtaką veiksniai (ūkinės veiklos teisiniai ribojimai, viešojo administravimo subjektų teikiama pagalba, gamybos technologijos ir sąnaudos, prekių naudojimo ar vartojimo ypatybės, transportavimo galimybės ir pan.). 8. Konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. 9. Kontrolė – visokios iš Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, suteikiančios juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto organų sprendimams ar personalo sudėčiai. 10. Kontroliuojantis asmuo – juridinis ar fizinis asmuo, turintis arba įgyjantis ūkio subjekto kontrolės teisę. Kontroliuojančiu asmeniu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, užsienietis ar asmuo be pilietybės arba ūkio subjektas, taip pat viešojo administravimo subjektas. Sutuoktiniai, tėvai ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi vienu kontroliuojančiu asmeniu. Jeigu du ar daugiau juridinių ar fizinių asmenų, veikdami susitarimo pagrindu, įsigyja koncentruojamo ūkio subjekto kontrolę, tai kiekvienas iš šių juridinių ar fizinių asmenų yra laikomas kontroliuojančiu asmeniu. 11. Lemiama įtaka – padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties. 12. Netiesioginis pirkėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris iš tiesioginio pirkėjo arba tolesnio pirkėjo, bet ne iš šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimą padariusio ūkio subjekto įsigijo šio pažeidimo objektu tapusių prekių ar prekių, pagamintų iš tokio pažeidimo objektu tapusių prekių, arba prekių, kurios komplektuojamos su tokio pažeidimo objektu tapusiomis prekėmis. 13. Nukentėjęs asmuo – fizinis arba juridinis asmuo, patyręs žalą dėl šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimo. 14. Pagalbos teikėjas – valstybės valdymo ar savivaldybės institucija arba kitas juridinis asmuo, teikiantis valstybės pagalbą arba nereikšmingą (de minimis) pagalbą. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 15. Patronuojamoji įmonė – įmonė, kuriai kita įmonė daro lemiamą įtaką. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-3142, 2020-06-25, paskelbta TAR 2020-07-07, i. k. 2020-15130 Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 16. Patronuojančioji įmonė – įmonė, kuri daro lemiamą įtaką kitai įmonei. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-3142, 2020-06-25, paskelbta TAR 2020-07-07, i. k. 2020-15130 Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 17. Permoka – skirtumas tarp faktiškai sumokėtos prekės kainos ir kainos, kuri būtų, jei nebūtų šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimo. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 18. Prekė – kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo–pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Prekei prilyginami daiktai (turtas), perduodami pagal nuomos ar panaudos sutartis. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 19. Prekės rinka – visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 20. Rinkos dalis – ūkio subjekto ar susijusių ūkio subjektų grupės perkamo ar parduodamo prekių kiekio procentinis santykis su bendru perkamu ar parduodamu prekių kiekiu atitinkamoje rinkoje. Jeigu neįmanoma gauti patikimų duomenų apie perkamą ar parduodamą prekių kiekį, nustatant rinkos dalį galima vadovautis ir kita objektyvia informacija apie atitinkamą rinką, įskaitant prekių pirkimų ar pardavimų vertę. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 21. Susijusių ūkio subjektų grupė – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės yra laikomi vienu ūkio subjektu koncentracijos priežiūros tikslais apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susijusių ūkio subjektų grupę sudaro: Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 1) nagrinėjamas ūkio subjektas ir 2) ūkio subjektai, kuriuose nagrinėjamas ūkio subjektas tiesiogiai arba netiesiogiai (per kitus ūkio subjektus) turi daugiau kaip pusę akcijų, kitokių vertybinių popierių ar turto arba turi teises į daugiau kaip pusę balsų, arba turi teisę skirti daugiau kaip pusę priežiūros ar valdymo organų narių, arba turi ūkio subjekto valdymo teisę, kaip ji suprantama pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės; 3) ūkio subjektai, kurie nagrinėjamame ūkio subjekte turi šios dalies 2 punkte išvardytas teises; 4) ūkio subjektai, kuriuose šios dalies 3 punkte nurodyti ūkio subjektai arba kiti nagrinėjamą ūkio subjektą kontroliuojantys asmenys turi šios dalies 2 punkte išvardytas teises; 5) ūkio subjektai, kuriuose šios dalies 1–4 punktuose nurodyti du arba daugiau ūkio subjektų bendrai turi šios dalies 2 punkte išvardytas teises. 22. Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir panašiai) (toliau – ūkio subjektų junginys) arba šio ūkio subjektų junginio atstovų priimtą sprendimą. 23. Tiesioginis pirkėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris tiesiogiai iš šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimą padariusio ūkio subjekto įsigijo šio pažeidimo objektu tapusių prekių. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 24. Ūkinė veikla – gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 25. Ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 26. Ūkio subjekto turtas – ilgalaikis materialusis turtas ir kiti neapyvartiniai aktyvai, naudojami ūkinei veiklai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 27. Ūkio subjekto vadovas – fizinis asmuo, kuris vadovauja juridiniam asmeniui ir yra vienasmenis jo valdymo organas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 28. Valstybės pagalbos arba nereikšmingos (de minimis) pagalbos priemonė (toliau – pagalbos priemonė) – teisės aktas, valstybės pagalbos arba nereikšmingos (de minimis) pagalbos schema, sprendimas ar kitas dokumentas arba tokių dokumentų visuma, kuriais vadovaujantis teikiama valstybės pagalba arba nereikšminga (de minimis) pagalba. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397 29. Šiame įstatyme vartojama sąvoka „valstybės pagalba“ suprantama taip, kaip apibrėžiama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje. Šiame įstatyme vartojama sąvoka „nereikšminga (de minimis) pagalba“ suprantama taip, kaip apibrėžiama 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai su visais pakeitimais, 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje su visais pakeitimais, 2014 m. birželio 27 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 717/2014 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje su visais pakeitimais ir 2012 m. balandžio 25 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 360/2012 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, skiriamai visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms, su visais pakeitimais. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2035, 2023-06-08, paskelbta TAR 2023-06-22, i. k. 2023-12397
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra…
5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. 3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmės įtakos negali itin riboti konkurencijos. Tokiems susitarimams taikomus reikalavimus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba).
Analysis
Legal question

Whether Sony’s control over digital game distribution may be characterised as an abuse of a dominant position in a specific market for game distribution, rather than merely as a lawful change to its business model.

Legal basis

Article 7 of the Competition Law, as provided, prohibits the abuse of a dominant position in a relevant market through conduct that restricts or may restrict competition, or unjustifiably impedes other undertakings’ ability to operate in the market. The decisive issue is therefore not digitalisation as such, but whether, under Article 3, a sufficiently narrow relevant market and Sony’s power within it can be established. The materials provided contain no direct evidence concerning Dutch collective actions or consumer deception regulation.

Practical significance

The stronger professional argument would not be that “buyers fear the disappearance of physical media”, but that a closed digital ecosystem could eliminate alternative sellers or resale channels in a specific market. The weak point of the claim, on the basis provided, is market definition: if the market is treated as broader than the Sony digital store, proving dominance and abuse becomes significantly more difficult.

📄 Original — Lrytas
Businesses continue to ignore requirements as banned products appear in the e-cigarette market 🔗
According to G. Aleksaitė, the figures show that illegal products dominate Lithuania’s e-cigarette market, with businesses continuing to act unfairly and violate legal requirements. The head of the State Consumer Rights Protection…
Fact-check:
🟡 IncompleteNuo 2022 iki 2024 metų lapkričio elektroninių cigarečių pardavėjams skiriamų baudų suma siekė iki 2 tūkst. eurų
🔴 RefutedUž pakartotinį elektroninių cigarečių pardavimo pažeidimą gali būti skirta 8 tūkst. eurų bauda
⚪ UnverifiedDraudimas prekiauti kaitinamojo tabako gaminiais su pridėtiniais skoniais ir kvapais įsigaliojo 2023 m. spalį
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas (statute)
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas" | Chunk 3 of 4] 8) sukuria įspūdį, kad tabako gaminių…
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas" | Chunk 3 of 4] 8) sukuria įspūdį, kad tabako gaminių vartojimas didina socialinę ir seksualinę sėkmę; 9) pripažįsta tabako gaminių profilaktines bei gydomąsias savybes; 10) teigia, kad tabako gaminių vartojimas yra priemonė, padedanti išspręsti asmens konfliktus; 11) skatina tabako gaminių vartojimą ir neigiamai vaizduoja asmenis, atsisakančius šiuos gaminius vartoti; 12) pabrėžia didesnę nikotino koncentraciją kaip tabako gaminių privalumą. Tabako gaminių prekybos vietose Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka leidžiama pateikti tik šią informaciją apie tabako gaminius: 1) gamintojo, prekybos įmonės pavadinimas ir adresas, prekybos rūšis (didmeninė ar mažmeninė); 2) tabako gaminių pavadinimas ir rūšis; 3) žodžiai “Prekiaujame” arba “Parduodame”; 4) tabako dervų, nikotino ir kitų kenksmingų sveikatai medžiagų rūkaluose koncentracija; 5) tabako gaminių kainos; 6) informacija apie tabako gaminių vartojimo žalą sveikatai. Tabako gaminių reklamos platintojai, skleidėjai privalo, teikdami tabako gaminių reklamą, ant išorinių reklamos priemonių bei visuomenės informavimo priemonėse skelbti savo arba gamintojų lėšomis ne mažesnės apimties informaciją (socialinę reklamą) apie kenksmingą tabako poveikį žmonių sveikatai. Šios informacijos (socialinės reklamos) teikimo tvarką, formą ir turinį ant išorinių reklamos priemonių bei visuomenės informavimo priemonėse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 12 straipsnis. Tabako gaminių pakuočių apipavidalinimo reikalavimai Lietuvos Respublikoje gaminamų tabako gaminių pavadinimų reikalavimus nustato Valstybinis patentų biuras prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos. 13 straipsnis. Tabako gaminių vartojimo mažinimo ekonominio reguliavimo priemonės Tabako gaminių apmokestinimo muito mokesčiu ir akcizais tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Tabako gaminius įtraukti į minimalų maisto produktų ir ne maisto prekių rinkinį minimaliam gyvenimo lygiui apskaičiuoti draudžiama. 14 straipsnis. Tabako gaminių vartojimo ribojimas Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama: 1) visose auklėjimo, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat salėse, kuriose vyksta sporto varžybos bei kiti renginiai; 2) darbo vietose, esančiose uždarose patalpose, išskyrus specialias rūkymo vietas; 3) bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; 4) visų rūšių viešajame transporte, išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius, kuriuose turi būti numatyti atskiri vagonai nerūkantiems ir rūkantiems, taip pat lėktuvus; 5) viešose vietose uniformuotiems Lietuvos Respublikos pareigūnams, išskyrus specialias rūkymo vietas. Įmonėse, įstaigose, organizacijose rūkyti leidžiama tik specialiai įrengtose patalpose (vietose), kurių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Viešbučiuose, restoranuose ir kavinėse turi būti skirtos vietos nerūkantiesiems. Savivaldybės turi teisę uždrausti rūkyti viešose vietose (parkuose, skveruose ir kt.). Darbdaviai, vadovai privalo užtikrinti, kad būtų iškabinti matomose vietose įspėjantys užrašai apie draudimą rūkyti nustatytose vietose. 15 straipsnis. Visuomenės informavimas apie tabako gaminius, rūkymo žalą sveikatai Visos švietimo įstaigos, suderinusios su Sveikatos apsaugos ministerija, privalo įtraukti į ugdymo programas žinias apie tabako gaminius, jų vartojimo daromą žalą sveikatai, sveikatai palankios aplinkos, užkertančios kelią rūkymo daromai žalai, sveikos gyvensenos formavimą. 16 straipsnis. Tabako kontrolės programos Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia, tvirtina ir įgyvendina valstybės tabako kontrolės programą. Valstybės tabako kontrolės programa finansuojama iš Valstybinio sveikatos fondo lėšų. Valstybės tabako kontrolės programos tikslams savivaldybės rengia ir įgyvendina savivaldybių tabako kontrolės programas. Savivaldybių tabako kontrolės programos finansuojamos iš savivaldybių sveikatos fondų lėšų. Savivaldybių sveikatos fondų steigimo ir jų lėšų šaltinių formavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. Kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, visuomeninės organizacijos gali rengti ir kitas tabako kontrolės programas, dėl jų rengimo ir įgyvendinimo teikti pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Nacionalinei sveikatos tarybai, VTAKT ir kitoms valstybės tabako kontrolės politiką formuojančioms ir įgyvendinančioms institucijoms. Tabako kontrolės programos rengiamos, finansuojamos, įgyvendinamos ir kontroliuojamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus sveikatos programų rengimo, tvirtinimo, finansavimo, įgyvendinimo ir kontrolės nuostatus. 17 straipsnis. Tabako gaminių gamybos, prekybos, importo, eksporto, vartojimo, jo daromos žalos sveikatai ir ūkiui statistika Tabako gaminių gamybos, vidaus ir užsienio prekybos statistikoje naudojamos apskaitos ir statistikos informacijos teikimo bei skelbimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. IV SKYRIUS. VALSTYBĖS TABAKO KONTROLĖS POLITIKĄ KOORDINUOJANTYS IR VYKDOMIEJI SUBJEKTAI BEI JŲ KOMPETENCIJA 18 straipsnis. Valstybės tabako kontrolės politikos vykdomųjų institucijų sistema Valstybės tabako kontrolę pagal savo kompetenciją atlieka VTAKT, savivaldos vykdomosios institucijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, policija bei sveikatos priežiūros sistemos įstaigos. Šių institucijų kompetenciją tabako kontrolės srityje nustato šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei teisės aktai. Tabako gaminių reklamą, taip pat paslėptą tabako gaminių reklamą kontroliuoja VTAKT, o išorinę reklamą – VTAKT ir savivaldos vykdomosios institucijos. V SKYRIUS. ATSAKOMYBĖS UŽ TABAKO KONTROLĖS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS TAIKYMO TVARKA 19 straipsnis. Atsakomybė už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Asmenys, pažeidę Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 20 straipsnis. Administracinės atsakomybės už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus taikymo tvarka Piliečius ir pareigūnus administracinėn atsakomybėn už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukia ir administracines nuobaudas skiria valstybės įgaliotų institucijų pareigūnai. Piliečių ir pareigūnų patraukimas administracinėn atsakomybėn neatleidžia jų nuo prievolės atlyginti Tabako kontrolės įstatymo pažeidimais padarytą žalą sveikatai. Lietuvos Respublikoje pagaminti, į ją įvežti arba joje realizuojami tabako gaminiai, kurie neatitinka reikalavimų, nustatomų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka privalo būti konfiskuojami ir sunaikinami. 21 straipsnis. Ekonominių sankcijų už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus taikymas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, arba Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, arba Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, arba savivaldos vykdomosios institucijos, arba teismai pagal savo kompetenciją turi teisę skirti įmonėms, įstaigoms, organizacijoms baudas už šio įstatymo pažeidimus. Tabako auginimas, jo gaminių gaminimas, importas bei prekyba, neturint šiai veiklai atitinkamo leidimo, užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams penkiasdešimties tūkstančių litų baudą. Baudas skiria VTAKT bei savivaldos vykdomosios institucijos. Tabako gaminių gamyba, realizavimas, laikymas, gabenimas Lietuvos Respublikoje, nesilaikant šio įstatymo 7 straipsnio pirmosios ir trečiosios dalių reikalavimų, gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų neturėjimas užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams dvidešimties tūkstančių litų baudą, o šio straipsnio reikalavimų pažeidimas, padarytas per vienerius metus nuo ankstesnio pažeidimo, - penkiasdešimties tūkstančių litų baudą. Už šio straipsnio reikalavimų pažeidimą baudas skiria Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, VTAKT, teismai pagal savo kompetenciją. Tabako gaminių importo reikalavimų, nustatytų šio įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, trečiojoje ir penktojoje dalyse, ir tabako gaminių pardavimo reikalavimų, nustatytų šio įstatymo 10 straipsnio pirmojoje, antrojoje, penktojoje ir šeštojoje dalyse, pažeidimas užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams dvidešimties tūkstančių litų baudą. Šių reikalavimų pažeidimas, padarytas pakartotinai per vienerius metus nuo ankstesnio pažeidimo, užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams penkiasdešimties tūkstančių litų baudą. Už šio įstatymo reikalavimų pažeidimus baudas skiria: 1) už 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkto, 10 straipsnio antrosios dalies 1 ir 7 punktų reikalavimų nesilaikymą - Lietuvos valstybinės kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos; 2) už 8 straipsnio antrosios dalies 3 ir 5 punktų, trečiosios dalies, 10 straipsnio antrosios dalies 2, 5 ir 6 punktų reikalavimų nesilaikymą - Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos; 3) už 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir 10 straipsnio antrosios dalies 4 punkto reikalavimų nesilaikymą – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, teismai; 4) už 10 straipsnio antrosios dalies 3, 8 punktų, 10 straipsnio pirmosios, penktosios ir šeštosios dalių reikalavimų nesilaikymą - VTAKT, savivaldos vykdomosios institucijos. Tabako gaminių pardavimo rėmimas ir reklamos naudojimo reikalavimų, nustatytų 11 straipsnio pirmojoje, trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse, nesilaikymas užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams penkių tūkstančių litų baudą, o šių reikalavimų pakartotinis pažeidimas - dešimties tūkstančių litų baudą. Baudas už šiuos pažeidimus skiria Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 22 straipsnis. Piniginių baudų išieškojimas Šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų nutarimas skirti piniginę baudą už šio įstatymo pažeidimus, kuriame nurodomas baudos dydis (suma), įteikiamas teisės aktų pažeidėjui. Piniginė bauda turi būti sumokama į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kurią šio įstatymo pažeidėjams įteiktas nutarimas paskirti baudą. 23 straipsnis. Nesumokėtų piniginių baudų išieškojimas ir delspinigių už laiku nesumokėtas pinigines baudas skaičiavimas Ūkio subjektų nesumokėtas pinigines baudas kartu su delspinigiais, kurie už kiekvieną dieną sudaro 0,2 procento piniginės baudos dydžio, išieško šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos institucijos ne ginčo tvarka. 24 straipsnis. Nutarimo taikyti ekonominę sankciją vykdymo atidėjimas Jei yra aplinkybių, dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą taikyti ekonominę sankciją negalima, šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos institucijos pareigūnas, kuris priėmė nutarimą, pagal ūkinių subjektų, kurių atžvilgiu priimtas nutarimas, motyvuotą pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki dviejų mėnesių. Nutarimų taikyti ekonomines sankcijas atidėjimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 25 straipsnis. Nutarimų dėl ekonominių sankcijų taikymo apskundimas Ūkio subjektai, nesutinkantys su šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų nutarimu taikyti ekonomines sankcijas, gali per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo dienos kreiptis į teismą dėl minėto nutarimo atšaukimo arba jo pakeitimo ir nuostolių atlyginimo. Kreipimasis į teismą nesustabdo šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų nutarimų taikyti ekonomines sankcijas vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip. Šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos institucijos nutarimas dėl ekonominių sankcijų už teisės aktų pažeidimus taikymo ir jų pagrindimas skelbiami viešai. 26 straipsnis. Nuostolių atlyginimo tvarka Ūkio subjektų nuostoliai, patirti dėl šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų sprendimų, pažeidžiančių šio įstatymo reikalavimus, atlyginami iš šių institucijų lėšų, kurios vėliau išieškomos iš kaltųjų asmenų. 27 straipsnis. Išieškotų ekonominių sankcijų sumų naudojimas Lėšos, kurias išieško šio įstatymo 21 straipsnyje nurodytos institucijos, naudojamos įstatymų nustatyta tvarka. 28 straipsnis. Ginčai dėl Tabako kontrolės įstatymo pažeidimų Ginčai, kilę tarp juridinių ir fizinių asmenų dėl šio įstatymo pažeidimų bei materialinės atsakomybės už juos, sprendžiami teismine tvarka. Ginčai tarp Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridinių bei fizinių asmenų dėl šio įstatymo pažeidimų sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenumatyta kitaip. VI SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 29 straipsnis. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo įsigaliojimas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 4 straipsnis, 6 straipsnio antroji dalis, 7 straipsnio pirmoji, antroji, ketvirtoji, penktoji ir šeštoji dalys, 8 straipsnio trečioji, šeštoji ir septintoji dalys, 9 straipsnio trečioji dalis, 10 straipsnio ketvirtoji ir šeštoji dalys, 11 straipsnio penktoji dalis, 12 straipsnis, 13 straipsnio antroji ir trečioji dalys, 14 straipsnio antroji dalis, 16 straipsnio pirmoji ir ketvirtoji dalys, 17 straipsnis, 24 straipsnio antroji dalis, 27 straipsnis įsigalioja Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 1, 2, 8, 26 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papi 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 26 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 1 ar 2 punktuose ir 87…
4 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 26 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 1 ar 2 punktuose ir 87 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda, už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienerius metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyto tabako gaminių pardavimo draudimo pažeidimą, šio Įstatymo 161 straipsnio 1 dalyje nustatyto elektroninių cigarečių ir pildomųjų talpyklų pardavimo draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda, už šio draudimo pažeidimą, padarytą toje pačioje prekybos vietoje pakartotinai per trejus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda ir panaikinamas licencijos galiojimas toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas. Už šio Įstatymo 41 straipsnyje nustatytų tabako gaminių pateikimo į rinką draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. Už šio Įstatymo 99 straipsnyje nustatytų žolinių rūkomųjų gaminių ženklinimo reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda.“ 2. Pakeisti 26 straipsnio 13 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas – už 41, 87 straipsnių, 9 straipsnio 1 dalies, 99 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4, 6 ir 8 punktų, 14 straipsnio 5 ir 8 dalių, 15 ir 16 straipsnių, 161 straipsnio 1 dalies, 162 straipsnio, 17 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 171, 18 straipsnių, 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų pažeidimus;“. 3. Pakeisti 26 straipsnio 13 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – už 87, 92–97, 99 straipsnių, 10 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1–8 punktų, 5 dalies 1 ir 2 punktų, 18 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktų nuostatų pažeidimus;“.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis Įstatymas reglamentuoja su tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, reklama…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis Įstatymas reglamentuoja su tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, reklama, vartojimu, įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimu bei rėmimu susijusius santykius ir nustato valstybės tabako kontrolės pagrindus Lietuvos Respublikoje. 2. Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio Įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui. 3. Tabako gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, prekybai, įvežimui, importui, reklamai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas. 4. Įstatymo nuostatos suderintos su šio Įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. 2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos 1. Tabakas – bulvinių šeimos tabako (Nicotiana) genties augalas (Nicotiana tabacum, Nicotiana rustica ir kitos rūšys), tiek genetiškai modifikuotas, tiek nemodifikuotas, jo lapai ir kitos dalys. 2. Tabako gaminiai – rūkyti, uostyti, čiulpti ar kramtyti skirti gaminiai, pagaminti tik iš tabako (tiek genetiškai modifikuoto, tiek nemodifikuoto) arba kuriuose yra tabako. 3. Oraliniam vartojimui skirtas tabakas – visi vartojimui per burną skirti tabako gaminiai, išskyrus rūkyti skirtus tabako gaminius, pagaminti tik iš tabako (tiek genetiškai modifikuoto, tiek nemodifikuoto) arba kuriuose yra tabako. 4. Dervos – grynas bevandenis nikotino neturintis dūmų kondensatas. 5. Nikotinas – nikotino alkaloidai. 6. Sudedamoji dalis – bet kokia medžiaga arba bet kokia kita sudedamoji dalis, išskyrus tabako lapus ir kitas natūralias ar neapdorotas tabako augalo dalis, naudojama tabako gaminiui gaminti ar ruošti ir išliekanti galutiniame gaminyje net ir pakitus formai, įskaitant popierių, filtrą, dažiklius ir rišiklius. 7. Tabako gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. 8. Paslėpta tabako gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tabako gaminių gamintojus, importuotojus ar pardavėjus (įmones), jų firmos vardą (pavadinimą), prekės ženklą ar veiklą tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Visais atvejais paslėpta reklama laikomas toks informacijos pateikimas, kai už jį apmokama ar kitaip atsilyginama. 9. Socialinė reklama – socialinės gerovės, t. y. sveikos gyvensenos, sveikatos stiprinimo, ligų ir žalingų sveikatai įpročių profilaktikos propagavimas bet kokiomis reklamos formomis ir priemonėmis. 10. Tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimas – informavimo ir įtikinėjimo veiksmai, įskaitant specialius renginius, akcijas, nuolaidas, dovanas ir panašiai, skatinantys apsispręsti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. 11. Rėmimas – finansinė ar bet kokios kitos formos parama renginiui, veiklai ar asmeniui, skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. 12. Importas – tabako ir (ar) tabako gaminių įvežimas į Lietuvos Respubliką iš kitų valstybių, išskyrus valstybes – Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis (Europos Sąjungos valstybes nares ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybes) (toliau – Europos ekonominės erdvės valstybės) ir Turkiją. 13. Įvežimas – tabako ir (ar) tabako gaminių įvežimas į Lietuvos Respubliką (išskyrus fizinių asmenų įvežamus) iš Europos ekonominės erdvės valstybių ir Turkijos. 14. Prekybos tabako gaminiais vieta – parduotuvių, kioskų, paviljonų, restoranų, kavinių, barų, bufetų, kitų tabako gaminiais prekiaujančių įmonių patalpos (įskaitant automobilius-parduotuves), kuriose tabako gaminiai parduodami vartotojui (kai pirkėjai aptarnaujami lauko sąlygomis, prekybos tabako gaminiais vieta laikoma kasos aparato įrengimo vieta), ir patalpos, kuriose vyksta tabako gaminių didmeninė prekyba. 15. Švietimo įstaigos – ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bendrojo lavinimo, aukštesniosios ir aukštosios mokyklos, profesinio mokymo įstaigos, vaikų papildomo ugdymo įstaigos: meno, sporto, kalbų, technikos, kitokio profilio mokyklos, taip pat vaikų vasaros stovyklos. 16. Tabako ir jo gaminių kontrolė – šiame Įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako ir jo gaminių vartojimo, gamybos, įvežimo, importo, prekybos, reklamos, įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimo, rėmimo valstybinio reglamentavimo priemonių, skirtų tabako gaminių vartojimui, taip pat jų vartojimo neigiamiems padariniams sveikatai ir ūkiui mažinti, visuma. 3 straipsnis. Valstybės tabako kontrolės politikos principai Valstybės tabako kontrolės politikos principai yra: 1) ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų; 2) mokesčiais ir kitomis valstybinio reglamentavimo priemonėmis mažinti tabako gaminių prieinamumą, ypač nepilnamečiams asmenims; 3) drausti naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas tabako auginimui, jo gaminių gamybai, prekybai, importui ir įvežimui plėtoti; 4) valstybinio teisinio reglamentavimo priemonėmis užtikrinti, kad dalis valstybės biudžeto lėšų, gautų iš tabako gaminių gamybos, importo ir prekybos, būtų skiriama sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo programoms rengti ir įgyvendinti; 5) drausti tabako gaminių reklamą; 6) drausti tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimą ir riboti rėmimą; 7) didinti visuomenės informuotumą apie tabako gaminių vartojimo daromą žalą žmonių sveikatai, taip pat socialinę ir ekonominę žalą valstybei; 8) skatinti rūkančius asmenis mesti rūkyti ir teikti jiems pagalbą; 9) vykdyti tabako gaminių kontrolę ir stebėseną (monitoringą); 10) remti socialinę reklamą, nerūkymo propagavimą per visuomenės informavimo priemones; 11) siekti sukurti darbo, poilsio ir gyvenamąją aplinką be tabako dūmų. II SKYRIUS TABAKO GAMINIŲ SUDĖTIES, KOKYBĖS IR ŽENKLINIMO REIKALAVIMAI 4 straipsnis. Tabako gaminių sudėties ir kokybės bendrieji reikalavimai 1. Lietuvos Respublikoje gaminamų ir (ar) parduodamų tabako gaminių sudėties ir kokybės rodikliai turi atitikti šiame Įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. 2. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje parduodamose, gaminamose ar į ją importuojamose, o nuo 2007 m. sausio 1 d. ir eksportuojamose cigaretėse dervų kiekis neturi viršyti 10 miligramų, nikotinas – 1 miligramo, anglies monoksidas – 10 miligramų vienoje cigaretėje. 3. Sveikatos apsaugos ministerija, taip pat institucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota prižiūrėti, kaip laikomasi tabako gaminių sudėties ir kokybės reikalavimų, turi teisę iš tabako gaminių gamintojų ar importuotojų reikalauti atlikti papildomus bandymus tam, kad būtų nustatyti šio straipsnio 2 dalyje nenurodytų tabako gaminiuose esančių ar iš jų išsiskiriančių medžiagų kiekis ir įvertintas jų poveikis sveikatai, ypač jei šios medžiagos pasižymi priklausomybę lemiančiu poveikiu. Papildomai bandomi kiekvieno pavadinimo, prekės ženklo, rūšies tabako gaminiai. Šie bandymai turi būti atlikti Europos ekonominės erdvės valstybių ar Turkijos kompetentingų institucijų patvirtintose laboratorijose. Šioje dalyje nurodytų bandymų rezultatai kasmet pateikiami Sveikatos apsaugos ministerijai šios nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministerija gali nustatyti kitokį bandymų rezultatų pateikimo dažnumą, jei tabako gaminių sudėtis nesikeičia per šios ministerijos nustatytą laikotarpį. Tačiau jei tabako gaminio sudėtis pasikeičia, tabako gaminių gamintojai ar importuotojai privalo pranešti apie tai Sveikatos apsaugos ministerijai. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamasi moksliniais tyrimais pagrįstais įrodymais, turi teisę uždrausti naudoti sudedamąsias dalis, pasižyminčias įprantamąsias tabako gaminių savybes didinančiu poveikiu. 5. Sveikatos apsaugos ministerija šio straipsnio 3 dalyje nurodytų bandymų rezultatus kasmet praneša Europos Bendrijų Komisijai. 5 straipsnis. Tabako gaminių atitikties patvirtinimo dokumentai 1. Kad tabako gaminiai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, įskaitant reikalavimus dėl dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekio cigaretėse, turi būti patvirtinta Europos ekonominės erdvės valstybių ar Turkijos kompetentingų institucijų patvirtintose bandymų laboratorijose atliktų bandymų pagrindu įmonės gamintojos išduotais tabako gaminių atitiktį patvirtinančiais dokumentais. 2. Tabako gaminių atitiktį patvirtinančių dokumentų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, pateikimo tvarką ir reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. 6 straipsnis. Bandymų laboratorijos ir metodai 1. Dervų, nikotino, anglies monoksido kiekio cigaretėse bandymai atliekami Europos ekonominės erdvės valstybių ar Turkijos kompetentingų institucijų patvirtintose laboratorijose. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos laboratorijos, nustatydamos dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekį cigaretėse, privalo taikyti Lietuvos standartuose, perimančiuose ISO standartus (dėl dervų kiekio – ISO 4387, dėl nikotino kiekio – ISO 10315, dėl anglies monoksido kiekio – ISO 8454, o tikrindamos ant tabako gaminių pakuočių nurodytų dervų ir nikotino kiekių tikslumą – ISO 8243), nustatytus metodus. 3. Sveikatos apsaugos ministerija praneša Europos Bendrijų Komisijai šio straipsnio 1 dalyje nurodytų laboratorijų, patvirtintų bandymams Lietuvos Respublikoje atlikti, sąrašą, kriterijus ir naudotus stebėsenos (monitoringo) metodus, kuriais vadovaujantis laboratorijos buvo patvirtintos bandymams atlikti, taip pat su tuo susijusius pasikeitimus. 7 straipsnis. Tabako gaminių pripažinimas neatitinkančiais teisės aktuose nustatytų ženklinimo, sudėties ir kokybės reikalavimų 1. Ar tabako gaminių ženklinimas, sudėties ir kokybės rodikliai atitinka teisės aktų reikalavimus, prižiūri Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. 2. Jeigu laboratorijos, tirdamos šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotų valstybės institucijų užsakymu paimtus tabako gaminių pavyzdžius, nustato, kad šie pavyzdžiai neatitinka teisės aktų reikalavimų, laikoma, kad šių reikalavimų neatitinka visa tabako gaminių partija, iš kurios tie pavyzdžiai buvo paimti. 8 straipsnis. Lietuvos Respublikoje parduoti skirtų tabako gaminių ženklinimo reikalavimai 1. Lietuvos Respublikoje parduodami tabako gaminiai turi būti paženklinti teisės aktų nustatyta tvarka. 2. Ant tabako gaminių pakuočių pateikiama informacija neturi klaidinti vartotojo. 3. Užrašai „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, „švelnios“, bet kokie kiti užrašai, prekių ženklai, piešiniai, vaizdai ar kiti ženklai, pavadinimai, teigiantys arba darantys įspūdį, kad konkretus tabako gaminys yra mažiau kenksmingas už kitus, ant tabako gaminių pakuočių draudžiami. Tokią informaciją taip pat draudžiama pateikti prekybos tabako gaminiais vietose, įskaitant įrangą, skirtą tabako gaminiams išdėstyti, taip pat kartu su tabako gaminiais ar jų pakuotėmis pateikiamuose informaciniuose lapeliuose, lankstinukuose, skrajutėse ar bet kokiomis kitomis informacijos pateikimo priemonėmis. 4. Ant kiekvieno tabako gaminių pakelio (pakuotės) turi būti nurodytas partijos, kuriai priklauso tabako gaminys, numeris ar jo atitikmuo, pagal kurį būtų galima nustatyti (identifikuoti) tabako gaminį ir jo pagaminimo vietą bei laiką. Jeigu partijos numeris ar jo atitikmuo yra užkoduoti ir neįmanoma nustatyti tabako gaminių pagaminimo vietos ir (ar) laiko, tabako gaminius gaminančios, importuojančios ar įvežančios juos į Lietuvos Respubliką įmonės privalo kontroliuojančioms institucijoms pateikti šių kodų iššifravimą. 5. Tabako gaminių gamintojai, ženklindami tabako gaminius, be kitos teisės aktuose nustatytos informacijos, ant kiekvieno vartotojui parduoti skirto tabako gaminių pakelio (pakuotės), taip pat bet kokios išorinės tabako gaminių pakuotės, kurioje supakuoti tabako gaminiai gali būti parduodami vartotojui per mažmeninės prekybos įmones, Lietuvos Respublikos valstybine kalba privalo pateikti įspėjamuosius užrašus apie tabako gaminių kenksmingą poveikį sveikatai, o ženklindami cigaretes – nurodyti ir dervų, nikotino bei anglies monoksido kiekius cigaretėse. 6. Įspėjamųjų užrašų apie tabako gaminių kenksmingą poveikį sveikatai turinį, šiems užrašams, taip pat dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekio nuorodoms ant tabako gaminių pakuočių privalomą skirti plotą, vietą, kitus šių užrašų bei nuorodų ir kitų rekvizitų pateikimo ženklinant Lietuvos Respublikoje parduodamus tabako gaminius taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. 9 straipsnis. Tabako gaminių gamintojų ir (ar) importuotojų ataskaitos, iš kokių sudedamųjų dalių pagaminti parduoti Lietuvos Respublikoje skirti tabako gaminiai 1. Tabako gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai kiekvienais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai rašytinę ataskaitą, iš kokių sudedamųjų dalių pagaminti parduoti Lietuvos Respublikoje skirti tabako gaminiai. 2. Šioje ataskaitoje turi būti informacija apie visas kiekvieno tabako gaminių pavadinimo, prekės ženklo, rūšies tabako gaminių sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių kiekį, kategorijas, funkcijas, priežastis, dėl kurių šios sudedamosios dalys įdėtos į tabako gaminius, turimus toksikologinius duomenis bei sudedamųjų dalių tyrimo metodus, naudotus šiems duomenims nustatyti, sudedamųjų dalių poveikį žmonių sveikatai, įskaitant priklausomybę lemiantį poveikį. 3. Informacija, gauta vykdant šio straipsnio reikalavimus, pateikiama Europos Bendrijų Komisijai. III SKYRIUS VEIKLos RŪŠIŲ, SUSIJUSIŲ SU TABAKU IR TABAKO GAMINIAIS, VALSTYBINIS TEISINIS REGLamentavimas PIRMASIS SKIRSNIS VEIKLOS RŪŠIŲ LICENCIJAVIMAS 10 straipsnis. Veiklos rūšių licencijavimas ir licencijų rūšys 1. Lietuvos Respublikoje verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ir mažmenine prekyba leidžiama tik turint nustatyta tvarka išduotas licencijas. 2. Licencijos verstis tabako auginimu nereikia, kai tabaką asmeniniam naudojimui augina fizinis asmuo iki 100 kvadratinių metrų žemės plote. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių veiklos licencijavimo taisykles, vadovaudamasi šiuo Įstatymu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir kitais teisės aktais, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Analysis
Legal question

The specific question is not whether the market is “unfair”, but whether liability of electronic cigarette sellers arises from a clearly identified breach of the sales prohibition laid down in Article 16¹(1) of the Law on Tobacco Control, and what sanction thresholds apply in the event of repeated infringement.

Legal basis

Article 1 of the Law on Tobacco Control shows that the Law covers not only the use of tobacco products, but also trade, storage, transportation, entry, import and state control; accordingly, the actions of the VVTAT fall directly within the regulatory scope of this Law. The wording of Article 14 provided links liability to a breach of the prohibition on the sale of electronic cigarettes and refill containers laid down in Article 16¹(1), while, according to the data provided, a repeated infringement within three years is punishable by a fine ranging from EUR 1,448 to EUR 2,896.

Correction

The statement that from 2022 to November 2024 fines amounted to up to EUR 2,000 is incomplete, as it omits the rule on repeated infringement: a repeated breach, within three years, of the prohibition on the sale of electronic cigarettes may attract a fine of up to EUR 2,896. The statement concerning an EUR 8,000 fine for a repeated infringement of this kind is inconsistent with the provision provided; it would be more accurate to state that, for a repeated breach of the sales prohibition laid down in Article 16¹(1), legal persons and branches of foreign legal persons are subject to a fine of EUR 1,448–2,896.

Practical significance

The stronger argument in this situation is not an abstract characterisation of the market as “illegal”, but the problem of insufficient deterrence arising from the sanctions and the repeated-infringement regime: if the amount of unpaid fines since 2022 exceeds EUR 103,000, merely citing the size of the fine does not answer the question of enforcement effectiveness. In practice, it would be preferable to cite the specific link between the prohibition in Article 16¹(1) and the sanction in Article 14, rather than relying on rounded or inflated fine amounts, because an error in the applicable sanction range weakens both the critique of the regulatory regime and the argument concerning business liability.

📄 Original — Delfi
Doctor Who Left Her Job Blames Hospital for Unbearable Conditions: If You’re Not “One of Us,” You Become Unwanted 🔗
A reader says the public lacks answers about what is happening at the institution and is asking for the situation to be assessed, also pointing to a public statement by doctor Edita Skarakodienė about her decision to quit. In the post…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 56 straipsnis (statute)
56 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių 1. Darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai…
56 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių 1. Darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu: 1) darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių; 2) darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos; 3) darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar negalios arba dėl to, kad slaugo ar prižiūri šeimos narį (vaiką, tėvą (įtėvį, rūpintoją), motiną (įmotę, rūpintoją), sutuoktinį, sutuoktinę) ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, kuriam nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis); 4) pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas sukako socialinio draudimo senatvės pensijos amžių (toliau – senatvės pensijos amžius) dirbdamas pas tą darbdavį. 2. Nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 3. Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 55 straipsnis (statute)
55 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių 1. Neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos…
55 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių 1. Neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. 2. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu. 3. Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 58 straipsnis (statute)
58 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės 1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės…
58 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės 1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. 2. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti: 1) šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; 2) per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. 3. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: 1) neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties; 2) pasirodymas neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai tokį apsvaigimą sukėlė profesinių pareigų vykdymas; 3) atsisakymas tikrintis sveikatą, kai toks tikrinimas pagal darbo teisės normas privalomas; 4) smurtas ar priekabiavimas, įskaitant psichologinį smurtą ir smurtą ar priekabiavimą dėl lyties (smurtas ar priekabiavimas, nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą), diskriminacinio pobūdžio veiksmai ar garbės ir orumo pažeidimas kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje; 5) tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos; 6) darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika; 7) kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. 4. Prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Darbo sutartis dėl darbuotojo padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo gali būti nutraukta tik tada, jeigu ir pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojas turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą. 5. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. 6. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.
Analysis
Legal question

The specific issue is not whether the doctor’s resignation is politically or organisationally justified, but whether her departure from work on the stated grounds of “intolerable conditions” is legally to be characterised as termination of the employment contract at the employee’s initiative without valid reasons under Article 55 of the Labour Code, or as termination for valid reasons under Article 56 of the Labour Code.

Legal basis

The excerpt from Article 55 of the Labour Code sets out the general model for an employee’s resignation: an employment contract of indefinite or fixed duration may be terminated by the employee’s written notice, provided that the employer is notified no later than twenty calendar days in advance. The excerpt from Article 56 indicates a narrower regime: the employee may resign on only five working days’ notice, but only where a valid reason specified by law exists. The text provided refers only to the direction of downtime; accordingly, a public statement about “intolerable conditions” alone does not, on this evidence, establish a basis under Article 56 of the Labour Code.

Practical significance

On the information provided, the stronger argument is the employer’s procedural argument that the resignation should be treated as falling under Article 55 of the Labour Code, unless the employee expressly relied on Article 56 of the Labour Code in her written notice and linked the facts to a specific statutory valid reason. In practice, an employee’s public statement about emotional trauma or feeling “not herself” is significant from a reputational perspective and could form part of the factual background to a dispute, but in the absence of a specific Article 56 basis it does not alter the legal characterisation of the termination. The risk for the employee is losing the argument for the shorter notice regime; the risk for the employer arises if the dispute is later based on documented conditions that correspond to a statutory valid reason.

📄 Original — 15min.lt
Police speak out after scandal over alleged paid public sex act involving Gerda Bieliauskaitė and Saprė 🔗
Police have commented on a scandal involving influencers Gerda Bieliauskaitė and Haroldas Saprykimas-Saprė, after reports emerged online on Wednesday that the pair may have shown a sex act during a live stream in exchange for money.
Fact-check:
✅ ConfirmedBK 309 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už pornografinio turinio pagaminimą, įsigijimą su tikslu platinti ir platinimą
🟡 IncompleteBK 309 str. nustato atsakomybę už pornografinio turinio demonstravimą ar reklamavimą
✅ ConfirmedNe visas erotinis ar seksualinio pobūdžio turinys automatiškai laikomas pornografija — tai vertinama ekspertų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 309 straipsnis (statute)
309 straipsnis. Pornografinio turinio produkcijos gaminimas, platinimas, viešas demonstravimas 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba…
309 straipsnis. Pornografinio turinio produkcijos gaminimas, platinimas, viešas demonstravimas 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino pornografinio turinio dalykus, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose atvaizduotas vaikas, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas viešai demonstravo ar reklamavo pornografinio turinio dalykus arba įgijo ar laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose atvaizduotas vaikas, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 310 straipsnis. Žiaurus elgesys su gyvūnais Tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba kankino gyvūną, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. XLV SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI MIRUSIOJO ATMINIMUI 311 straipsnis. Mirusiojo palaikų išniekinimas 1. Tas, kas neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai atkasė kapą ir išniekino mirusiojo palaikus ar iš jų tyčiojosi arba paėmė ten buvusius daiktus, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 312 straipsnis. Kapo išniekinimas 1. Tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas atliko vandališkus veiksmus kapinėse arba dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų išniekino kapus, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 313 straipsnis. Mirusiojo atminimo paniekinimas 1. Tas, kas siekdamas paniekinti mirusįjį ar jo artimuosius sutrikdė laidotuvių rimtį, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. XLVI skyrius Nusikaltimai IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI krašto apsaugos tarnybAI 314 straipsnis. Šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas 1. Šauktinis, vengęs eilinio šaukimo į privalomąją karo tarnybą sutrikdydamas savo sveikatą, simuliuodamas ligą, suklastodamas dokumentus ar kitokia apgaule, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Šauktinis, vengęs šaukimo į privalomąją karo tarnybą, jeigu nebuvo požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu. 315 straipsnis. Šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu vengimas Šauktinis ar aktyviojo rezervo karys, vengęs šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 316 straipsnis. Vengimas atlikti karo tarnybą 1. Karys, vengęs atlikti tikrąją karo tarnybą sutrikdydamas savo sveikatą arba simuliuodamas ligą, suklastodamas dokumentus ar kitokia apgaule, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Karys, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką karo padėties metu ar atlikdamas kovos užduotį, arba jeigu dėl tos veikos atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. 317 straipsnis. Įsakymo nevykdymas 1. Karys, neįvykdęs vado įsakymo ar atsisakęs jį vykdyti arba kitaip nepaklusęs vado įsakymui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Karys, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką karo padėties metu ar atlikdamas kovos užduotį, arba jeigu dėl tos veikos atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki šešerių metų. 3. Karys, neįvykdęs aiškiai neteisėto vado įsakymo, baudžiamąja tvarka neatsako. 318 straipsnis. Grasinimas vadui ar smurtas prieš jį 1. Karys, grasinęs smurtu vadui dėl šio karo tarnybos pareigų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Karys, panaudojęs fizinį smurtą prieš vadą dėl šio karo tarnybos pareigų, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Karys, padaręs šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą veiką karo padėties metu ar atlikdamas kovos užduotį, arba jeigu dėl tos veikos atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų. 319 straipsnis. Smurto veiksmai prieš pavaldinį 1. Vadas, eidamas karo tarnybos pareigas panaudojęs fizinį smurtą prieš pavaldų karį, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Vadas, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų. 320 straipsnis. Kario terorizavimas 1. Karys, neteisėtai reikalavęs, kad kitas karys elgtųsi pagal jo nurodymą, arba panaudodamas psichinę prievartą žeminęs kitą karį, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Karys, žeminęs ar terorizavęs kitą karį panaudodamas fizinį smurtą ar ginklą, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Karys, padaręs šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą veiką, jeigu dėl to atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. 321 straipsnis. Neteisėtas įsakymas ir jo vykdymas Karys, davęs aiškiai neteisėtą įsakymą arba vertęs kitą karį vykdyti tokį įsakymą, taip pat karys, įvykdęs aiškiai neteisėtą įsakymą, jeigu dėl to atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 322 straipsnis. Savavališkas pasišalinimas 1. Karys, savavališkai pasišalinęs iš dalinio ar tarnybos vietos arba be pateisinamų priežasčių nustatytu laiku neatvykęs į dalinį ar tarnybos vietą, jeigu pasišalinimas truko ilgiau kaip tris paras, bet ne ilgiau kaip dešimt parų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Karys, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką karo padėties metu ar atlikdamas kovos užduotį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 323 straipsnis. Dezertyravimas 1. Karys, pasišalinęs iš dalinio ar tarnybos vietos ilgesniam negu dešimt dienų laikui arba tiek laiko neatvykęs į dalinį ar tarnybos vietą arba nepaisant pasišalinimo trukmės tai padaręs turėdamas tikslą išvengti karo tarnybos, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Karys, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką karo padėties metu ar atlikdamas kovos užduotį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. 324 straipsnis. Krašto apsaugos turto praradimas Karys, dėl aplaidumo praradęs jam tarnybos reikalams patikėtą ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas, transporto priemonę ar kitą karo techniką, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 325 straipsnis. Sargybų tarnybos taisyklių pažeidimas Karys, pažeidęs sargybų tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus karo padėties metu ar atlikdamas kovos užduotį, arba jeigu dėl tos veikos atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 326 straipsnis. Valstybės sienos apsaugos tarnybos taisyklių pažeidimas 1. Karys, karo padėties metu atlikdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybą pažeidęs šios tarnybos taisykles, jeigu dėl to atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai jame numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 327 straipsnis. Budėjimo tarnybos taisyklių pažeidimas 1. Karys, pažeidęs budėjimo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus atlikdamas budėjimo tarnybą dalinyje (išskyrus sargybą), jeigu dėl to atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai jame numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 328 straipsnis. Žūvančio karo laivo palikimas Karo laivo vadas, kuris paliko žūvantį karo laivą neįvykdęs visų savo pareigų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 329 straipsnis. Karo dalinio vėliavos praradimas ar išniekinimas Karys, praradęs dalinio vėliavą ar ją išniekinęs, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 330 straipsnis. Sąvokų išaiškinimas 1. Karys yra Lietuvos Respublikos pilietis, atliekantis privalomąją (pradinę ar aktyviajame rezerve), profesinę ar savanorių karo tarnybą. 2. Šauktinis yra karo prievolininkas, Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka ir būdais iki nustatyto amžiaus neatlikęs privalomosios pradinės ar alternatyviosios tarnybos ir nuo jos neatleistas. _________________ 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1495, 2003-04-10, Žin., 2003, Nr. 38-1733 (2003-04-24) BAUDŽIAMOJO KODEKSO, PATVIRTINTO 2000 M. RUGSĖJO 26 D. ĮSTATYMU NR. VIII-1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI KODEKSO PAPILDYMO 39(1) IR 306(1) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. Šio Įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 39 (2003-04-25) 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1706, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3423 (2003-07-25) BAUDŽIAMOJO KODEKSO 139, 140, 176, 180, 181, 190, 201, 212, 249, 281 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šio Įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 76 (2003-08-01) *** Pabaiga *** Redagavo: Aušrinė Trapinskienė (2003-08-06) [email protected]
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 162 straipsnis (statute)
162 straipsnis. Vaiko išnaudojimas pornografijai 1. Tas, kas verbavo, vertė arba įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose, arba išnaudojo vaiką…
162 straipsnis. Vaiko išnaudojimas pornografijai 1. Tas, kas verbavo, vertė arba įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose, arba išnaudojo vaiką tokiems tikslams, arba išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, arba pelnėsi iš tokios vaiko veiklos, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas dalyvavo pornografinio pobūdžio renginyje, į kurį buvo įtrauktas vaikas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. X-711, 2006-06-22, Žin., 2006, Nr. 77-2961 (2006-07-14)
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 486 straipsnis (statute)
486 straipsnis. Lindynių laikymas 1. Patalpų suteikimas azartiniams lošimams lošti, ištvirkauti arba alkoholiniams gėrimams vartoti užtraukia baudą nuo šešiasdešimt iki…
486 straipsnis. Lindynių laikymas 1. Patalpų suteikimas azartiniams lošimams lošti, ištvirkauti arba alkoholiniams gėrimams vartoti užtraukia baudą nuo šešiasdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo vieno šimto dvidešimt iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt eurų. 3. Patalpų suteikimas narkotinėms, psichotropinėms ar kitoms psichiką veikiančioms medžiagoms vartoti užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų eurų. 4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki septynių šimtų eurų. 5. Už šio straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti taikoma administracinio poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose).487 straipsnis. Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis 1. Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki trijų šimtų eurų. 3. Už šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti taikoma administracinio poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose). 4. Administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris į prostituciją buvo įtrauktas būdamas materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomas arba įtrauktas į prostituciją panaudojant fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę, arba bet kokiu būdu įtrauktas į prostituciją būdamas nepilnametis ir (ar) nukentėjo nuo prekybos žmonėmis ir yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamajame procese.
Analysis
Legal question

The specific question is not whether the broadcast was “public”, but whether an allegedly paid broadcast of sexual content may be qualified as the production of items of pornographic content with the intent to distribute them, or as their distribution, under Article 309(1) of the Criminal Code.

Legal basis

Article 309(1) of the Criminal Code provides for liability for a person who, with the intent to distribute, produced or acquired items of pornographic content, or distributed them. On the wording of the provision, the strongest basis for application would not be the mere fact of “displaying sexual intercourse”, but the qualification of a paid live broadcast as distribution of pornographic content or production for distribution.

Correction

It would be inaccurate for the article, or its interpretation, to state that Article 309 of the Criminal Code generally establishes liability for any public display or advertising of pornographic content. More precisely, under the wording of Article 309 cited above, in cases involving adults the relevant element is distribution or production with the intent to distribute, whereas public display or advertising as a separate formulation is associated with items of pornographic content depicting a child.

Practical significance

In practice, the stronger argument would be to rely not on the moral emphasis on “publicness”, but to prove the commercial and distribution element: whether the content was accessible to an audience, whether payment was received for it, and whether it was recorded, shared, or otherwise made available. From the defence perspective, the weak point in the prosecution case would be an attempt to base the case solely on an abstract “public display” where there is no element of child depiction and insufficient evidence of distribution under Article 309(1) of the Criminal Code.

📄 Original — JP.lt
Radviliškis District council member Margaitienė remains convicted of misappropriating an iPhone 🔗
Former Radviliškis District administration director and current council member Jolanta Margaitienė remains convicted of misappropriating an official iPhone assigned to her. The Lithuanian Court of Appeal rejected her appeal, making the…
Fact-check:
✅ ConfirmedAtleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą — institutas, numatytas Lietuvos baudžiamoje teisėje
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Taryba 1. Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams. Taryba…
10 straipsnis. Taryba 1. Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams. Taryba privalo veikti LRT ir visos visuomenės naudai, laikytis įstatymų, LRT įstatų ir kitų teisės aktų. Taryba sudaroma iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, skiriamų 6 metų kadencijai. Tarybos narys pareigas eiti gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. 2. Tarybą sudaro: keturi Respublikos Prezidento paskirti asmenys; keturi Seimo paskirti asmenys (du skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų); keturis narius (po vieną) skiria šios organizacijos: Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos vyskupų konferencija. Tarybos nariai skiriami juos skiriančių institucijų nustatyta tvarka, kuri skelbiama skiriančių institucijų interneto svetainėse. Tarybos pirmininkas Tarybos narius skiriančias institucijas raštu informuoja apie Taryboje trūkstamų kompetencijų Tarybos narių poreikį. Tarybos narius skiriančios institucijos savo interneto svetainėse privalo iš anksto paskelbti informaciją apie kandidatus į Tarybos narius, kuri atitiktų šio straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus. Tarybos nariai išsirenka ir paprasta visų Tarybos narių balsų dauguma 3 metams skiria Tarybos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Tarybos pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas pareigas eiti gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Tuo atveju, kai išrinkto ir paskirto Tarybos pirmininko ar pirmininko pavaduotojo likęs kadencijos laikotarpis yra mažesnis negu 3 metai, jie savo pareigas eina iki savo, kaip Tarybos nario, kadencijos pabaigos. Tuo atveju, kai jie, nesibaigus Tarybos pirmininko ar pirmininko pavaduotojo 3 metų kadencijai, paskiriami į Tarybos nario pareigas antrai kadencijai, jie Tarybos pirmininko ar pirmininko pavaduotojo pareigas nenutrūkstamai eina visą 3 metų kadenciją. 3. Į Tarybos narius gali būti skiriami tik nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turintys magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją ir 5 metų darbo patirtį. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis neatitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įstaigų vadovams ar asmenims, pretenduojantiems tapti įstaigų vadovais, nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. 4. Jeigu asmuo, paskirtas Tarybos nariu, yra politinės organizacijos narys, jis privalo sustabdyti savo narystę šioje organizacijoje buvimo Tarybos nariu laikotarpiui. Tarybos nariais negali būti: Seimo, Vyriausybės, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariai, meras, žurnalistų etikos inspektorius, Visuomenės informavimo etikos komisijos nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, LRT generalinis direktorius, generalinio direktoriaus pavaduotojas ar kitas LRT darbuotojas, asmenys, susiję su radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojais darbo santykiais, radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, informacinės visuomenės informavimo priemonių (juridinių asmenų) valdytojai ir (ar) jų dalyviai, valdymo organų nariai, auditoriai ar audito įmonių darbuotojai, dalyvaujantys ir (ar) dalyvavę atliekant LRT auditą, nuo kurio atlikimo nepraėjo 2 metai. 5. Tarybos narys negali būti atšauktas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, išskyrus atvejus, jeigu Tarybos narys atšaukiamas jį paskyrusios institucijos sprendimu, kai: 1) jis be pateisinamos priežasties daugiau kaip 4 mėnesius nedalyvauja Tarybos darbe; 2) jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 3) jis netenka nepriekaištingos reputacijos arba paaiškėja, kad jis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų; 4) Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priima sprendimą dėl Tarybos nario Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų šiurkštaus pažeidimo. 6. Tarybos nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) jis atsistatydina; 2) pasibaigia jo kadencija; 3) jis miršta; 4) priimamas sprendimas dėl Tarybos nario atšaukimo šio straipsnio 5 dalyje numatytu pagrindu. 7. Kai Taryboje atsiranda laisva vieta, Tarybos pirmininkas kreipiasi į instituciją, paskyrusią trūkstamą Tarybos narį, prašydamas paskirti naują Tarybos narį iki kadencijos, kuriai buvo paskirtas Tarybos narys, kurio įgaliojimai nutrūko nepasibaigus kadencijai, pabaigos. 8. Taryba turi teisę atsistatydinti in corpore nepasibaigus Tarybos narių kadencijai. Jeigu Taryba atsistatydina in corpore, visų Tarybos narių įgaliojimai nutrūksta, kai iš naujo sudaryta Taryba susirenka į pirmąjį posėdį. 9. Kai Taryba atsistatydina in corpore, naujos Tarybos sudarymą organizuoja Seimo Kultūros komitetas. Seimo Kultūros komitetas ne vėliau kaip per 10 dienų kreipiasi į institucijas, paskyrusias Tarybos narius, prašydamas per ne ilgesnį negu vieno mėnesio laikotarpį paskirti Tarybos narius. Seimo Kultūros komitetas kviečia pirmąjį Tarybos posėdį, kuriame Tarybos nariai išsirenka Tarybos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Tarybos pirmininko pavaduotojas išrenkamas tokia pačia tvarka Tarybos pirmininko teikimu. 10. Taryba veikia pagal Tarybos darbo reglamentą, tvirtinamą Tarybos. 11. Taryba finansuojama iš LRT lėšų, gaunamų iš valstybės biudžeto. Lėšos, skirtos Tarybai, turi būti numatytos LRT metinėje pajamų ir išlaidų sąmatoje ir naudojamos tik įstatymų numatytoms Tarybos funkcijoms atlikti. 12. Taryba kiekvienais metais atlieka savo veiklos analizę ir įsivertinimą; ne rečiau kaip kartą per 4 metus įsivertinimui yra pasitelkiami nepriklausomi išorės ekspertai.
Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
3. Tarybos nutarimai LRT yra privalomi. 4. Jei generalinis direktorius nesutinka su Tarybos nutarimu, jis gali kreiptis į Tarybą su motyvuotu prašymu persvarstyti…
3. Tarybos nutarimai LRT yra privalomi. 4. Jei generalinis direktorius nesutinka su Tarybos nutarimu, jis gali kreiptis į Tarybą su motyvuotu prašymu persvarstyti nutarimą, išskyrus Tarybos nutarimą dėl Tarybos atsistatydinimo. Taryba privalo ne vėliau kaip per 10 dienų svarstyti generalinio direktoriaus prašymą. Pakartotinai balsavus už tą patį nutarimą daugiau kaip pusei visų Tarybos narių, generalinis direktorius nutarimą privalo vykdyti. 5. Taryba turi teisę siųsti savo atstovus į LRT administracijos bei Administracinės komisijos posėdžius, taip pat gauti iš LRT administracijos, Administracinės komisijos, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti. 6. Tarybos veikla yra vieša. Tarybos reglamento numatytais atvejais gali būti rengiami uždari Tarybos posėdžiai. Tarybos nutarimai LRT įstatų nustatyta tvarka skelbiami LRT radijo ir (ar) televizijos laidose. LRT taryba kasmet spaudoje paskelbia metinę veiklos ataskaitą, o Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje. 11 straipsnis. Administracinė komisija, jos funkcijos, teisės ir atskaitomybė 1. Administracinė komisija sudaroma iš 5 narių. Administracinės komisijos narius 4 metams skiria Taryba. Administracinės komisijos nariais negali būti Seimo, Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir (ar) televizijos stotyse, įskaitant ir LRT. Pasibaigus Administracinės komisijos nario kadencijai, jis gali būti skiriamas pakartotinai, su sąlyga, jeigu dėl tokio paskyrimo nesusidaro daugiau kaip dvi kadencijos iš eilės. 2. Administracinės komisijos nariai turi būti vadybos ir (ar) finansų specialistai. 3. Jeigu dėl kokių nors priežasčių Administracinės komisijos narys negali atlikti savo pareigų arba nedalyvauja Administracinės komisijos posėdžiuose daugiau kaip 4 mėnesius, Taryba turi teisę jį atšaukti ir į jo vietą skirti kitą asmenį. Administracinės komisijos narys turi teisę atsistatydinti. 4. Administracinė komisija veikia pagal Tarybos patvirtintus nuostatus. 5. Administracinės komisijos nariai išsirenka pirmininką, kuris ne rečiau kaip kartą per 2 mėnesius šaukia Administracinės komisijos posėdžius. Posėdis teisėtas, jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė Administracinės komisijos narių. Administracinė komisija išvadas priima paprasta Administracinės komisijos narių balsų dauguma. 6. Administracinė komisija atlieka šias funkcijas: 1) teikia išvadas Tarybai dėl LRT veiklos perspektyvinių ir kasmetinių planų ekonominio bei finansinio pagrįstumo; 2) teikia išvadas Tarybai dėl LRT metinių pajamų ir išlaidų sąmatos bei jos vykdymo ataskaitos; 3) teikia išvadas Tarybai dėl bankų kreditų, garantijų suteikimo bei įsipareigojimų vykdymo; 4) teikia išvadas Tarybai sudarant sutartis dėl investicijų, jei sandorio suma yra ne mažesnė kaip 100 000 litų; 5) teikia išvadas dėl konkursui pateiktų LRT laidų projektų finansinio pagrįstumo; 6) teikia išvadas generaliniam direktoriui dėl lėšų, kurios nėra numatytos patvirtintoje LRT sąmatoje, panaudojimo; 7) teikia išvadas generaliniam direktoriui dėl sutarties su LRT darbuotojų profesinėmis sąjungomis projekto ekonominio pagrįstumo; 8) konsultuoja Tarybą ir generalinį direktorių finansų klausimais; 9) gali siūlyti Tarybai inicijuoti LRT ar atskirų jos padalinių ūkinės ir finansinės veiklos auditą. 7. Administracinė komisija turi teisę siųsti savo atstovą į LRT administracijos posėdžius, gauti iš LRT administracijos ir Tarybos informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti. 8. Administracinė komisija yra finansuojama iš LRT lėšų Administracinės komisijos nuostatų nustatyta tvarka. 9. Administracinė komisija ne rečiau kaip kartą per metus už savo veiklą atsiskaito Tarybai LRT įstatų nustatyta tvarka. 12 straipsnis. Generalinis direktorius 1. LRT vadovauja ir atstovauja generalinis direktorius. Generalinis direktorius atsako už LRT veiklą, LRT parengtas ir transliuojamas programas, taip pat už Tarybos nutarimų įgyvendinimą. 2. Generalinį direktorių viešo konkurso būdu 5 metams skiria Taryba daugiau kaip pusės visų Tarybos narių balsų dauguma. Negavus tokio balsų skaičiaus, rengiamas naujas konkursas. 3. Jeigu asmuo, patvirtintas generaliniu direktoriumi, yra politinės partijos ar politinės organizacijos narys, jis sustabdo savo narystę šioje organizacijoje darbo generaliniu direktoriumi laikotarpiui. 4. Generalinis direktorius dėl Tarybos pareikšto nepasitikėjimo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų Tarybos narių. 5. Generalinis direktorius gali atsistatydinti nepasibaigus kadencijai. Tuo atveju atsistatydina ir jo teikimu Tarybos paskirti generalinio direktoriaus pavaduotojai. 6. Tarybai atsistatydinus, generalinis direktorius bei jo teikimu Tarybos paskirti generalinio direktoriaus pavaduotojai atleidžiami. Tarybai arba generaliniam direktoriui atsistatydinus, Taryba paveda generaliniam direktoriui ar kitam asmeniui laikinai eiti generalinio direktoriaus pareigas iki naujo generalinio direktoriaus paskyrimo. 13 straipsnis. Generalinio direktoriaus funkcijos, teisės ir atskaitomybė 1. Generalinis direktorius: 1) vadovauja LRT veiklai, atstovauja LRT šalyje, užsienyje ir tarptautinėse organizacijose, taip pat teisme, tvirtina LRT struktūrą, darbo apmokėjimo sistemą, sudaro sutartis, skelbia įsakymus ir kontroliuoja, kaip jie įgyvendinami; 2) Tarybos prašymu informuoja Tarybą apie įstatymuose numatytų LRT funkcijų, Tarybos nutarimų vykdymą bei Administracinės komisijos išvadas. 2. Generalinis direktorius turi teisę gauti Tarybos nutarimus, Administracinės komisijos išvadas bei kitą informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti, be balsavimo teisės gali dalyvauti Tarybos ir Administracinės komisijos posėdžiuose. 3. Generalinis direktorius rengia ir teikia Tarybai tvirtinti metinę LRT veiklos ataskaitą. III SKYRIUS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS TURTAS, FINANSINĖ IR ŪKINĖ VEIKLA 14 straipsnis. LRT turtas 1. LRT turtas yra valstybės nuosavybė ir negali būti privatizuojamas. 2. LRT turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise. 3. LRT pastatai ir žemė negali būti parduodami, perleidžiami ar įkeičiami.
Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Baigiamosios nuostatos 1. LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d. 2. LRT administracinė komisija įsteigiama ne vėliau…
2 straipsnis. Baigiamosios nuostatos 1. LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d. 2. LRT administracinė komisija įsteigiama ne vėliau kaip per 1 mėnesį po šio įstatymo nustatytos finansavimo tvarkos įsigaliojimo. 3. Šio įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostata įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio antrąja dalimi, skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS _________ 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. VIII-2070, 2000 10 17, Žin., 2000, Nr. 94-2919 (2000 11 03) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 4 IR 6 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-137, 2000 12 23, Žin., 2000, Nr. 111-3587 (2000 12 29) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-155, 2001 01 25, Žin., 2001, Nr. 16-491 (2001 02 21) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 4 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 5. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-695, 2001-12-21, Žin., 2002, Nr. 2-52 (2002-01-09) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 6. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1273, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5554 (2002-12-24) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 7. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1893, 2003-12-11, Žin., 2003, Nr. 123-5578 (2003-12-30) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 8. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-63, 2004-12-22, Žin., 2004, Nr. 188-6996 (2004-12-31) LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS *** Pabaiga *** Redagavo: Aušrinė Trapinskienė (2004-12-31) [email protected]
Analysis
Legal question

The specific issue is not the appropriation of the telephone itself, but whether a final conviction for the appropriation of official property automatically entails the loss of a municipal council member’s mandate.

Legal basis

The provisions cited concern the status of the LRT Council, the binding nature of resolutions, and transitional rules on LRT financing. They therefore establish neither criminal liability for the appropriation of a telephone nor the rule governing the termination of a municipal council member’s mandate. On the basis of the news report alone, only a narrower conclusion can be drawn: the decisive moment for the practical consequence is the conviction becoming final after dismissal of the appeal, but the precise legal basis for the loss of mandate should be verified under the relevant specific provision of local self-government or electoral law.

Practical significance

The stronger practical argument at this stage is not reputational or political assessment, but the procedural fact that the appellate court upheld the conviction and that it became final. When analysing or citing this situation, one should not rely on the cited fragments of the LRT Law, as they are plainly an inappropriate legal basis; the professional risk is to conflate the factual conclusion in the news report regarding the loss of mandate with the normative basis, which is absent from the materials provided.

📄 Original — Alfa.lt
A. Sireika’s “receipt” case closed: no criminal activity found 🔗
The criminal case over “receipts” involving Šiauliai city council member and well-known basketball coach Antanas Sireika must be dropped, the Prosecutor General’s Office and the Special Investigation Service announced on Thursday…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario veiklos apmokėjimas 1. Savivaldybės tarybos nariams už darbo laiką atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra…
12 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario veiklos apmokėjimas 1. Savivaldybės tarybos nariams už darbo laiką atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Šis atlyginimas apskaičiuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą paskutinio Lietuvos ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydį. Savivaldybės tarybos sprendimu tarybos narių atlyginimas apskaičiuojamas ne mažesniu negu 0,5 VMDU dydžiu ir ne didesniu negu 1 VMDU dydžiu; savivaldybės tarybos opozicijos lyderio ir nuolatinių savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų pirmininkų – 0,2 VMDU didesnio dydžio; nuolatinių savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų pirmininkų pavaduotojų – 0,1 VMDU didesnio dydžio. Savivaldybės tarybos nariams atlyginimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į jų faktiškai dirbtą laiką, atliekant tarybos nario pareigas pagal visas šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytas savivaldybės tarybos veiklos formas. Savivaldybės tarybos narių faktiškai dirbto laiko trukmės apskaičiavimo tvarka nustatoma reglamente. Tarybos narys turi teisę atsisakyti šio atlyginimo, reglamento nustatyta tvarka pateikdamas prašymą dėl savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimo neatlygintinai (tai yra visuomeniniais pagrindais). Tokį prašymą pateikusiam savivaldybės tarybos nariui šioje dalyje nurodytas atlyginimas neskaičiuojamas ir nemokamas, taip pat neskaičiuojami ir nemokami teisės aktų nustatyti privalomi mokėti mokesčiai, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. 2. Savivaldybės tarybos nariui, su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarinėms, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos, viešosios informacijos rengėjų teikiamų paslaugų, tarybos nario ataskaitų gamybos ir platinimo ir kitoms reglamente numatytoms išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, už kurią atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per 3 mėnesius. Šios išmokos dydis, atsiskaitymo tvarka ir tinkamomis pripažintinų išlaidų baigtinis sąrašas nustatomi reglamente. 3. Savivaldybės tarybos nariui, kuris reglamento nustatyta tvarka atstovauja savivaldybei už savivaldybės ribų, savivaldybės administracija Vyriausybės nustatyta tvarka apmoka komandiruotės išlaidas. 4. Savivaldybės tarybos, komitetų, komisijų posėdžių laiku, taip pat kitais reglamento nustatytais atvejais savivaldybės tarybos narys atleidžiamas nuo tiesioginio darbo ar pareigų bet kurioje institucijoje, įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, išsaugant jam darbo vietą.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario nepriekaištinga reputacija 1. Savivaldybės tarybos narys, pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos sudaromų komitetų ar…
11 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario nepriekaištinga reputacija 1. Savivaldybės tarybos narys, pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos sudaromų komitetų ar komisijų pirmininku, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis per pastaruosius 3 metus buvo pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, taip pat jeigu jis: 1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą; 2) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme, padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą; 3) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo, kaip jis apibrėžiamas Korupcijos prevencijos įstatyme, padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 3 metai arba yra nepasibaigęs laidavimo terminas; 5) atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nurodytus šiurkščius pažeidimus arba Valstybės tarnybos įstatymo numatytu atveju pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo 3 metai; 6) atleistas iš darbo, pareigų ar praradęs teisę verstis atitinkama veikla už kituose įstatymuose keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitiktį ar elgesio (etikos) normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo 3 metai; 7) atleistas arba pašalintas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo arba pašalinimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai; 8) yra ar buvo įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys, jeigu nuo narystės pabaigos nepraėjo 3 metai. 2. Siekiant užtikrinti viešumą ir skaidrumą ir kad savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų pirmininkais būtų skiriami tik nepriekaištingos reputacijos, kaip ji apibrėžiama šiame įstatyme, savivaldybės tarybos nariai, tarybos narys, pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos sudaromo komiteto ar komisijos pirmininku, privalo užpildyti vidaus reikalų ministro patvirtintos formos deklaraciją, joje pateikdamas duomenis dėl jo atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Ši deklaracija pateikiama merui ir reglamento nustatyta tvarka skelbiama viešai savivaldybės interneto svetainėje tol, kol savivaldybės tarybos narys eina pareigas, kurioms keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 11, 13, 20 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. gruodžio 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki…
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. gruodžio 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki 2016 m. lapkričio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Legal question

Whether the circumstances surrounding the “receipt-based” allowances received by a municipal council member in 2019-2023 constitute a criminal offence, rather than merely a possible issue of political, reputational, or administrative responsibility.

Legal basis

Article 12 of the Law on Local Self-Government, as provided, regulates remuneration for the activities of municipal council members and establishes that council members are remunerated for working time spent performing their duties as council members. However, the text provided does not disclose any independent criterion for criminal liability. Accordingly, the discontinuation of the criminal proceedings here does not mean that the allowance model was, in general, beyond reproach, but rather that, on the evidence obtained in the investigation, no breach reaching the threshold of a criminal offence was established.

Practical significance

In practice, the stronger argument is a narrow one: this should be cited not as a justification for the legality of the “receipt-based” system, but as an example that criminal liability requires more than questionable or politically criticisable expenditure. It would be a professional error to infer from the prosecutor’s decision that there was no civil, administrative, or reputational risk at all, since the evidence provided supports only the conclusion that no criminal offence was established.

📄 Original — KaunoDiena.lt
A slap in the face to victims and their parents: after Jakštys, two more pedophiles are heading for freedom 🔗
Former youth mentor R. Jakštys was convicted three times for sexually exploiting minors. After the first case became public, more victims came forward: he abused at least ten children. The abuser of boys was jailed two years ago but soon…
Fact-check:
⚪ UnverifiedKonstitucinis Teismas nustatė, kad absoliutus draudimas taikyti lygtinį paleidimą asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui, prieštarauja Konstitucijai (sprendimas birželio 11 d.)
🟡 IncompletePriešlaikinis paleidimas gali būti taikomas ir už nužudymus, ir už narkotikus bei daugybę sunkių nusikaltimų
✅ ConfirmedProbacijos pareigūnai prižiūri nuteistuosius likusią nelaisvės bausmės dalį
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 82 straipsnis (statute)
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo…
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos atlikę tokią bausmės dalį: 1) vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės – asmenys, nuteisti už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, taip pat nepilnamečiai ir kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo; 2) pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija ketverius metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų, bet neviršija dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo. 2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kuriems iš dalies atidėtas bausmės vykdymas buvo panaikintas, taip pat kuriems lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos buvo panaikintas ir jie teismo nutartimi buvo pasiųsti atlikti likusios nuosprendžiu paskirtos bausmės dalies, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, jeigu jų nusikalstamo elgesio rizika žema arba jie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami ir nuo teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ir pasiuntimo į laisvės atėmimo vietų įstaigą vykdymo pradžios yra atlikę vienus metus laisvės atėmimo bausmės. 3. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, taip pat tuos, kurių nusikalstamo elgesio rizika didelė ir kurie nedaro pažangos, kad ją sumažintų, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, ir nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose), atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jiems taikoma intensyvi priežiūra. 4. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sutinkantys, kad jiems būtų taikoma intensyvi priežiūra, vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali būti lygtinai paleisti iki devynių mėnesių anksčiau, negu nustatyta šiose dalyse. 5. Uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, taip pat tiems, kuriems paskirta šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodyta drausminė nuobauda, ir nuteistiesiems, bausmės atlikimo metu padariusiems administracinį nusižengimą, lygtinio paleidimo taikymas atidedamas tol, kol jie bus perkelti į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą ir įvykdys šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytas drausminę ir (ar) administracinę nuobaudas ar administracinio poveikio priemonę, ir tris mėnesius nuo šių sąlygų atsiradimo. 6. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko lygtinio paleidimo komisija. 7. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo bausmės atlikimo vieta, apylinkės teismas nutartimi dėl lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos patvirtinimo. 8. Likusį neatliktos laisvės atėmimo bausmės laikotarpį lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuteistiesiems vykdoma probacija. Probacijos vykdymo, jos sąlygų keitimo ir probacijos panaikinimo tvarka nustatyta Probacijos įstatyme.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo data ir įgyvendinimo tvarka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo data ir…
2 straipsnis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo data ir įgyvendinimo tvarka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo data ir įgyvendinimo tvarka nustatoma atskiru įstatymu.
Analysis
Legal question

The specific question is whether a person convicted of the sexual exploitation of minors may be released on parole solely on the basis of formally good behaviour and attendance of programmes, or whether a low risk of reoffending, or clear progress in reducing that risk, must nevertheless be duly established.

Legal basis

Article 82(1) of the BVK links parole not merely to “compliance with rules”, but to a substantive criterion: the convicted person’s risk of criminal behaviour must be low, or the person must have made clear progress in reducing it. Attendance of programmes is therefore relevant only insofar as it demonstrates a reduction in risk, not as an independent ground for release.

Correction

The article’s statement that early release may apply “both for murders and for drugs, as well as for many serious offences” is incomplete, because it omits the conditions relating to the portion of the sentence served and the categories of offences. A more precise formulation would be: under the wording of Article 157 of the BVK, persons convicted of serious offences specified in Chapters XVIII, XX, XXI and XXXV of the Criminal Code may be released on parole only after serving three quarters of the imposed custodial sentence, and only where the other conditions for parole are met.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not that the nature of the offence in itself prohibits release, since the available information does not indicate such an absolute prohibition. The stronger point of contention is the quality of the risk assessment: whether the commission and the court substantiated a real reduction in the risk of repeated sexual offending, rather than merely recording disciplined behaviour in the correctional institution.

📄 Original — Etaplius
Kupiškis District Mayor Algirdas Raslanas visits Šiauliai, focusing on sports infrastructure 🔗
Kupiškis District Mayor Algirdas Raslanas, who also chairs the National Sports Council and serves as vice-president of the Association of Local Authorities in Lithuania, visited Šiauliai and met with Mayor Artūras Visockas, Vice Mayor…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Savivaldybių kompetencija 1. Kūno kultūros ir sporto politiką savivaldybėje formuoja savivaldybės taryba. 2. Savivaldybių tarybos steigia ir likviduoja…
12 straipsnis. Savivaldybių kompetencija 1. Kūno kultūros ir sporto politiką savivaldybėje formuoja savivaldybės taryba. 2. Savivaldybių tarybos steigia ir likviduoja kūno kultūros ir sporto įstaigas, savo nustatyta tvarka gali finansuoti sportininkų ugdymo centrų, sporto klubų ir kitų nevyriausybinių teritorijoje veikiančių sporto organizacijų, neatliekančių viešojo administravimo funkcijų, veiklą. 3. Savivaldybių tarybos gali nustatyti stipendijų, kurios būtų mokamos iš savivaldybių biudžetų, skyrimo sportininkams kriterijus ir tvarką, taip pat premijų, kurios būtų mokamos iš savivaldybių biudžetų, skyrimo savivaldybių rinktinių nariams kriterijus ir tvarką. 4. Savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliota savivaldybės įstaiga, įgyvendindama kūno kultūros ir sporto politiką savivaldybės teritorijoje: 1) rengia ir įgyvendina kūno kultūros ir sporto plėtojimo savivaldybėje programas; 2) įgyvendina sporto bazių plėtros strategiją savivaldybėje, užtikrina jų prieinamumą gyventojams; 3) savivaldybių tarybų nustatyta tvarka finansuoja rinktinių dalyvavimą šalies ir tarptautinėse varžybose; 4) vykdo šviečiamąją veiklą, formuoja jų teritorijoje gyvenančių žmonių pozityvų požiūrį į kūno kultūros ir sporto reikšmę sveikatai; 5) tvirtina miestų ir (ar) savivaldybių sporto šakų rinktines. ANTRASIS SKIRSNIS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KOMPETENCIJA PLĖTOJANT KŪNO KULTŪRĄ IR SPORTĄ
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato kūno kultūros ir sporto principus, reglamentuoja valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją kūno kultūros…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato kūno kultūros ir sporto principus, reglamentuoja valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją kūno kultūros ir sporto srityje, reglamentuoja kūno kultūros ir sporto organizavimą bei pratybas švietimo ir mokslo įstaigose, nevyriausybinių kūno kultūros ir sporto organizacijų kompetenciją plėtojant kūno kultūrą ir sportą, rengiant sportininkus, plėtojant varžybų sistemą, reglamentuoja kūno kultūros ir sporto specialistų veiklą, profesionalaus sporto plėtros pagrindus, sporto varžybų ir renginių organizavimo principus, nustato sporto statinių reikalavimus.
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija sporto srityje 1. Savivaldybės taryba: 1) atsižvelgdama į valstybinę sporto strategiją, sporto prioritetus…
8 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija sporto srityje 1. Savivaldybės taryba: 1) atsižvelgdama į valstybinę sporto strategiją, sporto prioritetus, švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintą strateginių sporto šakų sąrašą, vietos bendruomenės poreikius, nustato savivaldybės ilgalaikius sporto plėtros tikslus, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinas sporto sritis, skatina viešą ir privačią partnerystę sporto srityje; 2) nustato sporto srityje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų veiklos finansavimo iš savivaldybės biudžeto kriterijus ir tvarką; 3) programų ar projektų pagrindu finansuoja ir kitaip prisideda prie savivaldybės teritorijoje veiklą vykdančių sporto srityje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų veiklos. 2. Savivaldybės vykdomoji institucija: 1) analizuoja sporto būklę savivaldybėje, užtikrina valstybės nustatytos politikos sporto srityje įgyvendinimą vietos lygiu bei ilgalaikių savivaldybės sporto plėtros tikslų ir priemonių jiems pasiekti įgyvendinimą; 2) vykdo sporto objektų plėtrą, užtikrina jų teikiamų paslaugų prieinamumą gyventojams; 3) vykdo šviečiamąją veiklą, formuoja savivaldybės teritorijoje gyvenančių žmonių pozityvų požiūrį į sporto reikšmę sveikatai; 4) rengia ir įgyvendina kitas fizinio aktyvumo ir aukšto meistriškumo sporto plėtojimo savivaldybėje priemones.
Analysis
Legal question

Can a political agreement between municipal leaders concerning sports infrastructure create a legally significant direction for municipal sports policy or funding without a decision of the municipal council?

Legal basis

Article 12 of the Law Amending the Republic of Lithuania Law on Physical Culture and Sport provides that physical culture and sports policy within a municipality is formulated by the municipal council, and that municipal councils establish and liquidate sports institutions and may finance the training of athletes in accordance with procedures established by them. It follows that a mayor’s visit or a political discussion concerning infrastructure is a stage of initiative, but not a competent decision on sports policy, institutions or funding.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not the mayor’s political mandate, but the competence of the council: when assessing future infrastructure projects, one must examine council decisions, funding procedures and compliance with sports priorities, rather than relying solely on public communications about a visit. Legal risk would arise if a public agreement were presented as a commitment to finance or alter the management of sports infrastructure without a council decision.

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →